10 patarimų, kaip tinkamai pradėti dieną
|

10 patarimų, kaip tinkamai pradėti dieną

Vėl čirškia nekenčiamas žadintuvas, jūs atmerkiate akis ir galvojate apie būsimą dieną kaip apie katorgą? Be abejonės, tokia ji ir bus. Apie ką galvojame – tą ir prišaukiame į savo gyvenimą. Nuo to, kaip pradedame dieną, priklauso, kokia ji bus. Kaip iš ryto atsikelti žvaliam ir gerai nusiteikusiam? Jūsų dėmesiui – 10 specialistų patarimų. Vos prabudę iškart pagalvokite apie ką nors malonaus, kas jūsų laukia: gardžios kavos puodelis, gaivus dušas, gražus apdaras etc. Nepadeda? Tuomet suplanuokite įteikti sau šiandien malonią dovaną: pavyzdžiui, nuvažiuoti prie jūros arba susitikti su artimu draugu, arba nusipirkti seniai svajotą daiktą… Nutarkite, kad šiandien bus, pavyzdžiui, Šypsenų diena. Arba Malonių susitikimų. Arba Sėkmingų darbų diena. Prisiminkite patarlę: “Kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.” Pavadinkite intuityviai – jūsų pasąmonė žino, kas šiandien jums geriau. Prieš išlipdami iš lovos energingai pasirąžykite, patrinkite ausis, patampykite save už plaukų – taip pamasažuojami energetiniai taškai, ir keltis tampa lengviau.

Psichologiniai bendravimo dėsniai
| |

Psichologiniai bendravimo dėsniai

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, – konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, – kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties. O ką daro jis? Tą patį. Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo. Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite “protingiausi žmonės”, apačioje – “kvailiausi”. O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs. Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius. Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu… Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento? Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.

Darbo maniakai: kaip su jais kovoti
| |

Darbo maniakai: kaip su jais kovoti

Kai kurie žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštūs žmonės, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai. Tačiau toli gražu ne visada ši veikla yra efektyvi. Daugybė pavyzdžių neleidžia daryti išvados, kad darbe praleisto laiko kiekis tiesiogiai susijęs su rezultatais. Efektyvus darbas ir darbo manija – skirtingi dalykai. Manija – tai liguistas potraukis, psichikos sutrikimas, kuris žmogų izoliuoja nuo likusio pasaulio, šeimos, draugų. Kas yra darbomanas? Kai kuriuos iš jų galima vadinti fanatikais, apsėstais idėjos. Tačiau ne visus. Yra “cikliškųjų” darbomanų: jie dirba daug ir intensyviai, tačiau ribotais laiko intervalais. Dar esama žmonių, kurie dirba už kitus, nes mano, jog niekas už juos geriau nepadarys. Esama perfekcionistų, kurie kiekvieną užduotį stengiasi atlikti idealiai, nes nesugeba susidėlioti prioritetų. Esama “fiktyvių” darbomanų – tai žmonės, kurie intensyviu darbu nesąmoningai bando kompensuoti problemas, kylančias kitose gyvenimo srityse. Yra ir “mišrių tipų”. Bet apie viską iš eilės. Kaip tampama “maniakais”? Yra toks anekdotas. Žmonai pasakė, kad eina pas meilužę. Meilužei pasakė, kad eina pas žmoną. O pats – į darbą. Ir tik dirba, dirba, dirba… Kai kurie žmonės darbe jaučiasi komfortiškiau nei namie. Jie nuolat susigalvoja sau užduočių, kad tik liktų kontoroje. Dažniausiai jie tai daro nesąmoningai.

Tėvų meilė ir psichologinės vaikystės traumos
|

Tėvų meilė ir psichologinės vaikystės traumos

1 Comment

Tėvų meilė – tai besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo poreikių įtvirtinimas. Tačiau čia reikėtų pridurti kai ką svarbaus. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: vienas – tai rūpestis ir atsakomybė, reikalingi, kad jo gyvybė būtų išsaugota ir kad jis galėtų augti. Kitas aspektas – nuostata, teigianti gyvenimo meilę, kuri leidžia vaikui pajusti, jog būti gyvam yra gera, kad gera gyventi šiame pasaulyje. Motinos meilė gyvenimui taip pat užkrečiama kaip ir jos nerimas. Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko nesiekia sau, tikriausiai yra sunkiausia meilės forma iš visų įmanomų, ir labiausiai apgaulinga dėl to, kad motinai lengva mylėti savo kūdikį. Būtent todėl, kad tai sunku, moteris gali tapti išties mylinčia motina tik tuomet, jeigu ji apskritai sugeba mylėti; jeigu ji gali mylėti savo vyrą, svetimus vaikus, žmones. Moteris, kuri nesugeba mylėti šia prasme, gali būti švelni motina, kol vaikas mažas, bet ji negalės būti mylinti motina, suvokianti savo užduotį iškęsti vaiko atsiskyrimą – ir jam atsiskyrus toliau jį mylėti. Vaikui, ypač mažam, tėvai yra visas pasaulis. Pavojus būti atstumtam tėvų, netekti jų meilės mažam vaikui prilygsta pavojui jo gyvybei. Kad išgyventų, vaikas yra priverstas priimti tuos bendravimo modelius, kuriuos pasiūlo tėvai. Kitų modelių jis nežino ir netgi nenutuokia juos egzistuojant. Jeigu vaikas nuolat patiria baimę būti atstumtas, jis auga įsitempęs ir prislėgtas. Tokia būsena jam yra skausminga, todėl vaikas siekia tapti bejausmis.

