Iš šių Motinos Teresės žodžių ne kartą sėmėsi įkvėpimo garsūs žmonės, menininkai, filosofai. Rodos, paprasti žodžiai, bet juose tiek daug… Iš tikrųjų, kuo daugiau kartų skaitai šį manifestą, tuo daugiau įžvelgi jame ir skaitydama tai, aš atrandu tą pačią veną, kuria suteka šie visi žodžiai į širdį…tai – meilė. Tai tas neapsakomas troškimas jausti, gyventi… Kai dvasia skindi bedugnėje, kai nebelieka nieko, tik savo paties kraujas, kuriame tu mirksti, tada pradedi suvokti šių žodžių prasmę, pradedi tikėti TUO. Tada tai tampa nebe žodžiais, tada tai virsta šiuo tuo daugiau… Ne kasdien ateina žmogui suvokimas, kodėl gyvenimas yra skola, kodėl tai grožis ar kaip susikurti laimę… apskritai šiandien žmonės vien skundžiasi kaip jiems blogai. Motina Teresė atsisakė visko vardan kito, kasdien vilkėjo tą patį rūbą, klaidžiojo karštyje, ieškodama karo nuskriaustųjų, benamių, vaikų… bet ji niekuomet nesustojo skelbti, kad gyvenimas yra nuostabus, turtingas. Jos žodžiai priverčia susimąstyti… o gal…o vistik gal pinigai yra tik šiukšlės? Gal jų vertė dvasiniame pasaulyje yra nulinė? Nenuginčijamai – pinigai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau Motina Teresė ir be pinigų išgyveno ilgą laiką. Jei tai nutiko, gal tai nėra taip jau svarbu? Gal žmonės pervertina tai, ko nereikėtų? Pasaulis yra užsiciklinęs ir tai nepakis, tačiau mano tikslas – padėti suvokti pinigų vertę. Dievas nesako „neturėk pinigų“, JIS moko būti turtingiems, bet neišpuikti, o tai – sudėtingas kelias. Dažnai žmogus taip ir nepsiryžta juo eiti.