Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką gali vaišinti savo nepakartojamu ir vieninteliu visame pasaulyje skilandžiu (tik ne tuo, kur fabrikai gamina) su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant klevų lapų, – šitokio fantastiško skonio mėsos gaminio jokia pasaulio tauta nemoka pagaminti. Nepakartojamo, idelaus skonio daratos, kindziuliai, rūkyti kumpiai ir išpjovos, įvairiausios, galinčios pakerėti žymiusius pasaulio gastronomus, rūkytos dešros. Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi – ką nori sužavės. Ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.

Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo smetoną ir smetonos sviestą, tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys, nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos technologija, kurios nūnai neišmano sovietinius mokslus baigę pieninkystės technologai). Būtiniausiai dėkite ant stalo kastinį su virtomis bulvėmis, – šitokio originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Nemažiau pasaulio gurmanai stebėsis, gardžiuodamiesi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių (Lietuvos policininkai yra tikri neišmanėliai, neleisdami auginti lietuviškų kanapių, kurias tūkstantmečiais ir rūbams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, nepatapę jokiais narkomanais) spirgutį ar sėmenų spirgynę. Dar daugiau juos nustebinsite, patiekę žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitišką “palendvicą” (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujuje nokintą kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį ir namine su bulvėmis duona, kepta ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu.

Pajūrio gyventojai pirmiausia turėtų dėti ant stalo kuršiškai rūkytą ungurį, (bet jokiu būdu ne tą šių dienų virtai keptą koncerogeninį nuodėgulį, kurį Kuršių nerijoje nesvietiškai brangiai pardavinėja Kuršių neriją apgyvendinę atkakėliai iš Lietuvos žemyno, už tą virtą koncerogeną prašydami virš 100 litų. Pav. Vokietijoje už tokius pinigus galima tris didžiausius ungurius gauti). Antra vertus, taip, kaip dabar nemokšiškai yra rūkomi unguriai, t.y. kepami karštuose dūmuose, jie gali būti valgomi tik tą pačią dieną ir tik karšti, nes palaikyti šaldytuve, jie praranda savo skonines savybes ir tampa skoniu panašūs į rūkytas kempines, – įdomu, kodėl šito nepastebi sveikatos centro darbuotojai, o gal jiems yra neišsivystę skonio receptoriai?

Atskirai reikia paminėti Klaipėdą, kuri iki karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais promenadų takais su kavinėmis (Klaipėdon su restoranų įrengimu ir virtuve susipažinti atvykdavo įvairių Europos tautų kulinarai ir restoranų savininkai). Klaipėdoje kulinarinė kultūra vystėsi daugiausia anglų, olandų, taip pat vokiečių, truputį prancūzų, kuršių ir žemaičių virtuvių įtakose. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių. Net dabar pasaulyje žinomi garsieji Memelio strimėlių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, ruginės tešlos abese keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Memelio štufatas, (nereika turėti rusiškos baimės žodžiui “Memelis”, – tai senovinis baltų žodis, reiškiantis tykų, nešnekų, ramų.

Nuo senų senovės giria lietuviams buvo maisto aruodu, o medžioklė buvo visų lietuvių verslas, tačiau suskilus visuomenei į klases, medžioklė tampa tik privilegijuotų asmenų pradžioje verslo, o išnaikinus ir girias, ir žvėris, tik privilegijuotų asmenų pramogų objektu. 1588 m. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą – dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią – šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį – tris rublius grašiais, už šerną – rublį grašiais, už stirną – kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, – už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitomi šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Aplamai, tais laikais įstatymai buvo griežti, bet teisingi – jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką…

Per sovietmetį lietuviai visiškai pamiršo ir jau nebemoka gamintis valgių iš avienos, – šiandien žmonėse yra įsigalėjusi nuomonė, kad aviena nemaloniai kvepia, jos riebalai greitai užšąla ir yra nepageidautini mityboje. Tai visiška nesąmonė, kurią diegia nemokantys gaminti avienos patiekalų, valgių kulinarijos analfabetai. Aviena yra pati geriausia, perspektyvi mėsa, valgiai iš kurios yra lengvai virškinami ir gerai organizmo įsisavinami. Nė pusės šimto metų nespėjo praeiti, kai lietuviai pamiršo, kaip reikia gaminti valgius iš avienos, kad visiškai dingtų nepageidaujami avienos kvapai, o lajus ilgai neužšaltų, taptų skaniu ir aromatingu maistu. Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš jų būdavo galima pasigaminti aibes visokiausių maisto produktų. Štai, vien iš avių pieno kiek produktų mokėjo pasigaminti žemaičiai: avių pieną, rūgpienį, nusunktą rūgpienį, padžiovintą rūgpienį ilgesniam vartojimui, avių pieno raugpienį (gaminamą su specialaus raugo pagalba, dzūkai sėkmingai šiam raugui naudojo net rūgštynes).

Lietuva, turėdama turtingiausią Europoje kulinarinį paveldą, didelį būrį lietuvių mitybos specialistų su habilituotu etnologijos mokslų daktaru V.Miliumi priešakyje, vis dar niekaip negali sutvarkyti savo kulinarinio paveldo judėjimo. Culinary Heritage Network yra apėmęs visą Europą ir beveik visos Europos šalys yra prie šio judėjimo prisijungusios. Visoms Europos tautoms ypač svarbi yra eutrofija (gera, teisinga mityba), kova dėl etnografinio, istorinio virtuvės grynumo, valgių receptūrų autentiškumo. Viso pasaulio garsiausi kulinarai pripažįsta, kad aukštesnės civilizacijos šalys turėtų atsisakyti Fast Food (greito paruošimo maistas), kurį daugiausia mėgsta ruošti mažai išsilavinę virėjai ir kulinarijos diletantai ir pereiti prie Slow Food ir ypač prie Heute cusine (savo šalies aukštosios virtuvės), – šis judėjimas beje Europoje prasidėjo jau prieš 17 metų.