Laiminga pora: atradę bendrą kalbą
|

Laiminga pora: atradę bendrą kalbą

Kiekvienas žmogus susikuria būsimo mylimojo paveikslą, ir kai įsimyli, akimirksniu priskiria jam visus pageidaujamus bruožus. Įsimylėjėlis svaigsta nuo savo paties jausmo, o jo jausmų objektas tampa jo paties projekcijų, fantazijų ir lūkesčių indu… Pradėję artimiau bendrauti, žmonės maloniai kartu leidžia laiką, tačiau nesiliečia kasdienėje buityje. Sunkumų nebuvimas neleidžia fantazijoms išsisklaidyti. Tačiau vėliau, kai pradeda gyventi kartu, staiga pamato, jog egzistuoja atotrūkis tarp realybės ir fantazijų. Apie šeimyninę laimę pasakoja šeimos psichoterapeutė Ina Chamitova. Kai žiūri į kai kurias šeimas, atrodo, jie neturi jokių bėdų, nes idealiai tinka vienas kitam. O žvelgiant į kitas atrodo, kad jie iš skirtingų planetų. Žmonės lengviau sutaria, kai yra panašaus išsilavinimo, kilę iš šeimų, kuriose galiojo panašios taisyklės, o tai reiškia – iš panašaus socialinio, kultūrinio, religinio sluoksnio. Įprastas mums taisykles bei normas mes atsinešame iš savo tėvų namų. Daugelį dalykų darome automatiškai, net nesusimąstydami. Kodėl kai kurie, pavyzdžiui, iš ryto geria kavą, o ne arbatą? Kodėl vienas jaučia diskomfortą, kai namie netvarka, o kitam ji nė motais? Mūsų įpročiai taip pat atsiliepia ir bendravimui. Vienas nori iš ryto kalbėtis, o kitas negali to pakęsti. Visi žmonės skirtingi, ir jų įpročiai skirtingi. Mes elgiamės natūraliai, tačiau natūraliai tik savo pačių atžvilgiu.

Pavojingas altruizmas
| |

Pavojingas altruizmas

Žinote, koks yra pats nepavojingiausias vairuotojas keliaujant autostopu? Tas, kuris iš karto pasako kainą ir dar dėl jos derasi. Prisiminkite situaciją, kurią tikrai esate patyrę ne vieną kartą: jūsų prašomas, žmogus padaro paslaugą, jūs norite atsilyginti, tačiau jis kategoriškai nepriima padėkos. Įdomus klausimas: kodėl jūs jaučiatės nepatogiai? “Todėl, kad niekas nieko šiaip sau nedaro, – įsitikinęs psichoanalitikas N. Naricynas. Mecenavimas, rėmimas ir bet koks kilnus poelgis turi tikslą. Rėmėjas moka už reklamą ar bent jau už malonumą pakilti savo paties akyse. Mes gyvename realybėje, kurioje kiekvienas turi pramisti iš savo darbo, kur laikas kainuoja pinigus, todėl altruizmas, jeigu jis apskritai įmanomas, kelia mums įtarimų. Niekas nenori jaustis įsipareigojęs. Būtent “įsipareigojimas” yra vienas didžiausių tariamo altruizmo pavojų.” Kai kas nors ką nors daro dėl jūsų “iš altruizmo”, jūs tampate prašytoju, jis – geradariu. Geradaris gauna galimybę bet kurią minutę versti jus atidirbti. Ir dažnai kur kas didesne kaina, nei verta jo suteikta paslauga. “Aš tau viską atidaviau, o tu…”? Dažnai ši frazė sakoma suaugusiems vaikams ir “nedėkingiems” sutuoktiniams. Kitaip tariant: “Aš tau atidaviau viską, ką turėjau, nieko už tai nereikalaudama(-as), o tu šito neįvertini, tu dėl manęs nieko daryti nenori…” Tačiau jeigu šis “atidavimas” buvo padiktuotas altruizmo, kokiu pagrindu jūs reikalaujate atlyginimo?