Altruizmas siekia taikos
Būtų galima manyti, kad religingumo augimas turėtų lemti stipresnę taiką. Galiausiai religijos juk skatina altruizmą, tiesa? Jei altruizmas prilygintinas dėmesio sutelkimui į kitų reikmes, religingi žmonės neturėtų skatinti priešiškumo. Be abejo, visi žinome, kad kai kurie religijos vardu vykdomi dalykai prilygsta šventos etiketės klijavimui ant bet ko, kur tik pučia nuožmus vėjas. Daugybė religijų buvo suteptos asmenų, kurie jomis tiesiog sankcionavo savo aistrą veikti savanaudiškai. Prieš akis tuoj pat iškyla kryžiaus žygiai. Tačiau religinių šarlatanų nederėtų kaltinti dėl viso iš tikinčiųjų kylančio smurto. Ne visi karai gimsta galvose nenuoširdžių egomaniakų, kurie mulkindami įtikina tikinčiuosius, kad Dievas palaiko jų niekšiškus darbus. Kodėl nuoširdūs tikintieji neskleidžia taikos visiems? Ko gero, iš dalies atsakyti pavyktų atidžiau pažvelgus į altruizmą. Paprasčiausiai kalbant, altruizmas - tai rūpinimasis kitais. Tačiau kartais altruizmas apibrėžiamas ir kaip veikimas kitų labui, kai pats veikiantysis iš tokių savo veiksmų negauna absoliučiai jokio atlygio. Aš tai vadinu „absoliučiuoju altruizmu". Kartais teigiama, kad kaip visiškas savęs aukojimas altruizmas yra kulminacinis religijos taškas. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje didžiausioms pasaulio religijoms atstovaujantys mokslininkai svarstė, ar jų tradicijos skatina absoliutųjį altruizmą. Dalyvių būta budistų, taoistų, šintoistų, krikščionių, hinduistų, musulmonų, konfucianistų, judėjų ir kitų.