Manau įsimylėjau. Ar pažįstamas jausmas? Kai jauti lengvą šiurpuliuką? Kai atrodo tuoj sprogsi iš nekantrumo? Kai nežinai, kaip ištverti dar vieną akimirką, be savo mylimojo?.. Pažįstamas jausmas, ar ne… Jūs manot, kad aš apie meilę vyrui? Oi, klystate. Meilė turi daug veidų. Įsimylėjau Salomėją Nėrį. Neneigsiu, ji buvo malonaus veido moteriškė, o ir atrodė visada tvarkinga ir pasitempusi. Tačiau ne apie jos išvaizdą mums kalbėjo mokykloje, o apie tai, kokią savo sielos ir gyvenimo dalelę poetė mums paliko. Nors gilintis į Salomėjos Nėries kūrybą negaliu, nesu tokia ekspertė ir šį malonų ir įdomų užsiėmimą paliksiu literatams. Tačiau. Galiu ir noriu pasidalinti savo pamąstymas apie poetės asmenybę. Mane ji labai įkvepia. Matau, Salomėją Nėrį, kaip drąsią, daug dirbančią, ambicingą, talentingą ir tuo pat metu kuklią ir nuolankią moterį. Tai tiesiog tobulas derinys. Nemanote? Turėdama beribių ambicijų, kantrumo ir darbingumo ši moteris įėjo į istoriją. Nors Salomėja Nėris vertinama prieštaringai, nemanau, kad vertėtų ją smerkti. Ar galima smerkti žmogų, jei jis keičiasi kartu su laiku, aplinkybėmis; jei paveiktas savo aplinkos (tiesiog pačios gyvenimo) priėmė kažkokį sprendimą, o po to persigalvojo. Kažkur girdėjau nuostabų posakį: “Savo nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai”. Argi, ne tiesa?

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta – mokykla, laikas – kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu…

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis – žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Na, o šiandien aš jum norėjau papasakoti labai seną meilės istorija, tačiau buvau pakerėta tuo, ką pamačiau šiandien eidama iš darbo. Kaip atsimenate aš iš darbo važiuoju su troleibusu. Na, ir išlipus iš troleibuso, kad nueičiau į namus man reikia pereiti kryžkelę. Taigi šiandien, kaip ir kiekvieną dieną aš išlipau iš troleibuso ir atsistojau prie šviesoforo bei pradėjau laukti žalios spalvos. Ir pastebėjau sau iš kairės du automobilius. Vienas buvo labai prabangus, na, o kitas paprastas ir kiek pasenęs. Bet mano dėmesį patraukė ne automobiliai, o jų vairuotojai. Prabangiame automobilyje sėdėjo vaikinukas su kostiumu, o senesniame mergina, apsivilkusi džinsus ir lengvus marškinėlius. Na, štai ir vaikinukas pradėjo šypsotis merginai. Ji pastebėjusi pradėjo irgi šypsotis. Jis atidarė langą, o ji, kad ir kaip norėjo, negalėjo atidaryti lango, nes jai reikėjo atidaryti prie keleivio sėdynės esantį langą. Tačiau jos automobilis, kaip minėjau buvo senesnis, todėl automatiškai negalėjo jo atidaryt. Tuomet man užsidegė žalia spalva ir aš perėjau per gatvę, tačiau man buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip baigsis šį istorija. Taigi sustojau kiek nuošaliau. Jiem užsidegė žalia spalva ir mergina pasuko į kairę pusę, nors vaikinas planavo važiuoti tiesiai, tačiau jis, nors buvo negalima, irgi pasuko į kairę pusę. Daugiau aš jų nemačiau, bet jūs galit patys pamąstyt, kas buvo po to. Tebūnie bus pažadinta jūsų vaizduotė.

Jie buvo geriausi draugai. Ji, ilgų plaukų, mėlynų akių, išvaizdi panelė. Jis, draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas. Pamoka. Nuobodu, jie sėdi klasėje ir klausosi tuščių mokytojo kalbų. Jis visą pamoką negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti: – Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau tai pasakyčiau tiesiai į akis… Baigėsi pamokos, Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko. Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos. Štai jau Jis pas Ją namie, jie guli lovoje, žiūri filmą. O Jis galvoja: – Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu… Bet aš per daug drovus… Ech…Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę.

Sėdžiu ir smerkiu save…Kodėl? Todėl, kad po visų tavo išdavysčių aš nejaučiu Tau neapykantos. Kad ir kaip Tu įskaudinai, bet mano meilė Tau yra stipresnė už neapykanta. Bandžiau vakar savo skausmą paskandint alkoholyje, bet nepadėjo. Sudeginau tavo rašyta Kalėdų progos atviruką, bet tų žodžių kuriuos esi parašęs jame niekada nepamiršiu. Sudeginau lapukus kuriuose aš piešiau ir rašiau apie mus, mūsų meile. O tiksliau mano meile, nes manęs niekada nemylėjai… Taip tu manęs nemylėjai, laikei kvaile, tikriausiai nieko neverta aš tau buvau. Tik šeip laisvo laiko praleidimas, o po to lėkdavai šildytis kitos glėbyje… Skaudu kai pagalvoji, kad aš dabar verkiu, o tu tikriausiai su kita.. Toks jau tas gyvenimas. Tokia ta meilė. Tu mane esi taip įskaudinęs, net mano draugės tavęs nekenčia. Nors jos niekada tavęs nemėgo. Bet aš ta naivi mergina kuri tavim visą laiką patikėdavo nejaučiu tau neapykantos. Nes myliu tave, ta sudaužyta mano širdis myli tave. Jos šukės vis dar plaka meile Tau. Tam kuriam mažiausiai jos reikėjo ir reikia.

Kas yra meilė? Į šį klausimą žmonija bando atsakyti tūkstančius metų, tačiau vieną atsakymą sunku rasti. Yra daugybė meilės rūšių ir daugelis mūsų greičiausiai esame patyrę ne vieną jų. Taigi pateikiame net 13 meilės rūšių. Kurias iš jų jau patyrėte jūs? 1. Ideali meilė. Tai tokia meilė, kai susižavima kokiu nors objektu. Tokia meilė paprastai paremta svajonėmis ir fantazijomis. Įsimylėjęs dažniausiai idealizuoja tą, kurį įsimylėjo. Kai įsimylėjęs geriau pažįsta savo meilės objektą, dažniausiai susižavėjimas juo praeina ar bent jau sumažėja. 2. Romantiška meilė. Tokia meile dažniausiai ilgai mylimas asmuo, kuriam jaučiama aistra, trauka, rūpestis ir pagarba. 3. Erosas. Tai aistringa meilė, kuri apsiriboja lytiniu potraukiu kitam asmeniui. 4. Draugiška meilė. Tai šilti, draugiški jausmai žmogui, su kuriuo jums gera kartu leisti laiką. 5. Besąlygiška meilė. Tai labai stipri meilė, kai jaučiamas poreikis rūpintis kitu žmogumi nepriklausomai nuo to, koks jis yra ir kaip elgiasi. 6. Sąlyginė meilė. Tai meilė, kuri egzistuoja tik tam tikromis sąlygomis. Tokia meilė priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms neįvykus meilė dingsta. Pavyzdžiui, jei moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų, tuomet jam netekus turto, meilė dingsta.

“Meilės nėra.” – taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” – buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta? Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai. Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku. O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum.