Ar Abonentas žinotų, ką veikti Kaune?
|

Ar Abonentas žinotų, ką veikti Kaune?

Gera iniciatyva atėjo į laikraštį: konkursas “Idėja Kaunui”. Nuolat gausu įdomybių, siūlomų pačių miesto gyventojų. Ir paskaityt pravartu, ir pats gali prisijungti su savo “negatyvais” ir “pozityvais” (komentaruose reikalaujantys miestą aprašinėti vien pozityviai, nepagalvoja, jog taip jis amžinai ir liktų šiandieninio pozityvumo, todėl kritika konstruktyvesnė nei pagyros). Neteko girdėti, kad tokie konkursai būtų skelbiami Vilniuje, panašu, kad ten idėjas miestui sėkmingiau įgyvendina tie, kuriems tai ir priklauso, tad nėra poreikio kreiptis į visuomenę pagalbos. Bet tegu ir visuomenė pagalvoja, pilietiškumo bus daugiau, kaip ir idėjų, gal neliksiančių dūlėti ant popieriaus. Visokių idėjų Kaune pamatysi. Nuo medinės skrybėlės Kazimiero mugėje, iki pasiūlymų pirkti gatvių duobes. Gal tom skrybėlėm tas duobes uždenkim, kad gražiau atrodytų? Bet ką čia grožis, greit imsim viską deginti, net dzūkai grybų likučius čia veš, o suvalkiečiai vyšnių kauliukus. Idėja, kad bus sukūrentas visas Lapių sąvartynas, atrodo labai ambicingai, tik pats jo pergabenimas užmena mįslių. Be to, vargu ar Kaunas nesiplės šiukšliakrosnės kryptimi, jau ir taip iki pat tos vietos išsiplėtęs. Kai papūs vėjas iš ten “Urmo” bazės link, visi užuosim, kokio pobūdžio šiukšlės liepsnoja. Tikriausiai tai nebus savivaldybės posėdžių protokolai, net ir tie, kuriuose patvirtinamas Kauno šiukšlių kelias į Kauno dangų. Pati savivaldybė vėl dairosi pastato, į kurį galėtų susibėgti iš dabar užimamų pakampių.

|

Vilkų saulutei nusileidus

Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios. Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios. Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.