“Salah” reiškia privalomas maldas, atliekamas 5 kartus per dieną, ir tiesioginį ryšį tarp garbintojo ir Dievo. Islame nėra hierarchinės valdžios ir nėra jokių kunigų. Maldas gali atlikti mokytas asmuo, kuris moka Koraną, ir kuris dažniausiai išrenkamas kitų susirinkusių tikinčiųjų. Maldos atliekamos auštant, per vidurdienį, vėlą popietę, saulėlydį ir sutemas, taip nustatant visos dienos ritmą. Šios penkios nurodytos maldos susideda iš eilučių iš Korano ir yra atliekamos Arabų kalba, Apsireiškimo kalba. Tačiau asmeninis meldimas gali būti atliekamas savo kalba ir bet kuriuo metu.

Pasak anglų patarlės: “Tampame tuo, ką valgome”. Iš tiesų, tai, ką valgome ir geriame, turi tiesioginės įtakos mūsų veiklai. Todėl Islamas nubrėžia griežtą ribą tarp tinkamo ir netinkamo maisto. Vienas iš tokių draudimų, padedantis laikytis kūno ir sielos švaros – draudimas valgyti kiaulieną. Pasak gydytojų ir medicinos ekspertų – kiauliena yra žalinga. Jos vartojimas mažina žmogaus dvasinius bei moralinius gabumus. Žmogus – kūno ir sielos derinys. Taigi viskas, kas kenkia vienam, kenkia ir kitam. Vartojama kiauliena pamažu slopina gėdos jausmą, todėl ten, kur ji yra kasdienis maistas, tokios vertybės kaip, kaip skaistybė, drovumas, kuklumas tampa praeities reliktais. Seksualinė laisvė skverbiasi į kultūrą, tampa norma.

Tai reiškia, kad už mūsų egzistavimo turėtų būti kūrėjas (Dievas). Iš tikrųjų, Alachas (vienintelis tikras Dievas) yra pasakęs mums apie save dieviškame apreiškime, kurį Jis pasiuntė žmonijai. Žmonija yra gavusi šį dievišką apreiškimą per pranašus, kurie buvo išrinkti Alacho, kad perduotų Jo pranešimus žmonijai ir kad būtų gyvais pavyzdžiais savo tautoms. Šitie pranašai buvo siusti žmonijai, kad paaiškintų jai kas yra jos Dievas Kūrėjas, kokia yra šio gyvenimo prasmė, ir kas visiems atsitiks po mirties, ir t.t. Visi pranašai skelbė tą pačią idėją: garbinti tik Dievą. Tačiau pranašų mokymai skiriasi kanoniniais mokymais, kurie buvo priskirti jų tautoms.

Be šių stulpų, kiekvienas musulmono veiksmas, kuris yra padarytas sąmoningai ir patenkina Alacho valią, yra taip pat laikomas kaip vienas iš garbinimo aktų. Islamas reikalauja tikėti tik į Alachą, bei jo aukščiausiąją valdžią, kurios dėka žmogus supranta pasaulio reikšmingumą ir savo vietą jame. Šis suvokimas išsilaisvina žmogų nuo baimės ir prietarų bei padeda jam suvokti visagalį Alacho buvimą ir žmogaus įsipareigojimus prieš jį. Tačiau vien tik tikėjimo nepakanka. Tikėjimą turi lydėti atitinkami veiksmai.. Penki Islamo pilioriai ir yra tikėjimo išraiška. Tikėjimas Dievu reikalauja, kad mes žiūrėtumėme į visą žmoniją kaip į vieną, Visagalio Dievo, žmonių kūrėjo ir maitintojo, šeimą. Islamas atmeta idėją apie išrinktuosius, tokius, kaip tarkime, šventieji ar kunigai, formuodamas tikėjimą tik į Dievą ir į gerus darbus, kaip vienintelį kelią į dangų. Tokiu būdu atsiranda tiesioginis ryšys su Dievu, be jokių tarpininkų.

