Laimingos meilės formulė
|

Laimingos meilės formulė

Psichologai meilėje atranda labai daug dėsningumų, pasikartojimų. Visos poros pereina tuos pačius etapus, nė viena neišvengia krizių. Visi panašiai klystame ir kenčiame dėl panašių dalykų net nežinodami, kad patys meilę ir žudome. O paskui šaukiame, kad nėra meilės. Tačiau psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė sako, kad meilė gali tęstis ir visą gyvenimą. „Meilė tikrai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visą gyvenimą ji liepsnos ta pačia ugnimi ir išliks tokia, kokia buvo dviejų žmonių santykių pradžioje. Meilė – gyvas, nuolat kintantis procesas, pereinantis ne vieną etapą. Tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų priklauso, kiek ji tęsis. Meilė gali tęsti iki gyvenimo pabaigos arba iki pirmos krizės, nesėkmės ar išbandymo.” „Meilė prasideda nuo susižavėjimo, o paskui – skraidymas ant sparnų, rožinės svajos. Tai pradinė meilės stadija, kurioje vienas kitą idealizuojame, matome tai, ką norime matyti. Tačiau tokia būsena negali tęstis visą gyvenimą. Ji ir nesitęsia. Jeigu šitame etape pora susituokia, greitai į tarpusavio santykius įsimaišo buitis: rožiniai akiniai nukrinta, o tada aplanko nusivylimas – pirmoji krizė. Pirmąją krizę neišvengiamai išgyvena ir nesusituokusios poros. Šitoje stadijoje poros dažnokai išsiskiria arba jų santykiai visiškai atšąla. Jeigu ir gyvena toliau kartu, tai gyvena jau tik iš įpročio, dažnai netgi kentėdamos. Yra manančių, kad susižavėjimas, įsimylėjimas trunka maždaug trejus metus, tačiau dažnai tai baigiasi jau po metų.

Kaip mylėti nenusavinant?
| |

Kaip mylėti nenusavinant?

Prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis – suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis – viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo – stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos. Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį – nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, – taip buvau nustebusi. Nemačiau jo daugiau niekada. Gal todėl, kad ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę. Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius.

Per kiek laiko pamirštame nelaimingą meilę?
| |

Per kiek laiko pamirštame nelaimingą meilę?

Didžiosios Britanijos mokslininkai atrado nelaimingos meilės užmiršimo formulę bei įvardino etapus, kuriuos praeina beveik kiekvienas išsiskyrimą su mylimuoju išgyvenantis žmogus. Tyrimo metu daugiau nei 300 žmonių papasakojo apie stipriausią nelaimingą savo gyvenimo meilę ir apie tai, kaip jie išgyveno išsiskyrimą. Atlikus apklausą mokslininkai nustatė, kad minimalus laikas, kuris praeina nuo išsiskyrimo su mylimuoju iki susitaikymo su esama padėtimi, atitinka pusę to laiko, kurį du žmonės praleido kartu. Mokslininkai pripažįsta, kad kiekvienu atveju išsiskyrimo išgyvenimo laikotarpis vis dėlto gali būti individualus, tačiau negatyvios patirties įveikimo stadijos praktiškai visuomet vienodos. Pirmas išsiskyrimo su mylimuoju etapas – šokas, po kurio prasideda maištas, nenoras susitaikyti su meilės pabaiga, dar vėliau prasideda depresija, liūdesys, kaltinimai pačiam sau dėl nenusisekusių santykių. Šią stadiją keičia atgailos etapas: žmogus bando pasikeisti, parodyti gerąją savo pusę, trokšdamas susigrąžinti mylimąjį. Jei šis bandymas nesėkmingas, prasideda agresijos stadija, kyla noras atkeršyti. Pykčiui praėjus lieka tyli viltis, kad kada nors viskas vėl bus kaip buvę. Ir tik tada, kai miršta paskutinė viltis, žmogus susitaiko su esama padėtimi.

Kaip sunkmečiu įveikti psichologinę krizę?
| |

Kaip sunkmečiu įveikti psichologinę krizę?

