Kelias į vidinę ramybę
Gyvename pasaulyje, kuriame yra daug grožio, meilės, stebuklų, paslapčių. Taip pat jame yra ir blogio – smurto, melo, manipuliacijų. Žodis “smurtas” mums dažniausiai asocijuojasi su fiziniu smurtu. Tačiau ne mažiau destruktyvus yra ir psichologinis smurtas – kai vienas žmogus žeidžia kito žmogaus vertės jausmą, bei institucinis smurtas – kai institucija pažeidžia tam tikrų visuomenės narių teises.
Kiekvienas žmogus, pagalvojęs apie savo gyvenimą, gali prisiminti situacijų, įvykių, kai jis patyrė vienokį ar kitokį smurtą – buvo auka; situacijų, kuriose jis įskaudino kitus žmones – buvo skriaudėjas ar smurtautojas. Ir trečias vaidmuo, kurį atliekame kone kasdien – tai skriaudos stebėtojo, liudytojo vaidmuo (sužinome apie smurtą žiūrėdami televiziją, skaitydami laikraščius, o kartais stebime teisiogiai savo kasdienybėje).
Jeigu paanalizuotume konkrečią smurto situaciją ir aukos, skriaudėjo, stebėtojo jausmus tuo metu, nustebtume, kad ir auka, ir skriaudėjas, ir stebėtojas, nors veiksmai ir pasekmės buvo skirtingos, įvykio metu išgyveno tuos pačius jausmus – bejėgiškumą, pyktį, baimę, kaltę, gėdą. Nepriklausomai nuo to, ar skriaudėjas yra nubaustas ar ne, šie prisiminimai ir jausmai gali ilgam išlikti žmogaus atmintyje ir kenkti žmogaus sveikatai, tolesniam gyvenimui. Pasak Guy Finley, “Nešiodami savyje nuoskaudą ar neapykantą žmogui, neteisingai pasielgusiam su mumis praeityje, tampame jo vergais čia ir dabar”.
“Jeigu norime būti laisvi, atgauti viltį, ramybę, laimę, turime išmokti atleisti”, – teigia amerikiečių psichiatras Gerald G. Jampolsky knygoje “Atleiskite”.
Mokymasis atleisti – tai amžinas, niekada nesibaigiantis procesas, nes kol esame gyvi, tol visada bus pagundų ką nors smerkti, vertinti, teisti.
Atleidimo tema dažna psichoterapijoje. Yra pasitaikę atvejų, kai psichologinės pagalbos tą pačią dieną kreipėsi ir auka, ir skriaudėjas. Atleidimo procese yra svarbus motyvas – kodėl reikia atleisti.
Daugelis žmonių mano, kad jeigu jie atleis skriaudėjui, tai tarsi pritars jo žiauriam elgesiui arba pažemins save, arba įžeis mirusių aukų atminimą. Svarbus supratimas ir žinojimas, kad atleisti – tai nereiškia sutikti su smurtiniu elgesiu, su nusikaltimu. Atleisti reikia dėl savęs paties, dėl savo sveikatos, savo vidinės ramybės, dėl savo emocinio išsivadavimo iš skaudžios praeities. Neatleisti – reiškia nuspręsti ir toliau kentėti, sirgti, gyventi praeitimi.
Išmokę ir gebantys atleisti kitiems, kartais žmonės niekaip negali atleisti sau. Tai ypač pastebima gedėjimo metu, kai palaidoję mirusįjį, artimieji kaltina save už įsivaizduojamas, nerealias kaltes, sakydami: “Jei būčiau daręs taip… tada gal būtų buvę taip… Tarsi galima būtų numatyti, žinoti, pakeisti žmogaus likimą. Ir nors žodžius apie atleidimą tikintieji taria maldoje, kartais šie žodžiai sakomi mechaniškai, neįsigilinant į maldos esmę.
Žymus šių laikų brazilų rašytojas Paulo Coelho romane “Šviesos kario vadovas” rašo, kaip herojus išgirsta balsą iš dangaus: “Mano brangusis, visas pasaulis daro klaidų. Tau atleidžiama, bet negaliu tavęs prievarta versti priimti šį atleidimą. Apsispręsk.”
Tikras šviesos karys priima atleidimą. Atleidimo priėmimas suteikia vidinę ramybę ir išvaduoja iš beprasmės savigraužos. Kad ir kokie sunkūs išgyvenimai būtų sutrikdę dvasinę pusiausvyrą, reikia tikėti, kad esame verti atleisti kitiems ir esame verti priimti atleidimą.
Pasak G.G. Jampolsky, “Atleisti – tai pajusti užuojautą, švelnumą ir rūpestį, kurių visada kupina mūsų širdis, kad ir koks tuo metu mums atrodytų pasaulis. Atleisti – tai rasti kelią į savo vidinę ramybę ir laimę, kelią į savo sielą”.
Pagal daoizmą (kurio pagrindas – kinų kultūra), išmokę atlaidumo, mes įgyjame išminties ir pakylame virš gėrio ir blogio.
