Baigiant belieka pridurti, kad tas, kas paragaus bent vieną iš mažulytės dalelytės aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, žemaičių, kuršių, klaipėdiečių valgių ir po to išdrįs teigti, kad Lenkijos žydelio Lietuvon atvežtas cepelinas yra lietuvių nacionalinis valgis, tokio asmens belieka tik gailėtis, – nes jis neturi ne tik liežuvio… Tačiau cepelinų niekinti irgi nereikėtų, nes Lietuvoje jie yra paplitę, lietuvių skrandžiai su jais puikiai susidoroja (koks nors graikas arba italas galu galuotųsi, o japonas tai jau tikrai numirtų). Lietuvių skrandžiai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, organizmui reikalingų kalorijų, šimtmečiais susiklosčiusių virškinimo trakto sąvybių su pasigardžiavimu ir nauda savo organizmui gali neribotais kiekiais valgyti rūkytus lašinius su duona, bulves su mėsa, aišku, vėdarus su spirgučiais, kugelį su kiaulių kojomis, cepelinus su mėsa ir spirgučių su grietine padažu, taip, kad taukai net per barzdą varvėtų, o patys valgytojai storėtų, penėtųsi, plėstųsi į visus šonus ir vaikelius atitinkamai maitintų, tik kiek tai į naudą sveikatai, giminės ateičiai, palikime kiekvienam sulyg savo protu nuspręsti…

Nuo seno Lietuvoje žinomi dvylika Kūčių valgių, kurie patiekiami ant šiaudų užtiestos baltos staltiesės. Kūčių valgius valgydavo ir karaliaus rūmuose, ir vargšo samanotoje bakūžėje. Man yra nesuprantami kulinarijos diletantų ir analfabetų, ypač Seimo narių, užsienio reikalų ministerijos klerkų, žurnalistų, televizijos laidų mažamokslių vedančiųjų peršte peršami Lenkijos žydelių į Lietuvą atvežti bulviniai cepelinai. Juos, kaip žinia, mokėjo visos Europos tautos gamintis, tebemoka čekai, danai, lenkai, norvegai, slovakai, tik jie jau seniai atsisakė šio nesveiko maisto. Kitas dalykas yra lietuviški autentiški sakraliniai valgiai, kurių neturi nė viena pasaulio tauta, būtent tokiais valgiai reikia didžiuotis ir girtis, taip kaip mes didžiuojamės savo pilimis, rūmais, arcihtektūriniais paminklais, o ne sugriautomis kiaulių fermomis ir mėšlo krūvomis. Suprantama, jei išsilavinimo stoka neleidžia aprėpti aibę grynai lietuviškų autentiškų, sakralinių valgių iš javų, daržovių, grybų, vaisių ir uogų, mėsos, žuvies, paukštienos, žvėrienos, laukinienos, pieno produktų, jei protinės galios leidžia suvokti tik vieną vienintelį valgį, tada lengvai būtų galima įsiminti lietuvišką skilandį, tai yra šaltuose dūmuose fermentuotos kapotos kiaulienos mėsos gaminys.

Pasižvalgius Lietuvos parduotuvėse atrodo, kad lyg ir daug yra pieno produktų, bet, iš tiesų, tai tik vizualinė apgaulė, nes pieno produktų Lietuvos pienininkai gamina nedaug, “Žemaitijos pienas”, “Pieno žvaigždės”, visi kiti gamina vienus ir tuos pačius produktus, tik kitaip juos įpakuoja ir kitaip pavadina. Lietuvos pienininkai šiandien negali prilygti nei Europos, net ir Rusijos pienininkams, kurie nors ir neturi tokios senos patirties, kaip lietuviai, bet pieno produktų asortimentas Maskvoje ar Peterburge yra kelis kartus didesnis, nei Lietuvoje. Antra vertus šiandien Lietuvoje gerų pieno produktų iš vis nebėra, – nėra sviesto, grietinės, grietinėlės, pieno, pasukų, kefyro, jogurto, – yra vien tik cheminiais konservantais perdozuoti šių produktų surogatai, kurie yra ypač kenksmingi vaikų organizmui. Šiandienos pienininkai skundžiasi, kad užsienis nenori pirkti jų gaminių ir visai negalvoja, kodėl taip yra. O taip yra todėl, kad lietuviai siūlo tą, ką moka visi pasigaminti, tik siūlo brangiau ir daug prasčiau…

