Pasauliečių vykdomi egzorcizmai tampa sensacijomis ir dėl to kyla įvairių paskalų ir nesusipratimų, o blogiausia, kad tai kelia pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Todėl jei tau reikalinga egzorcisto pagalba, kreipkis tik į katalikų kunigus, vyskupų paskirtus šiai tarnystei tavo vyskupijoje. Jų adresą gausi vyskupijos kurijoje ar iš parapijos klebono. Daug pasauliečių imasi atlikti egzorcizmus prisidengdami Biblijos citata: „Jonas jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis’. Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!” (Mk 9, 38-40). Kas yra prieš mus? Tai, be abejo, netikri egzorcistai, kurie veikia ne pagal Bažnyčios nuostatus. Kanonų teisė (Kan. 1172) aiškiai sako: „§1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. §2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui.” Iš realių įvykių galime sakyti, kad piktoji dvasia neapleis apsėsto ar kankinamo žmogaus, jei egzorcizmus atlieka neįpareigotas asmuo, apgavikas, „gydytojas” ar net vyskupo skyrimo neturintis kunigas.

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes: Didelis, viešas arba iškilmingas egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demoniškos įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai; vykdomas pagal Romos rito nurodymus. Tai taip pat yra paprastas egzorcizmas (atliekamas teikiant Krikšto sakramentą) ir veiksmai, kai bet kuris kunigas naudoja egzorcizuotą vandenį, aliejų ir druską. Mažesni, privatūs ar paprasti egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama didžiojo egzorcizmo formulė, pvz., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai – visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymai apsaugoti nuo piktojo pagundų ir maldos kenčiant. Tokios yra ir pagijimo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra egzorcizmai, nors jų tikslas – išlaisvinti iš demonų įtakos (bet ne iš paties apsėdimo). Egzorcizmas yra viešas, jeigu jį vykdo įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris atlieka egzorcizmą Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo. Ši taisyklė yra tiksliai išreikšta Kanonų teises 1172 kan. § 1 . „Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems.

Egzorcistas Katalikų bažnyčioje – tai vyskupas arba jo paskirtas kunigas, kuris turi specialųjį leidimą atlikti egzorcizmus. Sakramentalijos rimtumas ir egzorcizmo pobūdis reikalauja, kad egzorcizmai prie apsėstojo būti atliekami remiantis vietos vyskupo specialiu ir aiškiu leidimu. Toks leidimas išduodamas ilgesniam laikui ir tiems kunigams, kurie pasižymi „dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai užduočiai”. (Žr. Sakramentų disciplinos komisijos dokumentai). Kunigai, neturintys vyskupo leidimo, gali melstis dėl konkretaus asmens išlaisvinimo. Ši malda nėra egzorcizmas ir neturi komunikacijos formulių su piktąja dvasia. Savo tarnystėje egzorcistas vadovaujasi Romos ritualo rekomendacijomis, įgytomis žiniomis ir savo patirtimi. Pasauliečių galingas ginklas – malda, tačiau jos neužtenka norint tiksliai nustatyti apsėdimą ir atlikti egzorcizmus. Tiktai tinkamas egzorcizmas atliktas įgaliotų dvasininkų egzorcistų leidžia nustatyti, ar konkretų asmenį veikia piktoji dvasia ir koks yra jos įtakos laipsnis. Šiuo atveju egzorcistas turėtų būti itin atsargus; reikia atskirti, ar kenčiantis asmuo nėra psichiškai nesveikas arba kartu ir nesveikas, ir apsėstas. Būtina suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą.