Prezidento rinkimų kampanija: viešieji ryšiai be vertybių sistemos

Dalyviai: Lauras Bielinis, Aurelijus Katkevičius, Vladimiras Laučius, Andrius Navickas, Indrė Makaraitytė

Tęsiame bendrą savaitraščio „Atgimimas“ ir interneto dienraščio Bernardinai.lt diskusijų ciklą – „Viešoji erdvė“. Šios diskusijos tema – Prezidento rinkimai.

Pirmalaikių Prezidento rinkimų pirmojo turo kampanija baigiasi ir jau galime konkrečiai apibūdinti kiekvieną iš penkių kandidatų. Kokie šių rinkimų ypatumai? Kuo skiriasi kandidatai, kai jie reklamuojasi? Ar galime įžvelgti viešųjų ryšių strategijas, panašias į tas, kurias prieš pusantrų metų naudojo Rolando Pakso rinkimų kampanijos rengėjai?

“Viešosios erdvės” apskritojo stalo diskusijoje dalyvauja politologas Lauras Bielinis, viešųjų ryšių kompanijos vadovas Aurelijus Katkevičius, “Eltos” apžvalgininkas Vladimiras Laučius, dienraščio Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir “Atgimimo” redaktorė Indrė Makaraitytė.

A. Navickas. Vienas ryškiausių šios Prezidento rinkimų kampanijos aspektų yra tas, kad visi penki rinkimuose dalyvaujantys kandidatai ypač akcentuoja socialinius reikalus. Kaip manote, ar tai, kad jie dabar kalba apie socialinę gerovę, yra politinė diskusija, ar tai vis dėlto viešųjų ryšių elementas?

L. Bielinis. Mano manymu, tai jau ne viešieji ryšiai. Kai kandidatai kalba apie socialinius reikalus, atrodo, kad tas jų kalbėjimas yra visiškai nesuderintas su viešaisiais ryšiais, besikertantis su viešųjų ryšių strategijomis.

Manyčiau, kad viešieji ryšiai negali pakeisti nei ideologijų, nei idėjų. Tai tik instrumentas. Šalia politikos, šalia ideologijos. Per ideologijas mes galime atskleisti konkrečios politikos esmes, o viešieji ryšiai padeda “nutransliuoti” tas esmes ten, kam jos skirtos, t. y. visuomenei.

Deja, Lietuvoje dažnai atsitinka, kad be viešųjų ryšių daugiau nieko ir nėra. Viešųjų ryšių specialistai turi ieškoti bent kokio nors užsikabinimo, kažkokio turinio grūdelio, kad galėtų pateikti “produktą apie politiką” visuomenei. Viešųjų ryšių firmos Lietuvoje yra pakankamai profesionalios. Jiems to grūdelio ir užtenka.

V. Laučius. Abejočiau, ar kandidatai į Prezidentus turi pakankamai politinių tikrąja prasme idėjų per šią rinkimų kampaniją. Matome idėjinio stuburo neturėjimą, kalbėjimo apie vertybes ir net gebėjimo apie jas kalbėti politiškai stoką. Taip pat ir supratimo, kokios tos vertybės turi būti ir koks jų politinis vaidmuo.

Ar tokios kalbos pritinka kandidatams į Prezidentus? Juk Prezidentas nėra tas asmuo, kuris didina atlyginimus, kovoja su nedarbu ar stato elektrines.

Stačiai visa Lietuvos politika pastarąjį dešimtmetį buvo ekonomizuota, suvesta į ūkinio gyvenimo problemų gvildenimą, paversta “antstatu” ant ekonominės “bazės”. Ko norėti – juk tokio požiūrio į politiką buvo mokoma laikytis marksizmo-leninizmo laikais, iš kurių mes kilome.

A. Navickas. Bet galbūt šiuose rinkimuose tai natūralu? Užsienio politikoje nėra tiek skaudulių, kiek ekonominėje ir socialinėje srityje. Narystė NATO ir ES jau pasiekta, intrigos užsienio politikoje nėra. Juk keistai atrodytų, jei visi kandidatai pasakytų, kad mes nenorime kalbėti apie socialinius reikalus.

L. Bielinis. Aš norėčiau grįžti prie tos minties, kurią išdėstė Vladimiras. Kad kandidatai neturi vertybių sistemos. Juk jei neturi vertybių sistemos, tuomet visuomenei pateiki jei ne populizmą, tai tikrai potencialų populizmą. Jei nėra ideologinės pozicijos, nėra ir politinės pozicijos. Tada toks asmuo tampa geras visiems. Tada jis visais klausimais sprendimus priims nežinia kuo remdamasis.

