Ar pyktis mums tik kenkia?
Pyktis – viena iš svarbiausių žmogaus emocijų. Dažniausiai pyktį vadiname neigiama reakcija. Ar tikrai pykčio niekada neturėtume išreikšti?..
Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina” iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti.
Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės.
Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas).
Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu. Toks pykčio įveikimo būdas pavojingas, mat neišreikštas pyktis pasilieka viduje ir gali sukelti hipertenziją ar depresiją, išprovokuoti patologines pykčio išraiškas, pvz., žmogui, nuolat užgniaužiančiam savo nepasitenkinimą ir pyktį, gali būti būdingas ciniškas ar priešiškas elgesys. Jeigu pyktis nukreiptas į kitą, tačiau neišreiškiamas akivaizdžiai ir laikomas savyje, jis trukdo visą dėmesį ir energiją skirti darbui ar mokslui, nes žmogus nepajėgia užmiršti kažkieno padarytos skriaudos, „nesąžiningo” poelgio, išdavystės, šmeižto ir kt. Taigi žmogus be paliovos apie tai galvoja, jį kamuoja įkyrios mintys apie kerštą (o kerštas gali virsti arba subtiliu kenkimu kitam, arba viską griaunančiu įniršiu, smurtu).
Šiuolaikiniai mokslininkų tyrimai dažniausiai patvirtina nuomonę, kad pyktis daro neigiamą poveikį sveikatai. Pyktis susijęs ne tik su depresija ir kitomis psichinės sveikatos problemomis, bet ir turi įtakos fizinei žmogaus būklei. Manoma, kad ši emocija susijusi su širdies bei kraujagyslių ligomis, su nusilpusia imunine sistema, aukštu cholesterolio kiekiu kraujyje bei vėžio išsivystymu. Be to, neišreikštas pyktis gali žmogų nukreipti ir į savižudybę. Nemažai paauglių ir suaugusiųjų, susiduriančių su pykčio nevaldymo problema, turi sunkumų bendraudami (šeimoje ir su aplinkiniais).
Kai kurių mokslininkų teigimu, pyktį skirtingai patiria skirtingų lyčių paaugliai, t.y. vaikinams ir merginoms pyktį iššaukia skirtingi dalykai. Merginos labai supyksta, kai jas kas nors apkaltina netvarkingumu, o vaikinai nesusitramdo, kai yra laikomi bailiais. Merginų pykčio priežastimi dažniau būna tarpasmeniniai santykiai, jos linkusios pyktį nukreipti į vidų. Vaikinų pykčio priežastis – jų veiklos neįvertinimas, jie pyktį dažniau nukreipia į aplinką. Pastebima, kad vaikinai kur kas dažniau nei merginos linkę reaguoti į atviras fizinės agresijos provokacijas, o merginos – į slaptą tarpasmeninių santykių agresiją (pavyzdžiui, apkalbas).
Visiškai atsisakyti pykčio negalime, nes ši emocija – dalis žmogaus prigimties, tačiau tai nereiškia, kad mes visada galime sau leisti demonstruoti priešiškumą kitiems žmonėms. Priešiškumas ir agresija sukelia ne tik aukos, bet ir agresoriaus kančias. Kita vertus, kančia kyla ir tada, kai nesugebame tinkamai sureaguoti į besikartojančius priešiškus kitų žmonių veiksmus.
Remtasi:
Boekaerts M. Anger in Relation to School Learning // Learning and Instruction; 1993, Vol. 3 Issue 4, p269-280.
Deffenbacher J.L. Cognitive-behavioral conceptualization and treatment of anger // Journal of Clinical Psychology; 1999, Vol. 55 Issue 3, p295-309.
Izard C. E. Human emotions. New York: Plenum, 1977.
