Jaunystėje labai žavėjausi dėde, kuris sakė, kad yra konservatorius, bet skaito ir socialistų laikraštį. Jis norėjo susipažinti su pažiūromis ir argumentais, besiskiriančiais nuo jo paties tam, kad jo protas visuomet turėtų iššūkių. Politikai, žinoma, visuomet gerai suprato žiniasklaidos kaip karo ginklo galią. Suteikdami tokią politinę reikšmę žiniasklaidai, kai kurie politikai perėjo nuo kritikos prie švelnesnių būdų tam, kad galėtų žiniasklaidą kontroliuoti. Pamenu žiniaskaidoje plintančius pranešimus iš fronto linijos. Vienas labiausiai aktualizuotų pranešimų buvo tai, kad sąjungininkų armija privalo elgtis kuo geriausiai. Nebuvo nė vieno pranešimo apie esminius karo eigos įvykius. Tad, ar visi tie pranešimai pateikė mums tikrą istoriją? 1991 metų karas Golfo įlankoje atrodė „labiausiai televizijos nušviestas karas“. Tačiau publikai buvo pateikiamas toks vaizdas, kuris tiko Amerikos vadovaujamoms pajėgoms. Buvo kalbama apie geras technologijas naudojančius ir menkų nuostolių patiriančius karius, nors tiesa buvo visiškai kitokia. Tą kitokią tiesą atskleisdavo Žmogaus teisių apsaugos organizacijų pranešimai. Vakaruose mes didžiuojamės žodžio laisve. Ji – reikšminga.Laisvė reiškia pasirinkimą. Minties laisvė leidžia pasirinkti iš skirtingų idėjų, perspektyvų ir pažiūrų. Režimai, kurie šiurkščiai kontroliavo žiniasklaidą, kad ši neatskleistų jų melo, nėra naujiena. Stalinas, Hitleris, Musolinis naudojo tokią taktiką. Taip pat ir Sadamas Huseinas. Lyginant su šių tironų pastangomis, Vakarų demokratijų bandymai kontroliuoti žiniasklaidą atrodo menki ir nežymūs.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas kovo 16-ąją surengė seminarą „Žiniasklaida: galia ir atsakomybė“, į kurį pakvietė žiniasklaidos priemonių atstovus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, studentus žurnalistus. Pranešimus skaitė VU Žurnalistikos instituto direktorė dr. Audronė Nugaraitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaitė, LTV laidų „Prašau žodžio“ ir „Ieškau darbo“ vedėjas Rimvydas Paleckis, „Respublikos“ dienraščio redaktoriaus pavaduotojas Frederikas Jansonas. Vyko diskusijos. Net du pranešėjai citavo 1994 metais priimtą tarptautinę rezoliuciją „Žurnalisto laisvės ir žmogaus teisės“, ypač pirmąjį jos punktą, kur pabrėžiama visuomenės teisė gauti tikslią informaciją. Vadinasi, žiniasklaida turėtų padėti žmonėms susivokti visose gyvenimo srityse. Tačiau, prasidėjus Prezidentūros skandalui, ši tema tapo mūšio lauku, užėmusiu visas kitas svarbias temas: eurointegraciją, svarstomą valstybės biudžetą, kultūrinį gyvenimą ir kt. Pradėjus aiškėti Prezidentūros skandalo atomazgai, „Respublika“ akcentavo antisemitinę temą, kurios straipsniai, atrodo, buvo laikomi stalčiuje ir laukė palankaus momento, norint nukreipti visuomenės ir politikų dėmesį nuo daug svarbesnių problemų, be reikalo eikvojant Seimo ir Vyriausybės narių laiką, kuris galėjo būti skirtas visų mūsų problemoms spręsti; be to, ši daug kam jautri tema be reikalo atkreipė tarptautinių institucijų ir pavienių žmonių dėmesį.

Ne vienas žiniasklaidos stebėtojas, pasigedęs nešališkos spaudos, pareiškia, jog Lietuvoje nėra spaudos laisvės. Lyg nebūtų girdėjęs apie tikrą spaudos priespaudą rusų ir vokiečių okupacijų metais. Be to, sumaišomos dvi sąvokos – „laisva spauda“ ir „spaudos laisvė“. Dabar Lietuvoje gali leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas. Gali netrukdomas rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kartais matome, kaip, „rašytojai“ gerokai pasipelno iš melo. Tačiau turėtų būti aišku, kad turime pakankamai spaudos laisvės. Daug sudėtingesnis yra „laisvos“, „nepriklausomos“, „nešališkos“ spaudos (ir žiniasklaidos apskritai) klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai berods yra leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui, arba asmeninėms bei grupių idėjoms garsinti. Kadangi tam reikalingas kapitalas, aišku, jog ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisve. Tačiau jei valstybėje yra bent šioks toks spaudos laisvės pasirinkimas, skaitytojas turi laisvę apsispręsti, į kurį spaudos leidinį „investuoti“ savo pinigus, perkant ar prenumeruojant skaitinius. O lito ar kelių tūkstančių litų nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto net ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas iš dalies yra atsvara kapitalui.

Trys iš keturių Lietuvos gyventojai mano, kad Lietuvos televizija (LTV) pateisina jų lūkesčius, ir dauguma žmonių teigia, kad, norėdami pažiūrėti kultūros ir vaikams skirtas laidas bei dokumentinius filmus, pirmumą iš keturių pagrindinių šalies TV kanalų teiktų LTV. Tokias išvadas pateikė Rinkos analizės ir tyrimų grupė (RAIT), kovo 11-14 d. atlikusi reprezentatyvią 1166 Lietuvos gyventojų nuo 16 iki 74 metų anketinę apklausą. Į klausimą „Ar Lietuvos televizija pateisina Jūsų kaip Lietuvos piliečio lūkesčius“ – 74 proc. apklaustųjų atsakė, kad „visiškai pateisina“ arba „pateisina“. Analogiškoje apklausoje praėjusių metų gruodžio mėn. tokie atsakymai sudarė 67 proc. Žmonių, teigusių, kad LTV „nepateisina“ arba „visiškai nepateisina“ jų lūkesčių, per tris pastaruosius mėnesius sumažėjo nuo 27 proc. iki 23 proc. Pasak Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus Kęstučio Petrauskio, „šios nepriklausomos apklausos rezultatai dar kartą patvirtina, koks svarbus vaidmuo tenka visuomeniniam transliuotojui. Duomenys įrodo ir tai, kad nacionalinio transliuotojo pertvarka vyksta teisinga linkme – LRT kuria laidas, kurios atitinka šalies, mūsų visuomenės poreikius”. LRT vadovas pabrėžia, kad “ir ateityje nacionalinis transliuotojas stiprins savo pozicijas ir stengsis būti kelrodžiu Lietuvos žmonėms šiame permainų pasaulyje”.

Britanijos verslininkų misiją organizuoja Liverpulio pramonės ir prekybos rūmai, kurie verslininkus į Lietuvą atveža jau antrą kartą. Liverpulio kompanijos Lietuvai siūlo tekstilės, higienos, veterinarijos bei informacinių technologijų produktus bei ieško atstovų. BBC2 televizija Vilniuje filmuos pasakojimų ciklą verslo laidai “Working Lunch”. Televizijos komanda lankysis “Fermento” bendrovėje, filmuos “Europos” prekybos centrą ir jame įsikūrusią Didžiosios Britanijos tinklo BHS parduotuvę, nušvies, kaip prekybinės misijos dalyviams sekasi Lietuvoje. Reportažuose tikimasi atspindėti Lietuvos verslininkų lūkesčius, susijusius su naryste ES. Pirmadienio vakarą misijos dalyviams ir BBC komandai Didžiosios Britanijos ambasadoje bus surengtas priėmimas. Priėmime dalyvaus Lietuvos – Britanijos prekybos rūmų, žiniasklaidos bei įvairių Lietuvos įmonių ir asociacijų atstovai.

Rusijos įstatymų leidėjai vis dar tikisi rasti būdą, kuris leistų lengviau kontroliuoti internetą, rašo verslo dienraštis “Vedomosti”. Federacijos Taryba įsteigė Informacijos politikos komisiją, kuri rengs teisinį pagrindą kontroliuoti Rusijos internetą. Vienas iš komisijos narių yra Federalinės ryšių agentūros vadovas Dmitrijus Milovancevas. Naujoji iniciatyva nėra pirmas Rusijos vyriausybės bandymas pasiūlyti teisės aktus, kurie leistų kovoti su kompiuteriniais įsilaužėliais, interneto šiukšlintojais, pornografijos platintojais ir kitais pažeidėjais. Pavyzdžiui, siūlyta cenzūruoti rusiškas interneto svetaines. Tačiau visi ankstesni projektai buvo atmesti, nes juos negailestingai sukritikavo žmogaus teisių aktyvistai ir informacinių technologijų specialistai. Trečiadienį priimtas Federacijos Tarybos sprendimas sukėlė nemenką internetinės žiniasklaidos šurmulį, nors naujosios komisijos nariai nė žodžiu neužsiminė apie tai, kokie konkretūs įstatymai bus rengiami.

Balandžio pradžioje Vakarų spaudos komentaruose vyravo terorizmo temos, nors kartais ir labai netiesiogiai. Štai Džimas Houglandas dienraštyje „Washington Post“ sekmadienį rašė, kad per neseniai įvykusius rinkimus Prancūzijoje ir Ispanijoje rinkėjai išliejo savo tulžį ant šalį valdančių politinių jėgų galvų, tačiau dėl gana skirtingų priežasčių. Ispanijoje rinkėjai atsikratė karą Irake palaikiusios konservatorių vyriausybės, o Prancūzijoje prezidento Žako Širako priešinimasis amerikiečiams nepadėjo jo vadovaujamoms centro dešinės jėgoms išvengti skaudaus pralaimėjimo savivaldybėse, – prancūzai nubaudė Širaką už tai, kad jis dvejus metus nepaisė rinkėjų norų vidaus politikos klausimais. Tačiau… savo užsienio reikalų ministrą Dominyką de Vilepeną, tarptautinės opozicijos amerikiečiams vėliavnešį, jis pakeitė mąslesniu, taikesniu Mišeliu Barnijė. Amerikiečiai turėtų pasinaudoti šia proga santykiams pagerinti, bet ir neužmiršti, kad Širakas vis dar prezidentas ir de Vilepeną laiko savo patikimiausiu patarėju ir beveik sūnumi, – rašo apžvalgininkas Dž. Houglandas. Komentarą jis baigia mintimi, jog europiečių įtūžis prieš dabartinius savo vadovus dar nerodo, kaip baigsis rinkimai Amerikoje šį lapkritį ar Britanijoje kitais metais, tačiau šiuo metu aklas rinkėjų pyktis prie balsadėžių yra tikrai stipri jėga.

