Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai. Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis. Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Petras Eimutis vedęs. Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti. Jiems visiems trims gera. Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu “ką pasakys žmonės”, iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo: – Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. – Tai buvo tiesa. Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva.

Paryžius. Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus. Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių. – Kiek čia žmonių! – nustemba žmona. Trenksmas. Ūžimas. Turistų armija. Kaitru. Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį. Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę. Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje. Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila “niekais švaistomo turto”. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla. Žmona apsuka visą “tereną”. Viskas tvarkoje. Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai. – Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos. Jaujoje, ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai.

Vagys įšliaužė į bažnyčią. Tai įvyko ne be didesnių jiems kliūčių ir vargo. Iš pradžių saugiai reikėjo išlaužti bažnyčios langą, nusileisti virve į vargonus, o iš ten, įsikibus vien rankomis į laiptų paramą, nusileisti apačion į bažnyčią, nes pačių laiptų protarpyje buvo dvejos užrakintos durelės, ir jų laužti nebuvo prasmės. Nusileidę žemyn vagys pasijuto atlikę svarbesniąją dalį darbo. Eidami geru papročiu ir prilygdami darbininkams, jie susėdo bobinčiuje ir užsirūkė pypkes. Bažnyčią jie seniai tykojo, buvo kaip ir įvargę; tad verčiau pypkę užrūkyti tokioje saugioje vietoje kaip čia, bet ne bažnytkiemio neatsargioje aikštelėje ar viensėdžio laukuose.

Eidama to laiko mūsų mada, ir panelė Rozalija, turtingo dvarininko duktė, bajoraitė, ištekėjo už liokajaus. Dar daugiau. Ponia įsimylėjo savo liokajų taip aistriai ir tokia nuotaika, kaip tai gali atsitikti tik skaisčiame sodžiuje ir visokių gėrybių pertekusiame dvare. O ponios dvaras iš tikrųjų toks buvo. Liokajus, o vėliau ponios vyras, buvo liesas žmogelis įdubusiomis akimis ir dar daugiau įdubusia krūtine, dėl kažkokių kvėpavimo ar kitų organų defektų. Šiaip jau ponios vyras nepasižymėjo jokiu ypatumu, nebent tuo, kad turėjo juodus, gražius, trumpai kerpamus bakenbardus ir pats buvo visai panašus į ispaną kaballero. Ir tiek!

Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio. Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę. Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė.

Aš esu toks negražus, kad, kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi. Jie žiūri į mane, o aš manau: “Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta?” Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą. Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko “nauja” nepamatysi! Mano nosis suplakta, sugargaliuota. Mano akys – mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus, bet man jos dabar ašaroja, nuvargus bedirbant prie blogos šviesos ir nuolat bebadaujant. Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas ar verkiu savo mėlynomis akimis.

– Ak, kaip smagu papliauškinti botagu, užsivarius ant aukšto kalno pagal Nemuno krantą ir davus arkliams kiek atsikvėpti, smagiai dardėti toliau apytuščiu vežimu, per dieną iššėrus visą šieną arkliams! – taip manė senas Erdzelynas, užkopęs ant kalno. Žmonės seniai jau buvo išsivažinėję po namus iš bažnytkiemio. Bet kas gali sakyti ką Erdzelynui, jei žmogus buvo pas Maušą stiklų langams žiūrėti. Stiklas renkamas ilgai, atsargiai nesamas. Stiklas reikia ne tik išsirinkti, bet gerai suderėti, nuderėti. Pravažiavus sodą apkarpytais medžiais (sudarkytais) ir palocių, prasideda dvaro platūs laukai, vietomis plūgo knistelėti, daugiau – usnių priaugę ir beslankiojančių bandų ganomi.

Pasprukęs į nakties orą, jis atsigaivino ir net nustebo, kur jis šiandien buvęs ir ką matęs. Įspūdžiai jam buvo kaip ir per stiprūs ir naujoviški. Pajuokavęs su žmonėmis, kaip ponas su dviem merginom šildos, “guldydamas vieną iš vieno, antrą iš antro šono”, prisipažinęs savo žmonai, kuriomis sąlygomis jis yra nukišęs 200 pūdų avižų, senis Erdzelynas paprašė savo sūnų, žmogų gana pasitrankiusį po miestus ir gana mačiusį pasaulio, nuvykti į dvarą. Kas nepavyko jam, gal pavyks jo sūnui! Žinoma, jis taip aiškiai sūnui nepasakė, kurio pavidalo perduodama jam byla vesti, bet jis nušvietė visą dalyką labai nonšelantiškai ir paviršutiniškai.