Vargas vargelis – taip savo gyvenimą pastaruoju metu apibūdina nemažai mūsų šalies gyventojų. Valdžios atstovai įspėja, kad atsitiesti sugebėsime nebent po pusantrų metų. Psichologai pataria nepulti į neviltį, esą turime progą išbandyti save. Ekonominė krizė ir taupymo vajus labiausiai smogė pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Būsto paskolas paėmę gyventojai, mažus vaikus auginančios šeimos, darbo netekę žmonės, pensininkai jaučiasi psichiškai palūžę ir nebesugebantys gyventi oriai. Dar neseniai jie džiaugėsi visaverčiu gyvenimu: turėjo neblogai apmokamus darbus, savaitgaliais galėjo sau leisti papietauti mieste, nusipirkti madingą drabužį, nueiti į teatrą ar koncertą. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys ramina, kad valdžia nuolat dirba paprastų žmonių labui ir gal jau po pusantrų metų sulauksime geresnių laikų. Prieš kelis mėnesius viename Panevėžio rajono miestelyje gyvenanti Julijos ir Vytauto šeima jautėsi kuo puikiausiai. “Didžiavausi, kad abu su vyru turime paklausias specialybes, neblogai uždirbame, į mokslus išleidome dukrą. Nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad nepraeis net pusmetis ir mūsų šeima atsidurs ties praraja”, – LŽ guodėsi Julija. Penkiasdešimtmetė moteris dirba viename didžiausių vaistinių tinklų. “Uždirbu nemažai, nors dėl krizės mano atlyginimas sumažėjo 500 litų. Pažįstu nemažai šeimų, kur abu sutuoktiniai neuždirba tiek, kiek aš viena”, – pasakojo ji. Krizės šmėkla atnešė nemažai sąmyšio į Julijos šeimą.

Neištikimybės labirintuose
|

Neištikimybės labirintuose

Neištikimybės faktas yra labai rimtas smūgis poros santykiams. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs ne tik ir ne tiek su asmens seksualiniu elgesiu, kiek ir su jo nuostatomis, vertybėmis, emocijomis. Sužinojęs apie antrosios pusės neištikimybę sutuoktinis patiria labai stiprų stresą – jis jaučiasi ne tik atstumtas, bet ir išduotas, apgautas, pažemintas, įskaudintas. Juk paprastai abu sutuoktiniai būna atidavę ne tik laiko, bet ir abipusių pastangų darniems bei laimingiems tarpusavio santykiams kurti. Jie viliasi, kad tos pastangos bus vaisingos ir jų ryšys bei meilė augs ir tobulės, kaip ir jie patys. Bet štai vieną dieną, neretai atsitiktinėmis aplinkybėmis (žinutė, vėlyvas skambutis į mobilųjį ir pan.) atsiskleidžia slepiama tiesa – sutuoktinis (-ė) yra neištikimas (-a). Tai sužinojus apima labai stiprus nesaugumo, o dažnai ir baimės jausmas, susijęs su grėsme šeimos išlikimui. Juk porą sieja ne tik abipusė meilė, bet ir bendri vaikai, turtas, draugai, o neretai ir verslas. Tad šeimyninių santykių pabaiga dažnai asocijuojasi su ligtolinio gyvenimo griūtimi, kuri paliečia nemažą artimų ir brangių žmonių būrį. Beje, neištikimasis labai dažnai kenčia taip pat, kaip ir išduotasis. Kiekvienas iš jų suvokia, kad atėjo laikas naujai įvertinti judviejų bendrą gyvenimą ir tada priimti labai atsakingą sprendimą – stengtis patobulinti santykius ir toliau gyventi kartu arba… Ar galima TO išvengti? Ar galima TAI įveikti?

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?
|

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?

Ak, tie nuo meilės kenčiantys klientai! Meilės istorijos, kaip ir filmai apie meilę, stipriai sukrečia, ypač kai į jas gali įsikišti kaip trečias slaptas dalyvis. Matyt, man, kaip ir daugeliui žmonių, šie filmai padeda kartu su herojais pagyventi beprotišku jausmu, užuot pasigilinus į savo kasdieniškų santykių esmę. Iš tiesų meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankinantys, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Bet jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo bei egoizmo kriauklę, ir jų kančios dar nėra tapusios neuroze. Meilė – galinga jėga, juk neretai šalia mylimojo žmonės tampa kitokie, nei buvo. Kai įsimylime, pasaulis aplink mus sudreba ir pasikeičia. (Sūnus: Kas tau? Tėvas: Įsimylėjau. Sūnus: Tai dabar mums galas!) Įsimylėjus tarsi atsiveria „ego” ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas – staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi į paviršių. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja kelias meilės rūšis, tas, kurias patyrė su tėvais. Jei tėvai būtų mus labiau mylėję, matyt, gyvenimas būtų rojus, bet dažnai būdami arti žmonės ima naikinti vienas kitą. Anksčiau kinematografe mane žavėjo tragiškosios meilės istorijos, tokios kaip Bertolučio „Paskutinis tango Paryžiuje”, Oshima „Jausmų imperija”, Cavani „Naktinis portjė”.

Motinos diena
|

Motinos diena

Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos. Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties – motina buvo siejama su gyvybės nešėja. Taigi visos Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gėją, romėnai – Artemidę, egiptiečiai – Izidę, o lietuviai – Žemyną. Tai žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletijos, rusų Rožanicos, lietuvių Laimos. Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos, t. y vaisingumo, funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda. Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų – moteriškos lyties statulėlių. Iš Narvos kultūros (III. tūkst. pr. Kr.) rasta medinių, gintarinių statulėlių. Mažojoje Lietuvoje – akmeninių statulų, vadinamų akmens bobomis.