Balandžio 5 dieną viename pediatrijos žurnale paskelbto tyrimo duomenimis, dažnai televiziją žiūrintys maži vaikai vėliau gali turėti dėmesio sutelkimo problemų. Žurnalas “USA Today” skelbia, kad buvo tiriami 1-3 metų vaikai bei skaičiuotas laikas, kurį jie per dieną praleidžia prie televizoriaus. Buvo nustatyta, kad didinant valandų, per kurias žiūrima televizija, skaičių, didėja tikimybė, kad šie vaikai, kai jiems bus septyneri metai, turės dėmesio sutelkimo problemų. Toks galimas ryšys tarp televizijos žiūrėjimo bei dėmesio sutelkimo kelia didžiulį susirūpinimą, nes maži vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus. Be to, šiuo gyvenimo laikotarpiu vaikų smegenys sparčiai vystosi. Nors televizijos poveikis vaikams yra tikrai nemažai tiriamas, šis naujas tyrimas yra pirmoji studija, nagrinėjusi, kaip televizija veikia dėmesio sutelkimą, teigia “USA Today”. Amerikos pediatrų akademija nerekomenduoja vaikams iki dvejų metų amžiaus žiūrėti televiziją, o vaikams nuo trejų metų siūlo leisti žiūrėti televizorių ne ilgiau kaip 2 valandas per dieną. Tyrimo ataskaitoje teigiama, kad daug laiko prie televizoriaus praleidžiantys vaikai buvo labai impulsyvūs, neramūs ir sunkiai sutelkdavo dėmesį, teigė pediatras bei Sietlo vaikų ligoninės ir regioninio medicinos centro tyrėjas Dimitris A.Christakis.

Dar palyginti neseniai kino ir televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Dažnai jiems tikrai pavykdavo rasti įdomių, neįprastų sėkmės formulių, bet šiandien jų pasisekimą visiškai užgožė laidos, kurios remiasi priešinga formule – tai atviras kasdienybės, banalybės demonstravimas. Šiandien šimtuose pokalbių laidų kalbama apie pačias banaliausias, kasdieniškiausias niekuo neišsiskiriančių žmonių problemas; daugelyje šalių žmonės reguliariai įsijungia televizorių, kad tokios laidose kaip “Didysis brolis” pamatytų šokėją, stiuardesę, kirpėją, farmacijos firmos atstovą ar tinklalapių kūrėją kokiame nors stikliniame akvariume slampinėjančius iš kampo į kampą, tauškiančius niekus, besiprausiančius, besituštinančius ir bandančius vienas kitą išėsti – reikia sudaryti sąjungą su vienais žaidimo dalyviais, kad išstumtum kitus, o paskui išduotum ir juos (arba jie išduotų tave). Taip tarsi kuriama nauja, eksperimentinė realybė. Mums nebereikia realybės, mūsų būties sąlygos kuriamos dirbtinai. “Didžiajame brolyje” būtent tai ir vyksta: žmonės uždaromi kokioje nors patalpoje ir stebima, kas bus. Tai laboratorija, tik čia viskas dirbtina. Bandymas nesiremia jokiais pozityviais kriterijais, nėra hipotezių, įrodymų, atradimų. Čia eksperimentas yra tikslas pats savaime.

Lietuvoje sparčiai auga verslo informacijos paieška internete, tačiau ją dar lenkia kiti tradiciniai informacijos kanalai – informacijos telefonu tarnybos, informaciniai katalogai bei informacija spaudoje. Prognozuojama, kad verslo informacinių katalogų populiarumas artimiausiais metais nemažės. Tai patvirtina verslo informacijos paieškos tyrimo, kurį didžiausios Lietuvos informacinių verslo katalogų leidėjos “Eniro Lietuva” užsakymu šių metų vasarį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija “TNS Gallup”, duomenys. Tyrimo metu buvo apklausta apie 600 šalies įmonių, į klausimus atsakė apie 80 proc. jų vadovų, likusiąją dalį sudarė kiti įmonių darbuotojai. “Tyrimas parodė, kad beveik 93 proc. įmonių įvairios verslo informacijos ieško skambindami į informacijos telefonu tarnybas, informaciniai katalogai tokioje paieškoje užima 86 proc., o informacijos paieška internete – 72 proc. Paieškų augimas internete per pastaruosius dvejus metus buvo labai ryškus”, – spaudos konferencijoje antradienį sakė “TNS Gallup” marketingo direktorius Edmundas Bražėnas.