Šiandien, kai parduotuvėse galima gauti beveik visus pasaulio maisto produktus, lietuviai, atrodo visai nebemoka gaminti valgių, – vien tik picos, pats prasčiausias amerikietiškas maistas ir, vėlgi, būtinai sovietinio obščepito “karbonadai” bei per paskutinį dešimtmetį kasdien propoguojamas Lenkijos žydų aškenazi Lietuvon atneštas valgis – cepelinai ir kugelis. Kalbant apie maisto gamyba jau nusišnekama iki didžiausių nesąmonių – štai, lietuviams Kūčių stalui siūloma nebe tradicinių sakralinių 12 valgių, bet kalakutą, kurį dar reikia sumalti ir daryti iš jo didelį kotletą. Aišku, taip nusikalbėti bajorų, dvarų ir vienuolynų, kunigų ir pirklių, miestelėnų ir amatininkų, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, kuršių, klaipėdiečių valgiai. Liko tik propoguojami šiaurės Žemaitijos kaimo valgiai ir gali tik tie “specialistai”, kurie ne tik atmeta 3000 metų lietuvių kulinarinį paveldą, istoriją, savastį, įtaką kitų pasaulio tautų virtuvėms, bet, iš tiesų, arba yra asoliutūs analfabetai, arba tai daro tyčia, kad klaidinti kulinariškai neišprususią lietuvių dalį.

Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų. Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė“. Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan.

Prieš karą Klaipėda visoje Europoje garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, kurių įregimo pasižiūrėti restoraninio verslo žmonės atvažiuodavo net iš viso pasaulio. Būdavo jie nustebinti ir promenadų takais, vedančiais į Girulius, į Tauralaukį su jaukiomis kavinėmis. Šiose kavinėse galėdavai gauti įvairiausių kavų – Vienos ir Berlyno, Paryžiaus ir Atėnų, turkiškos ir arabiškos, braziliškos ir meksikietiškos, būdavo daugybė įvairiausių arbatų, daug kakavos gėrimų, dar daugiau šokolado gėrimų. O jau saldumynų !..Kokių būdavo pyragaičių, tortų, keksų, ptifūrų, eklerų, meduolių, štraizelių, štrizelių, o Klaipėdos štrudelis buvo žodžiai nenusakomas gardėsis, – jo paragavęs, amžiams skonį prisimindavai…

Televizijos kanaluose kulinarines laidas veda visi kas netingi, net nesuvokdami, kad šioje veikloje reikalingas ne tik išmanymas, bet ir specialus aukštasis išsilavinimas. Maisto gamybą tautai propaguoja ne kulinarai, o analfabetai diletantams, kitaip sakant kulinarinės laidos Lietuvos televizijos kanaluose tapo mažamokslių kičistų išsidirbinėjimo vieta, kur bet koks egzotiškas pipiras gali “kabinti” ir kvailinti nesubrendusią ir giliamintiškumu nepasižyminčią lietuvišką pupelę. Na, o LTV savo „Kulinarinėse kelionėse“ nuvažiavo tiek toli, jog regis reikėjo visą Lietuvą išnaršyti, kad laidos vedėju tokį marazmatiką surasti. Jei šio televizijos kanalo Loreta savo kulinarinį neišprusimą ir neišmanymą bent dangstydavo dainomis, dabar „Kulinarinės kelionės“ kelia nebe gėdą, o rūpestį, – ar viskas tvarkoje laidos sumanytojų ir vedėjų smegeninėse?..

Socialistinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien pastebimai pasireiškia sovietinio “obščepito” įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau “savais” tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau, košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės valgių lietuvių poreikių. Sovietinė diktatūra maisto vartojime dar tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad nūnai, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktus, tik dabar, po truputį, labai atsargiai pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus, nors čia pat, toje pačioje parduotuvėje, toje pačioje lentynoje žmogus gali pasirinkti žymiai pigesnį ir daug vertingesį maisto produktą.