Pagarbą kairiarankiškumui
Pastaruoju metu spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie kairiarankius. Deja, dažniausiai rašoma apie kairiarankius menininkus ir sportininkus. Tačiau kairiarankiškumas yra ne tik išorinis žmogaus išskirtinumas, todėl derėtų susipažinti su kairiarankių psichiniais ypatumais. Nors šį psichikos ypatingumą sąlygoja ir socialiniai veiksniai, tačiau jie neatskiriami nuo individo genealogijos, t. y. kairiarankis „realizuoja“ kitokį psichobiologinį modelį. Tai priklauso nuo aktyvesnio ir didesnio dešiniojo, o ne kairiojo, kaip daugelio žmonių, didžiųjų smegenų pusrutulio. Todėl kairiarankiu reiktų vadinti ne tik tą, kuris rašo ir dirba kairiąja ranka, bet ir kiekvieną, kurio dominuojantis yra dešinysis, o ne kairysis didžiųjų smegenų pusrutulis. (Dešinysis didžiųjų smegenų pusrutulis valdo visą mūsų kairiąją pusę ir kairiąją ranką, o kairysis – dešiniąją). Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, žmogus dažniausiai dirba ir rašo kairiąja ranka, žinoma, jeigu vaikystėje nėra nuo to atpratintas. Kodėl „perdirbinėjame“ kairiarankius? Apmaudu, bet kairiarankiškumą daugelis laiko nenormalumu. Mat visi rašymo ir kitų darbų įrankiai ir technologijos elementai pritaikyti dešiniajai rankai. Kodėl taip yra, sunku tiksliai pasakyti. Mokslo ir technikos kūrimosi istorijoje čia galima įžvelgti ir atsitiktinumą, ir būtinumą. Atsitiktinumas, – kad pirmieji darbo ir rašto įrankių kūrėjai, matyt, buvo žmonės, kurių veiklą valdė kairysis, o ne dešinysis smegenų pusrutulis.