Keliai į laimę

Visi mes norime begalės dalykų: būti mylimi ir mylėti, būti gerbiami ir vertinami, turėti tiek pinigų, kiek reikia, ir dar dešimt kartų daugiau. Sumaniausieji nori tik laimės. Nieko daugiau, tik jos. Jeigu jie tikrai žino, kaip pagauti laimės paukštę, jiems pasisekė. Bet neretai didelės pastangos baigiasi pusvalandžiu pasitenkinimo, pasiekus tikslą, ir nustebimu – jei tai jau viskas, jei įkopta į aukščiausią kalną, jei išsvajotas milijonas uždirbtas, tai ką veikti toliau?

Ar žinome, ko norime?

Laimė – žodis, kurį žino visi. Tiems nelaimėliams, kuriems jos pritrūksta, mėgina padėti visas būrys profesionalų. Politikai guodžia šviesaus rytojaus pažadais, verslininkai šelpia, reklamos specialistai bando išaiškinti, kad tik jų sukurta dieta, išrasti sporto pratimai ar siūloma nauja prekė atneš laimę. Vėliau, žinoma, paaiškėja, kad valdžios pažadai pažadais ir liko, kad labdara greitai baigėsi, kad be trokštamų pirkinių irgi buvo galima išsiversti. O tada galima pradėti naujas laimės paieškas. Tik prieš tai būtų pravartu atsakyti į klausimą: „Kas yra laimė?”

Dažniausiai laimingu gyvenimu laikoma malonių įvykių seka. Sveikas ir turtingas žmogus turi daugiau galimybių būti laimingas negu vargšas ir ligonis. Antra vertus, ne kiekvienas pasinaudoja galimybe džiaugtis.

Laimę galima suprasti ir kaip malonių įvykių, viršijančių nemalonius, gausą. Bet vėlgi yra žmonių, visą gyvenimą nelengvai ieškojusių laisvės, teisybės ar pažinimo, ir galų gale pasiekusių savo tikslą. Jie mano, kad gyveno prasmingai, o todėl ir laimingai.

Taigi, žodį „laimė” žino visi, bet apibrėžti jo turinį nelengva. Akivaizdu, kad žmogus, sakantis: „praėjusieji metai man buvo laimingi”, ir besigiriantis: „tą vakarą buvau laimingiausias žmogus pasaulyje”, kalba apie kiek skirtingus jausmus.

JAV psichologai W. Kosta ir J. Mac-Cris pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibrėžimą: laimingi tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos) negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Psichologai taip pat pamėgino surinkti ataskaitas apie subjektyvius teigiamus ir neigiamus išgyvenimus ir palyginti šių išgyvenimų dažnumą su tiriamųjų asmeniniais bruožais.

Kuo pasižymi laimingieji?

Pagal psichikos bruožus žmones galima suskirstyti į įvairias grupes. W. Kosta ir J. Mac-Cris nustatė, jog ekstravertai, t. y. tie, kurie gyvai reaguoja į aplinką, sugeba greičiau užmegzti ryšius su aplinkiniais, sparčiau išsakyti mintis ir išreikšti jausmus, patiria pastebimai daugiau malonių išgyvenimų, negu intravertai, t. y. žmonės, linkę labiau domėtis savo vidiniu pasauliu negu aplinka, užsisklendę, nemėgstantys aktyvios veiklos. Pagal neigiamų išgyvenimų gausą šie dviejų tipų žmonės nesiskyrė.

Galima ir kitaip skirstyti tiriamuosius – padalinti juos į dirglius (t. y. greitai pavargstančius, nerimastingus, irzlius) ir ramius (išlaikančius pusiausvyrą). Nesunku nuspėti, kad pirmieji dažniau jaučiasi nelaimingi. Psichologų tyrimai tai ir patvirtino. Tačiau pagal malonius išgyvenimus šie tipai menkai skiriasi.

Taigi laimingiausi (patiriantys daugiausia malonių išgyvenimų ir mažiausiai nemalonių) yra tie, kurie psichologinių testų skiriami prie ramaus būdo, aplinka besidominčių, pusiausvirų ekstravertų, o liūdniausiai gyvena į save įsigilinę dirglūs žmonės – neurotiški intravertai.

Ar protingesnieji laimingesni?

Protingai sutvarkytoje visuomenėje protas gana dažnai padeda siekti karjeros, susikurti materialinę gerovę ir užsitikrinti saugią, aprūpintą senatvę. Todėl aukštesnio intelekto žmonės (surinkę daugiau balų, atsakinėdami į intelekto matavimo testų klausimus) turėtų dažniau būti laimingesni negu žemesnio intelekto žmonės. Bet pasakų išmintis sako, kad trečias brolis Jonas pralenkia savo protinguosius broliukus ir laimi princesės ranką, širdį bei šiam komplektui priklausančią karūną. Kad kvailys Jonas sėkmingai patenka į aukščiausius valdžios postus, patvirtins kone kiekvienas Lietuvos pilietis. Bet ar šis trečias brolis geriau jaučiasi? Minėtaisiais tyrimais patvirtinta, kad Jonas išties yra laimingesnis.

Šis faktas aiškinimas viename M. Tveno apsakyme apie senuką aplankiusį angelą, pažadėjusį išpildyti jo norus. Senukui įsigeidus laimės, angelas atėmė jam protą, ir senukas puikiai įsikūrė beprotnamyje – bendravo su įsivaizduojamomis gražuolėmis, švaistė neegzistuojančius pinigus, mintyse susitiko su senais draugais.