I. Makaraitytė. Galbūt politikai pasirinko tokią kalbėjimo strategiją todėl, kad žmonėms nelabai rūpi ideologija? Štai vieną dieną girdėjau per radiją klausytojo nuomonę, kuris teigė, jog politikai turi būti kompetentingi. Ir esą tik teoretikai susigalvoja sau ideologijas.

A. Navickas. Aš taip pat girdėjau šį pasisakymą ir suprantu tą žmogų. Kas iš to, kad politikas pasivadina kairiuoju ar dešiniuoju, jeigu nėra jų realios veiklos, pagrįstos tam tikra ideologija, vertybių sistema. Juk politinę kompetenciją galima suprasti ir kaip žmogaus sugebėjimą spręsti problemas politinėje diskusijoje, politinėmis priemonėmis.

Tačiau Lietuvoje išgyvename politikos krizę, politinė diskusija prarado prasmę. Per anuos rinkimus politikai sakydavo, kad jie yra nepartiniai, o per šiuos jie vis dažniau prisipažįsta esantys apskritai ne politikai.

V. Laučius. Bene dažniausiai girdima frazė, ypač per rinkimų kampanijas, yra “mes pasiruošę spręsti konkrečias žmonių problemas”. Atrodo, dabar visas politikos pasaulis yra tik problemos ir jų sprendimai. Tačiau tokia schema yra artimesnė pirmosioms žmogaus evoliucijos pakopoms, bet tikrai ne visaverčiam brandžios politinės bendruomenės gyvenimui.

Juk politika – ne tik problemų sprendimas, bet ir tam tikras pasaulėžiūrų demonstravimas, politinis kalbėjimas, to kalbėjimo būdas, įtikinėjimas, ne vien su sprendimais susijusių idėjų sklaida. “Problema – sprendimas” yra siaura ir politiškai negyvybinga mąstymo schema.

Per šiuos rinkimus nė vienas iš kandidatų nekalba apie savo politinę pasaulėžiūrą tiek, kad tai būtų ne vien abstrakcijos, kad būtų įdomu, svarbu. Apie jas nekalba net patyrę kandidatai, pavyzdžiui, Česlovas Juršėnas, Valdas Adamkus ar Kazimira Prunskienė. Bet šiuos žmones mes bent jau pažįstame iš ilgametės praktinės politinės veiklos, iš tų nuostatų, kurias skelbia juos iškėlusios partijos. Kai apie savo vertybes ir pasaulėžiūras nekalba mažiau patyrę, politikoje mažai dalyvavę, viešojoje erdvėje menkai išreiškę savo nuostatas kandidatai – Vilija Blinkevičiūtė ir Petras Auštrevičius, mes apskritai neturime jokios galimybės sužinoti, kas jie yra kaip politikai. Šiedu kandidatai arba skelbiasi esą “nesusitepę” politika ir partine veikla, neatstovaujantys “vienai filosofijai”, sugebantys sutaikyti prieštaringas vertybes ir idėjas, arba apskritai neteisina savo ideologinės kurčnebylystės ir kalba tik apie sauskelnes, pensijas ir tai, kad vaikai – svarbu.

I. Makaraitytė. Ar jums neatrodo, kad viešųjų ryšių išpopuliarėjimas, ir ypač Rolando Pakso pergalė, užgožė politikų norą kliautis ideologijomis, skelbti savo vertybes. Kaip sako L. Bielinis, viešiesiems ryšiams užtenka menkutės idėjos, ir jie gali „išsukti“ grandiozinę kampaniją… Juk partijos galėjo pasinaudoti Pakso skandalu ir kitaip pažiūrėti į savo misiją, kaip jos ją atlieka. Bet lengviau buvo remtis viešaisiais ryšiais. Be to, kandidatai net nesigėdija sakyti, jog ideologijos žmonėms, taigi ir jiems, nė nerūpi, o jas išsigalvoja teoretikai, kad darbo turėtų.

L. Bielinis. Aš netikiu, kad žmonėms vertybiniai dalykai nerūpi. Juk tai yra visuomeninė sistema, tai yra vertybių sistema.

I. Makaraitytė. Kaip jūs manote, kodėl politikai nepasilengvina sau darbo ir nesiremia vertybinėmis sistemomis, ideologijomis, ypač per šiuos rinkimus, kai rinkėjai lyg ir nori iš kandidatų aiškumo.

L. Bielinis. Atsakant į šį klausimą galbūt pagelbėtų apsibrėžimas, kas yra ideologija. Paprasčiausias šio termino apibūdinimas – tai tikėjimo sistema, vertybių piramidė. Kai politikai vengia tos tikėjimo sistemos, jie jos neturi ir netiki vertybėmis. Ir kai praranda vertybių pagrindą, jiems tenka griebtis technikos, technologijų, taigi ir viešųjų ryšių. Jie slepiasi už pragmatinių sprendimų šiuo metu ir šiam kartui. Taip yra daug lengviau.

A. Navickas. Sutinku. Politikai šiandien į ideologijas žiūri kaip į apsunkinimą. Jiems trūksta supratimo, kad ideologijos – tai įrankis, socialinis pagrindas problemoms spręsti. Be to, per šią rinkimų kampaniją ypač aiškiai matyti, kad politikai apskritai bijo būti kažkuo. Įvardyti komandą, pademonstruoti griežtas nuostatas. Žmonėms perduodama žinia – matykite mumyse tai, ką norite, nes esame visokie. Ir galite nusilipdyti tai, ką norite.

I. Makaraitytė. Vis dėlto įtariu, kad vadinamųjų tradicinių partijų politikai pasižiūri į Darbo partiją, kuriai reitingus augina tikrai ne ideologija ir ne vertybių skelbimas, ir bando eiti tuo pačiu keliu.

A. Navickas. Gal paradoksaliai nuskambės, bet manau, jog Darbo partijos patrauklumas susijęs ir su tuo, kad „darbiečiai“ nuoširdžiau prisipažįsta, jog jiems vertybiniai dalykai nerūpi. Žmonės jaučia, kad jie nerūpi ir kitoms partijoms. Tad klausia, kuo „darbiečiai“ blogesni? Be to, pažiūrėkime, už ką tradicinės partijos kritikuoja „darbiečius“ pastaruoju metu. Už tai, kad vadovas rusas, kad jis per daug pinigų skiria reklamai. Tai daro, užuot pateikę politinių vertybių subrandintą alternatyvą V. Uspaskicho populizmui. Na ir kas, kad A. Kubilius prieš Kalėdas prie kabineto durų prikalė „Dešimt priesakų nepopulistams“. Priesakai kabėjo dieną, kol žurnalistai filmavo, – paskui visi ir, deja, jis pats juos pamiršo.

I. Makaraitytė. Kaip manote, ką ir kaip turėtų kalbėti politikas, kandidatas į Prezidentus, kad galėtume pasakyti – štai, rimtas kandidatas, demonstruoja savo vertybes, įsitikinimus, žino, nuo ko pradėti ir turi aiškią viziją?

L. Bielinis. Turbūt žmonėms būtų daug aiškiau, jei apie kandidatus ir jų vertybes sužinotume ne likus mėnesiui iki rinkimų. Mes turime kandidatą pažinti kaip žmogų, kaip politiką ne vienus metus, turime turėti galimybę stebėti jo politinę ir asmeninę biografiją. Tai svarbus elementas.
Antra, reikia atskirti vertybes, kurias jis išpažįsta ir apie kurias jis kalba, ir tai, kaip tos deklaracijos perduodamos visuomenei, interpretuojamos per viešuosius ryšius.

A. Navickas. Ir turbūt ta priešiškumo reakcija, kuri kyla vertinant P. Auštrevičių, V. Blinkevičiūtę ar V. Uspaskichą, yra pagrįsta demokratiniu savisaugos instinktu. Nesu priešiškai nusiteikęs prieš šiuos žmones, tačiau neturiu jokio pagrindo jais tikėti. Kol kas jie siūlo man deklaracijas, o aš nežinau, kas slypi už šių deklaracijų. Politinė biografija labai svarbus dalykas.

I. Makaraitytė. Kuris iš šių penkių kandidatų, Jūsų manymu, atitinka politiko kriterijus, o kuris dar nėra politikas?

L. Bielinis. Iš principo visi kandidatai yra tiek politikai, kiek yra susiję su valdžia ir sprendimų priėmimu. Toliau galima klausti, ar jie – geri politikai. Tai sudėtingiau. Mano manymu, visi penki kandidatai yra bent jau prognozuojami politikai, ir tai jau neblogai.

