Kas yra neištikimybė? Atsakyti į šį klausimą ne taip paparasta: vieni neranda sau vietos susapnavę erotinį sapną, kiti po audringos nakties pabunda nekalti lyg kūdikiai… Patyrinėkime kintamą „ištikimybės“ sąvoką istorijoje, kultūroje ir atskirų žmonių gyvenimuose. Pamenate sceną, kur miuziklo „Čikaga“ herojė teisme prisipažįsta turėjusi keletą meilužių. „Iš mano vyro lovoje nieko gero. Ir, be to, aš su jais tik miegojau, mes niekada nevakarieniavome! Ar gi tai galima vadinti neištikimybe?“ Pati to nežinodama, naivioji Roksi uždavė vieną iš pačių paslaptingiausių būties klausimų. Nuo ko prasideda neištikimybė? Nuo minties, erotinės fantazijos, bučinių? Nuo miegamojo scenos ar pasisėdėjimo kavinėje? Net žodynas atsisako mums ką nors paaiškinti. „Ištikimybė – pastovus jausmas, prisirišimas“. „Neištikimybė – ištikimybės nebuvimas jausmuose, draugystėje, meilėje“. Vienas iš dviejų: arba aiškinamojo žodžių žodyno autoriai neturi supratimo apie sekso egzistavimą, kas mažai tikėtina. Arba ši plati sąvoka daugelį tenkina, nes labai tinka tiems, kas apsiputoję įrodinėja: būti neištikimu galima tik dvasiškai. Kaip ten bebūtų, kai suaugę ir rimti žmonės atsakinėja į keblų klausimą, kur prasideda neištikimybė, pasirodo, kad kiekvienas tai supranta savaip. Kaip ir laimę. Pagal skirtingus sociologinius tyrinėjimus, nuo 10 iki 40 proc. moterų prisipažįsta, kad yra neištikimos pastoviam partneriui reguliariai ar kartas nuo karto, tarp vyrų pasiskirstymas kur kas platesnis: nuo 20 iki 60 proc.

“Esu vedęs jau 15 metų, turime du vaikus. Visą tą laiką buvau ištikimas žmonai, nors kaip ir kiekvienam vyrui norisi patirti kažką nauja. Kartais jaučiu kitų moterų dėmesį, bet kai santykiai prieina tą ribą, apima kaltės jausmas ir atstumiu svetimą moterį. Viena jų net paklausė, ar viskas gerai tavo vyriškumui. Su žmona myliuosi beveik kasdien, abiem mums patinka įvairūs žaidimai. Kaip peržengti tą ribą ir pabandyti su kitomis moterimis? Ačiū, Rimas.” Sveikas, Rimai. Tikrai nepamokysiu tavęs, kaip tau peržengti šią ribą. Manau, kad tavo juntama kaltė šiuo atveju tau pasitarnauja ir apsaugo nuo kvailo žingsnio. Pats pagalvok, ar verta tau purvinti gerus, sėkmingus santykius su žmona dėl kažkokio nuotykio. Kaip tu po to jausies glamonėdamas žmoną, apkabindamas vaikus? Šlykšti apgaulė ir išdavystė tikrai kels nerimą, sumaištį, kaltę ir kitus nemalonius jausmus, o greičiausiai ir nusivylimą. Visko gali būti, kad po to tu vėl bandysi peržengti ribas, kol galų gale jų išvis nebeliks. Bet visų baisiausia tai, kad nebeliks ir dar kažko brangaus ir švento, nebeliks pasitikėjimo, ramybės, džiaugsmo. Kam tau to dvigubo gyvenimo, melo, jei tu gali pasirinkti pagarbą žmonai, sau ir jūsų santykiams, ramybę, pastovumą, galimybę pasitikėti? Manau, kad būtent tas pastovumas, ištikimybė santykiuose su žmona ir leidžia tau mėgautis geru ir gausiu seksu, erotika bei neišsenkančia įvairove, o jei peržengsi tą ribą, greičiausiai nebeteksi to brangaus turto, kurį kūrei tiek metų.

Mums puikiai žinoma, ko reikia visiems vyrams. Sekso, sekso ir dar kartą sekso. O štai savo troškimuose niekaip nesusigaudom. Apie moteriškas išdavystes visiškai atvirai – žurnalas „Elle“. Sutikite, pavydėti – negerai, o jau pavydėti vyrams – tuo labiau. Bet reikia pripažinti, kad neištikimybės klausimais yra iš jų ko pasimokyti. Beje, turime omenyje ne kiekybinius rodiklius, bet patį elgesį. Kad ir kaip badytų akį žodis „teisingai“ šiame kontekste, bet jei vyriškiai ir eina į kairę, tai daugumoje atvejų daro tai teisingai. Pripažinę kaip faktą, kad ištikimybė – trumpiausias kelias į impotenciją, vyrai aktyviai užsiima savigyda ir profilaktika. Neištikimybė jiems kaip piliulė: karti, bet reikalinga. Štai kodėl mūsų džentelmenai nuoširdžiai nesuvokia, kai juos pagauna su kokia nors blondine ir apkaltina kažkokia neištikimybe. Kam gi čia tie pykčiai ir tas siaubingas žodis? Iš tikrųjų, jei pažvelgtume į situaciją iš vyriškos (sąlygiškai kalbant – teisingos) pusės, taip ir yra. Seksas su pašaline dama nekeičia jo meilės jums, ir statistiniam vyriškiui vargu ar ateitų į galvą iš savo neištikimybės daryti antikinę tragediją. Svarbiausia, kad mes nieko nesužinotume ir nenusimintume, o visa kita – jokių problemų. Ką daryti, jei jau tokia jų poligaminė prigimtis, ir apskritai tai gyvenimiški dalykai. Štai dėl tų „gyvenimiškų dalykų“ ir „prigimties“ mes nesutariame. Ir ne tiek su vyrais (ar maža merginų, kurios šaltakraujiškai priima neištikimybę), kiek su savimi.