„Būkite drąsūs“

Praeitų metų sausį galų gale buvo apsispręsta dėl naujojo oficialaus Lietuvos įvaizdžio – “Lietuva – drąsi šalis”. Tokius mes save rodysime pasauliui. Šitoks šūkis, savaime suprantama, sulaukė nemažai kritikos: ar Lietuva tikrai jau verta vadintis narsuolių ir drąsuolių šalimi? Gal pirma reiktų tokiais tapti? Gal vis dėlto tas mūsiškis sovietmečio paveldas kiek kitoks? Prezidento patarėja filosofė N. Putinaitė knygoje “Nenutrūkusi styga” pastebi, kad posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas: žmonės nepasitiki “savo individualiomis jėgomis ir sprendimais”. Būtent! Juk būtent drąsos, drąsių žmonių, drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Tuomet kaip ir kada lietuviai suspėjo tapti drąsiais žmonėmis? Ypač žiūrint į dabartį, pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės akivaizdoje? Iš kur nesveikoje Lietuvos visuomenėje ta drąsa?

Štai tikintysis – drąsus žmogus. Taip mes įsivaizduojame tikrą ir pavyzdingą krikščionį. Be abejo, tikėjime drąsa tikrai yra svarbus dalykas. 1 Kor 16, 13 Paulius ragina: “… tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!” Ir Jėzus savo mokiniams ne sykį yra kartojęs: “nebijokite”, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (pvz., Lk 12, 4-9).

Drąsa – labai svarbi dorybė. Bet, pažvelgus į Biblijos tikinčiųjų gyvenimus, vaizdas daug tikroviškesnis. Biblijos “herojai” visiškai nepanašūs į graikų ar kitų antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu – ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.

Štai Abraomas, kuriam Dievas paliepia: “Eik iš savo gimtotjo krašto…” (Pr 12, 1). Ir, Dievu pasitikėdamas bei viską palikęs, jis išeina: “Abromas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs…” (4 eil.) – argi ne drąsu?! Bet ištinka badas, ir šeima bėga į Egiptą. Čia ‚drąsusis’ patriarchas savo žmoną Sarą persigandęs pristato seserimi (12, 10s).

Arba Mozė, Egipto princas, su Dievu susitinka asmeniškai, šiam pasirodžius degančio krūmo pavidalu (Iš 3), ir gauna pažadą: “Aš būsiu su tavimi” (12 eil.). Bet tautos išrinktojo reakcija apgailėtina ir gėdinga: “jie netikės manimi” (4, 1); “aš niekada nebuvau iškalbus” (4, 10); “Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą” (4, 13). Bet drąsos galų gale atsiranda pasipriešinti ir mesti iššūkį Egipto faraonui, dievui žemėje.

Ir Gideonui tenka ypatingas susitikimas. “Viešpaties angelas” ar net “Viešpats” šaukia jį tapti išlaisvintoju. Gideonas ištyžta panašiai kaip Mozė: “kaip aš galiu išgelbėti Izraelį?” (Ts 6, 15). Nors jam kelissyk žadama pagalba ir palaikymas, bet jis nenustoja abejoti, vis iš naujo reikalauja ženklų. Tiesa, vėliau susiima ir, sukaupęs drąsą, sugriauna pagonių altorių, bet naktį, nes dieną jam per baisu (6, 27).

O štai pranašas Elijas nepabūgsta stoti vienas ant Karmelio kalno drauge su šimtais Baalo pranašų ir rungtis (1Kar 18). Ir net laimėti (tiesa, padedamas Dievo)! Bet iškart po to palūžta. Baimės ištiktas mirties akivaizdoje (grasinant Jezabelei), Elijas pasielgia kaip ir daugelis: “Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo” (19, 3).

Jo kolegai Jeremijui Dievas taip pat pareiškia: “Pranašu tautoms tave paskyriau” (Jer 1, 5). Bet šis skysta, kaip ir anie: “Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!” (6 eil.) Tada Dievas prideda dar daugiau: “O aš štai šiandien padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir vario siena, kad stovėtum prieš visą kraštą…” (18 eil.) Bet Jeremijas vis tiek nenustoja muistytis, niurzgia dėl paskirtų užduočių, net kratosi savo pašaukimo (15, 10s) ir kaip Elijas puola į nusivylimą.

Pažiūrėkime į Naująjį Testamentą, gal jame geresnis vaizdas? Ne! Vienintelis iš mokinių Petras išdrįsta eiti vandeniu pas Jėzų, bet neišlaiko ir puola į paniką (Mt 14, 22s; žr. iliustraciją). Taip pat šis dvylikos “pirmūnas” čia nepasikuklina Jėzui reikšti visišką ištikimybę (26, 35), čia, iškilus pavojui, sprunka į krūmus, savo mokytojo triskart išsižadėdamas (26, 69s). Tiesa, vėliau jis tampa drąsiu Evangelijos skelbėju (Apd 4, 13).

Tai tik keletas Biblijos vyrų, tačiau jų eilę būtų galima pratęsti. O atvirkščiai besielgiančių ir drąsesnių rastume nedaug: Jozuę, Dovydą, Danielių, Mordechajų. Tai rodo, kad dauguma žmonių kartais būna drąsūs, kartais bailiai. Deja, baimė dažniau pasirodo galingesnė už drąsą. Be to, pastebėtina tai, kad net aiški Dievo žodinė parama ir buvimas šalia per ženklus bei angamtinius apsireiškimus, – rodos būtent tai, ko taip dažnai labai trokštame – negimdo herojų, o net priešingai: atskleidžia visas žmonių baimes.

Bet platesnė Biblijos analizė iškelia dar vieną tiesą: dažniau moterys rodo pavyzdinę drąsą. Paauglė Mirjama drąsiai kreipiasi į Egipto valdovo dukterį, siekdama išgelbėti savo brolį (Iš 2, 7). Rahaba rizikuoja gyvybe slėpdama izraelitų žvalgus (Joz 2). Rūta nepabūgsta palikti savo artimųjų ir su anyta iškeliauti į nežinomus kraštus (Rūt 1, 16-17). O bene viena drąsiausių Biblijos veikėjų pasirodo karalienė Estera, mirtino pavojaus akivaizdoje kreipdamasi į Persijos karalių dėl savo tautos išgelbėjimo (žr. Est 4, 11). Po Jėzaus mirties minimi vien vyrai, kurie bailiai elgėsi (žr. Jn 20, 19), bet nė vienos moters. Būtent moterys buvo tos, kurios pirmos išdrįso pasirodyti prie Jėzaus kapo.

Bet ne vien didžiais darbais Biblijos moterys rodėsi drąsios, dažnai jų drąsa spindėjo smulkmenose: bevardės tarnaitės pagalba Naamanui, jaunos vergės iš Izraelio pastangos. Jos bei kitos tarnaitės ir tarnai (2 Kar 5, 3.13) yra tikrieji šios istorijos herojai. Izraelitų pribuvėjos Egipte atsisako vykdyti faraono paliepimą naikinti gimusius berniukus (Iš 1, 17). Nusidėjėlė iš Lk 7, 36s išdrįsta peržengti fariziejus namų slenkstį trokšdama aliejais patepti Jėzaus kojas. O kokia tikėjimo drąsa ateina iš vargšės našlės, kurios dviejų pinigėlių auka Jėzaus ypač giriama bei rodoma pavyzdžiu mokiniams: “ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo…” (Mk 12, 44)!

Iš kur visų šių žmonių drąsa? Atsakymas tegali būti dvejopas: arba iš jų pačių, arba iš išorės. Graikų filosofai kaip Aristotelis laikėsi pirmosios nuomonės: dorybės glūdi mumyse; reikia tik valios ir teisingo supratimo, ir gėrio sėkla pati sudygs.

Bet Biblija šitokiai optimistinei žmogaus sampratai priešinasi. Ji neapeliuoja nei į mūsų vidinį gėrį, nei į dieviškumą. Antai Mozė savo tautai sako padrąsinimo žodžius: “Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite…”, ne dėl to, kad tauta pati iš savęs būtų drąsi ar stiprenė už kitas, o todėl, kad “pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi” (Įst 31, 6). Todėl, kad tikrai egzistuoja Dievas, kuris veikia; kad jis reikiamu metu gali ateiti ir padėti, todėl mes galime būti drąsūs. “Mano jėga ir drąsa yra Viešpats” (Ps 118, 14), “Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys” (Jer 20, 11) – štai kur drąsos šaltinis! Ir kad jį parodytų, Dievas dažnai rinkosi silpnuosius ar tiesiog skystablauzdžius (žr. Ist 7, 6-8; 1 Kor 1, 27). Todėl ir bailys tikrai matys Dievo karalystę – Dievo malonės ir meilės dėka.

Kiekvieno krikščionio gyvenimas yra kova. Todėl Paulius ragina: “Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas” (Ef 6, 10). Keliomis eilutėmis toliau apaštalas parodo vieną iš labai svarbių ginklų: Dievo žodį. Drąsos ir stiprybės įgysime, jeigu pasikliausime Dievo pažadais ir jo žodžiu. J. Kalvinas yra pasakęs: “Negali būti žmoguje drąsos, nebent jam Dievas padeda per savo žodį”. Jozuė tikėjo Dievo pažadu nuvesti Izraelio tautą į Kanaano žemę (Iš 3, 8), todėl nesibaimino nei milžinų, nei galingų, kelią pastojusių miestų. Jis ėjo tikėdamas: “Viespats yra su mumis” (Sk 14, 9), nes Dievas buvo tai pažadėjęs.

Kitas įrankis semtis drąsai yra Dievo Dvasia. Ši Dvasia yra ne tik taikos, ramybės ir džiaugsmo Dvasia, bet ir stiprybės bei drąsos. Žmonės ne dievai, net krikščionys netampa dievais. Bet juose apsigyvena Dievo Dvasia. Todėl Steponas, vyras kupinas Šventosios Dvasios (Apd 6, 5), galėjo drąsiai sutikti mirtį. Dėl šios Dvasios ir apaštalai kaip Petras galėjo tapti drąsiais Evangelijos skelbėjais.

Tikintiesiems išties prisireikia nemažai drąsos, nes jie yra pašaukti būti kitokie, skirtis nuo netikinčio pasaulio (pvz., Kun 18, 3; Mt 6, 8). Mūsų kultūroje, kur garbinama sėkmė ir karjera, kur pirma ieškoma savo naudos bei gyvenimo pilnatvės, reikia drąsos irtis prieš srovę. Rekia drąsos sekti Jėzų, laikytis jo moralinių įsakymų ir garsiai skelbti žodį. Reikia drąsos pasipriešinti sėkmės kultūros ir savirealizacijos pranašams kaip Murphy, Coelho, Sharma, valingai paskiriant save verčiau kentėti dėl Evangelijos (žr. 2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; 4, 5). Kadangi “priespauda”, o ne visų svajonių išsipildymas laukia krikščionių šiame pasaulyje, būtent todėl Jėzus sako: “būkite drąsūs”. O kodėl galime būti drąsūs? Dėl to, kad Jėzus sako: “Aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33).

Jei žvelgiame į Dievą, mūsų drąsos šaltinį, laikomės jo drąsos pavyzdžio, pasikliaujame Jo žodžiu bei leidžiamės pripildomi ir vedami Jo Dvasios, nepristigsime ir drąsos, reikalingos sunkiu metu.

Iš žurnalo “Tapati” (2008 žiema)