Tinginystė – ar tai liga?
Nieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta Dieliautienė, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn.
Tam, kad mes gyventume visavertiškai, turime nuolat save kurti. Tobulėti, siekti kažko. Tai suteikia gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės.
Tinginystė nuo atsipalaidavimo skiriasi
Anot psichologės, labai svarbu, ką mes vadiname ta tinginyste. Nes labai dažnai mes tuos terminus painiojame. „Šiuo terminu dažnai vadiname elementarų žmogaus atsipalaidavimą,“ – teigia ji. Šiais laikais žmonės, apimti įtampos, mano, kad visuomet reikia kažką daryti, kažką veikti ir bet koks sustojimas gali būti vadinamas tinginyste.
„Yra tekę sutikti pacientų, kurie ilgą laiką gyveno nuolat bėgdami, įsitempę, nemokėjo ilsėtis, neįvertino savo fizinės ir psichonės būklės, kol galiausiai susirgo, juos ištiko infarktas, insultas ar kitos ligos,“ – teigia psichologė. Neretai žmogus neleidžia sau sustoti ir atsipalaiduoti, nes jis bet kokį pasyvumą laiko didele silpnybe, tinginyste ir į tai žiūri labai negatyviai.
Buitine prasme tinginyste vadiname požiūrį: „kam daryti kokius nors veiksmus, jei juos gali padaryti kitas”. Tai gali pasitaikyti bet kam. Tarkime, tinginystė gali pasireikšti vaikystėje, kai nėra ugdomas vaiko darbštumas, pareigingumas. Vėliau žmogus gali vengti prisiimti atsakomybę už tai, kas jis yra, ko siekia, kaip jaučiasi.
Tinginyste apibendrintai būtų galima pavadinti nenorą ką nors veikti. Anot psichologės, į tai galima pasižiūrėti keliais aspektais. Pirma, tai gali būti susiję su asmenybės temperamentu. Tai pasyvumas, nesiėmimas veiksmų ar iniciatyvos. Antra, tai gali būti ligos simptomas. Tai nustatoma labai individualiai, kiekvienu atveju skirtingai.
Ligonis ar tokia asmenybė?
Būna pasyvesnio tipo žmonių. Tuomet jie gali būti nepelnytai apkaltinti tinginyste dėl savo lėtesnio temperamento. Kaip žinoma, melancholiško ir flegmatiško temperamento žmonių nervų sistemoje dominuoja slopinimas. „Jie tikrai bus mažiau aktyvūs nei sangvinikai ar cholerikai,“ – teigia L.Dieliautienė. Ir tai nebus tinginystė, o tiesiog toks žmogaus gyvenimo būdas. Tačiau tai nereiškia, kad jų darbas nebus produktyvus. Pvz., jie gali daug pasiekti kokiam moksliniame darbe, kur reikia daug gilinimosi į dalykus.
„Kartais gebėjimas išbūti ramybės būsenos, nieko neveikiant, gali būti labai pozityvus reiškinys“, – teigia psichologė. Kai žmogus negali išbūti net dešimties minučių ramiai, nieko neveikdamas ar tiesiog mėgautis tyla, tai gali rodyti didelę vidinę įtampą, nerimastingumą ar byloti apie kitas asmenybės problemas.
Kitas atvejis – šizoidinės ar vengiančio tipo asmenybės. Tie žmonės vengia kontaktų, juose daug pasipriešinimo, daug agresijos. Tai irgi gali atrodyti kaip tinginystė, bet minėtas elgesys paprastai yra sukeltas vidinių konfliktų. Tada žmogus pats sau prieštarauja, ir nenori, ir negali atlikti tam tikrų veiksmų.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pasireiškia pasyvi agresija, kuri išoriškai taip pat gali atrodyti kaip elementari tinginystė. Sakykime, žmogų atleido iš darbo, ir jis nieko nebesiima, nebeieško darbo. Tarsi keršydamas kitiems už padarytą skriaudą, norėdamas atkreipti kitų dėmesį ar priversti juos jausti kaltę, sulaukti dėmesio, užuojautos, žmogus iš tiesų pats sau ima griauti gyvenimą.
„Jis turi daug pykčio ir dėl to taip elgiasi,“ – pastebi psichologė.
Tokį elgesį ji vadina vaikišku – mane išmetė, aš nieko nebesiimsiu ir tegu kiti mato, kaip aš kankinuosi. „Bet kas iš to? Tu juk sau kenki, o ne kitiems“, – sako specialistė. Kartais tai nėra lengva pakeisti, reikia nemažų pastangų, norint išreikšti pyktį tinkamai, išmokti išeiti iš tokių būsenų.
Jeigu užklumpa depresija
Dar tinginyste vadinamas tiesiog negalėjimas nieko daryti. Tai jau depresijos simptomai. Kai žmogui nieko nesinori, ir kai, pvz., nebepajėgiama net sklastymo persiskirti, nes tai atima jėgų. O aplinkiniai nesupranta, sako, kad esi sveikas, tik apimtas tinginystės.
„Kai žmogus iš tiesų nieko nenori daryti ar tiesiog jaučia nenorą gyventi, jaučiasi nuolat išsekęs, pavargęs, jo nebedomina tai, kas domino anksčiau, galima galvoti apie depresijos simptomus“, – sako specialistė. Ypač jeigu prieš tai žmogus buvo aktyvus, turėjo savų interesų ar veiklų.
Įtakos gali turėti kokia nors patirta trauma, nuoskauda, netektis ar asmeninis pralaimėjimas. „Tinginiaudamas“ jis liūdi ir gedi dėl to.
„Tuomet reikėtų gydyti ne patį neveiklumą, o priežastis, kurios jį sukėlė”, – teigia specialistė. Tokiu atveju reikia kito žmogaus pagalbos, išsikalbėjimo, jausmų išgyvenimo, naujo požiūrio ir vilties, būtina atkurti pasitikėjimą savo jėgomis, savivertę, kuri paprastai tokiu atveju smarkiai sumažėja.
Kai neįvertiname nuovargio
L.Dieliautienė pastebi – šiuo metu žmonės labai neįvertina savo nuovargio. Ypač dirbdami protinį darbą. Kad ir kiek valandų dirbtų, jiems atrodo, jog jie vis dar nepavargę. Iki tol, kol pasakoma – viskas, nieko nebenoriu daryti. Tiesiog jau nebegali kažko daryti, nes nebuvo produktyvaus poilsio.
„Yra tekę iš pacientų girdėti, kad, atsigulę pailsėti, sulaukia žmonos (arba vyro) priekaištų,“ – teigia ji.
Kiekvienas žmogus kasdien turėtų sustoti ir pabūti nieko neveikdamas. Kitaip tariant, tai laikas sau, kai nepriklauso tvarkytis, skalbti, virti, skaičiuoti ar planuoti. Tai tiesiog pabuvimas su savimi ar kažko malonaus darymas.
Kaip teigia specialistė, sveikas žmogus turėtų suderinti aktyvumą ir pasyvumą, kitaip – savo laisvą laiką ir darbą. Prasmingai praleistas laisvalaikis iš tiesų dažnai yra viena pagrindinių geros savijautos prielaidų. Reikėtų išmokti jį kurti. Kartais žmonės taip ir neišmoksta. Turiu laisvo laiko – ką čia nuveikus? Na, nieko neveiksiu, tingėsiu. Toks mąstymas nesuteikia prasmingumo.
„Kai mes nemokame savo laisvalaikio užpildyti kuo nors prasmingesniu arba atsipalaiduoti nieko neveikdami, tada ir pasireiškia apatija, destruktyvus pasyvumas“, – pastebi psichologė.