Bet yra ir kitų kriterijų, kuriuos netgi mes patys galime sukonstruoti. Aš būtinai įtraukčiau moralumo kriterijų. Tai jo santykis su įstatymu ir teisingumo sistema, kuri apibrėžta mūsų Konstitucijoje, bet kuri dar griežčiau turi būti apibrėžta piliečio sąmonėje. T. y. negalima teigiamai vertinti politiko, kurio moralumo lygmuo yra žemas. Kita vertus, žmonės intuityviai jaučia politiko moralumą. Juk kartais mūsų mąstymas ir išvados nėra paremtos jokiais racionaliais argumentais.

A. Katkevičius. Kas yra politikas? Kolegos sakė, kad tai ir stažas politikoje, ir veikimas tam tikromis aplinkybėmis, mąstymo modelis. Politikai turi būti teisingi ir išmintingi, nors aš manau, kad intelektas ir teisingumas turėtų būti būdingas visiems žmonėms.

Kita vertus, štai Lauras viską traktavo kaip moralumo kriterijų, bet aš nežinau, ar moralu krikščioniškame pasaulyje turėti keturias žmonas, bet islamo kultūroje – taip. Bet apskritai tai – kreditas arba, lietuviškai vertinant, pasitikėjimas. Stažas ir veikimas tam tikrose socialinėse situacijose yra tai, kas generuoja pasitikėjimo istoriją. Dėl ko aš balsuoju? Nes jis elgiasi taip ir taip. Kodėl jam galiu duoti paskolą? Todėl, kad gerai uždirba, yra patikimas.

Kodėl ši rinkimų kampanija yra nuobodi? Nes ji, mano manymu, vyksta gana dvimačiu lygmeniu. Tuo atžvilgiu, jog operuojama virtualiai ir nė kiek nebandoma pamąstyti, kas iš tikrųjų vyksta visuomenėje. Pavyzdžiui, kodėl byra šeimos, kodėl gimsta mažiau vaikų. Visi žaidžia rinkimus ir neapčiuopia realių dalykų, naudojasi daugiau išgalvotais reikalais.

A. Navickas. Arba kai kalba apie socialinę gerovę, visi vengia suteikti tam kalbėjimui daugiau spalvų.

A. Katkevičius. Manau, kad išgyvename tam tikrą pauzę tarp dviejų būsenų. Anksčiau buvo aiškus vektorius tarp Rytų ir Vakarų: ar už Maskvą, ar už Vašingtoną. Kitas vektorius, kurį ir mes labai eksploatavom, buvo socialinės atskirties vektorius. Skriaudikai ir skriaudėjai. Užsienio politikoje – pauzė, o iki tų temų, kurios įprastos politinei diskusijai Vakarų pasaulyje: narkotikai, abortai, “surogatinės” motinos, mokesčiai, mes dar nepriaugom, ir man liūdna, kad net nebandom priaugti.

Juk galvojant technologiniu požiūriu, pasakymas “aš esu prieš gėjų santuokas”, duotų krūvą balsų. Ypač rajonuose. Kodėl neoperuojama tokiais dalykais, nežinau. Gal yra drova?

A. Katkevičius. Labai sunkiai, skaitydamas kandidatų tekstus, matau juose ideologiją. Nežinau iš jų programų, ką jie ketina daryti. Visi šįkart yra perdėm universalūs. Gal tai yra būdas laimėti rinkimus? Per praėjusius rinkimus buvo labai aiškūs skirtumai tarp “visų” ir R. Pakso orientacijų. Dabar visi orientuojasi į visus: važiuoja į Gariūnus, į Didžiasalį ir pan.

Ir šiaip ši rinkimų kampanija vyksta pagal vadovėlius. Labai tvarkingai. Tačiau vadovėliai vadovėliais, o gyvenimas yra visai kas kita. Rinkėjui ant ausų nepakabinsi vadovėlinės schemos – reikia eiti pas žmones ir girdėti, išklausyti, kaip ir ką jie mąsto.

Per anuos rinkimus visi tiek daug analizavo viešuosius ryšius, kad iš “atsuktuvo” juos padarė “burtų lazdele”. Bet tai yra tik atsuktuvas. Jeigu nesupranti, kas vyksta Lietuvoje, jei neturi idėjų, kaip ką nors keisti, negali padaryti normalios rinkimų kampanijos ir nieko nelaimėsi.

Bernardinai.lt, Atgimimas.lt