Intelekto ir laimės ryšio nebuvimą moksliškiau aiškina psichologas E. Eysenck. Jo nuomone, aukštesnio intelekto žmonės turi didesnių pretenzijų, geba įsivaizduoti tai, ką galėtų duoti gyvenimas. Visa tai gauti sunkiau, negu patenkinti menkus norus. Be to, intelektualus žmogus geriau suvokia ne tik savo, bet ir visuomenės problemas, supranta, kad jų lengvai išspręsti nepavyks, o tai irgi veikiau skatina nusivylimą, negu sukelia džiaugsmą.

Viena iš laimės paslapčių – darni šeima

Skyrybų gausa skatina katastrofų pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, jog ji varžo laisvę ir trukdo siekti malonumų. Nors šeimos kritika tuo metu, kai susipykstame su namiškiais, atrodo gana pagrįsta, objektyvūs tyrimai liudija, kad darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Psichologai W. Kosta ir J. Mac‑Cris teigia, kad vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingam kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės negu išsiskyrusio vyro. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau laimės negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybė būti laimingoms tik du kartus viršija senmergių galimybes.

Šie laimės tyrimai nesiderina su įprasta nuomone, kad moteris ištekėdama laimi, o vyras praranda laisvę ir jaučiasi suvaržytas. Iš tikro iš santuokos, bent jau laimės požiūriu, vyras laimi daugiau. Moteris, žinoma, irgi nelieka nuskriausta, nes ištekėjusi jaučiasi geriau negu jos vieniša draugė.

Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko žmonės tuokiasi, – noras turėti bendrų vaikų. Taigi galima būtų manyti, kad vaikų priežiūra ir auklėjimas teikia tėvams daug džiaugsmo. Ši nuomonė, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka realybės. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiamų išgyvenimų, susijusių su sunkiu kūdikio priežiūros darbu, našta. Teigiamų išgyvenimų suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas labai malonių išgyvenimų neteikia. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus. Ir vis dėlto bevaikės poros yra ne tokios laimingos.

Kita laimės paslaptis – protingi apribojimai

Vaikas svajoja kasdien valgyti šokoladą ir dirbti saldainių fabrike. Užaugęs ir ten įsidarbinęs mano, kad pakliuvo į rojų. Po kelių dienų į šokoladą nebenori nė pažiūrėti.

JAV psichologas H. Chelson rašo, kad žmogus vertina savo dabartinę padėtį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukiame to, ko laukėme, tai nepajuntam nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto. Jei nutinka kas geresnio, negu tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio – nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.

Ši teorija bei pagal ją atlikti tyrimai ir padarytos išvados gali mus ir paguosti, ir nuvilti.

Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti, ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu bau. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV Ilinojaus valstijoje buvo tirti milijono dolerių laimėtojai. Jei nesijautė laimingesni negu anksčiau (iki išlošimo) ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.

Kai kam labai nepasiseka – ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant tokius žmonės paaiškėjo, jog daugelis jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.

Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Krikščionis, pasninkaudamas prieš šv. Velykas, musulmonas, nevalgydamas nuo aušros iki saulėlydžio Ramadano mėnesį, „programuoja” save labiau vertinti kasdienybę. Kulinarinių bei panašių malonumų atsisakymas verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio džiaugsmus.

Pabandykime būti laimingi

Psichologiniai tyrimai gali atsakyti ne tik į klausimą, ar žmogus yra laimingas šiandien, bet ir į klausimą, ar jis jausis laimingas po dešimt metų. Jie patvirtina tai, ką skelbė daugelis dvasingumo mokytojų – mūsų laimė labiau priklauso nuo mūsų savybių, o ne nuo braškančios ekonomikos, didelių mokesčių, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar daugelio dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių.

Pripažinus šias tiesas belieka padaryti išvadą – norintis būti laimingas turėtų bent jau pamėginti toks tapti. Visų pirma jam dera atsakyti į klausimą, kokių ilgalaikių tikslų siekė ir kiek šiais metais prie jų priartėjo ar nutolo. Po to pradėti ugdytis laimei reikalingus bruožus: labiau domėtis kitais, rūpintis, kad suteiktume jiems nors nedidelių džiaugsmų. Taip pasirūpinsime, kad ir kiti mus pradžiugintų. Reikia vertinti šeimą bei vengti nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti gyvenimą džiugesnį, bet nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų, laikinų nesėkmių neapsaugos. Protingas patarimas – kreipti į jas mažiau dėmesio. Bet juo, kaip ir daugeliu kitų gerų patarimų, sunku sekti. Kai kam gali padėti nesudėtingas, bet veiksmingas meditavimo pratimas.

Ramybės pratimas. Bendraujant su savimi, norint suprasti save ir ką nors sau pasakyti, dera atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad bent 10 minučių mums netrukdytų telefono skambučiai bei kiti neatidėliotini reikalai. Ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – išorės garsus, skersvėjį, šviesą, kūno pokyčius – kvėpavimą, pulsą, niežėjimą arba į mintis, jausmus, prisiminimus, vaizdinius. Atliekančiųjų šį pratimą užduotis labai paprasta. Žmogus yra ramybės ir tylos centre, iš kurio stebi dėmesio judėjimą, šio proceso neragindamas ir nestabdydamas. Jei dėmesys ilgai išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į vasaros prisiminimą, tik konstatuojama: „vis dar galvoju apie tą prisiminimą”. Ir nieko daugiau, nereikia mėginti ką nors įsiteigti. Užtenka tik stebėti, o baigus pratimą nusistebėti, kiek daug minčių, vaizdinių, pojūčių, jausmų per kelias minutes pralekia mūsų galvoje. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias mano galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė – rūpesčiais, tai kodėl aš manau, jog esu juose paskendęs?”