Kiekvienas musulmonas tiki į visus Alacho pranašus neteikdamas svarbos ir neišskirdamas nė vieno iš jų. Kiekviena tauta yra turėjusi vieną arba keletą pranašų, siustų Alacho, kad perduotų Jo pranešimą, ir kad būtų pavyzdžiu žmonijai. Šv.Korane minima tik dvidešimt penki pranašų vardais, tačiau čia yra nurodyta,jų yra buvę labai daug. Tarp tų dvidešimt penkių pranašų yra minimi Nojus, Abraomas, Izmaelis, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas, Saliamonas, Jonas, Jėzus, ir, paskutinis, Mahometas, tebūna Dievo taika ir palaiminimas su jais visais. Kiekvienas pranašas buvo siustas tam tikrai tautai, bet pranašas Mahometas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo), buvo siustas visai žmonijai. Šis ypatingas pranašo Mahometo kaip paskutiniojo pranašo (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) statusas įpareigoja visus musulmonus gerbti Mahometą (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) bei gerbti visus pranašus, kurie buvo siusti žmonijai prieš jį. Įrodymų ir požymių, kad Mahometas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) yra Alacho apaštalas, yra daugiau nei tūkstančiai ir visi jie yra suminėti jo biografijoje.

Pagrindinė Islamiško gyvenimo savybė – tai dvasinio ir žemiškojo gyvenimo vienovė. Islamas taipogi nepripažįsta kraštutinumų rituale, gyvenime, bei mokslo atsiskyrime nuo religijos.Kiekvienam musulmonui visi gyvenimo aspektai, ar tai bebūtų dvasiniai, ar materialiniai, valstybiniai ar religiniai, visi yra susiję tarpusavyje, todėl kad viskas priklauso tik Alachui. Islamas duoda atsakymus bei rodo tiesų kelią visose gyvenimo srityse: asmeninėje, socialinėje, moralinėje, vyriausybinėje, politinėje, ekonominėje, dvasinėje, ir t.t. Dėl nuosaikumo ir absoliutaus atsidavimo Dievui, Šv.Koranas vadina musulmonus nuosaikia tauta.

Islamiškas gyvenimo būdas yra paremtas Šv.Korano ir Hadisų mokymais. Šv.Koranas yra pagrindinis Islamo mokymų ir įstatymų šaltinis. Šv.Koranas yra Alacho žodžiai, apreikšti pranašui Mahometui (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) per Angelą Gabrielių. Visas Šv.Koranas buvo apreikštas pranašui Mahometui (tebūnie Alacho taika ir palaiminimas su juo) po dalį per 23 metus, jo pranašavimo laiku. Kai tik viena Šv.Korano dalis būdavo apreikšta, tai pranašo draugai užrašydavo tą dalį į palmės lapą ar pergamentą, kaip pranašo buvo nurodyta. Yra žinoma daugelis atvejų, kai pranašo bendražygiai išmokdavo Šv.Koraną mintinai.

Islame nėra jokios žmonių diskriminacijos dėl jų spalvos, genties, rasės, tautos ir panašiai.. Taip yra todėl, kad visi žmonės yra kilę iš vieno tėvo ir vienos motinos: Adomo ir Ievos. Islamas moko, kad dorybė yra viso ko pagrindas. Vienoje Šv.Korano eilutėje sakoma, kad “labiausiai gerbiamas pas Alachą yra (tas kuris yra) doriausias”. Šv.Koranas (Al-Chudžarat:13)

Kiekvienas gimsta būdamas “Fitrato” būsenoje (pasiruošęs garbinti Alachą ir tik juo vienu tikėti.). Priimti Islamą nereiškia atsukti nugarą visiems ankstesniems apreiškimams ir pranašams (tebūnie Alacho palaiminimas su jais). Iš tikrųjų tai yra kaip grįžimas į tikrąjį tikėjimą vienu Dievu, kam sutverti mes visi ir esame. Todėl Islamas yra mūsų visų prigimtinė teisė.

Ar Jums kada nors teko girdėti apie Mozę, Jėzų, Konfucijų, Krišną, Budą, Gandį, Motiną Teresę ar Martyną Liuterį Kingą? Tie iš jūsų, kurie gyvena Vakaruose, turbūt be abejonės bus girdėję apie šiuos žmones bei jų darbus. Amžinoje nemirtingumo bei prasmės paieškoje individas neišvengiamai susiduria su įvairaus plauko lyderiais bei herojais, kurie vienaip ar kitaip jau yra spėję pasireikšti pasaulinėje arenoje. žmonių, nepaisant tautybės bei amžiaus, jiems rodoma pagarba skatina daryti vieną išvadą: žmonėms, norintiems peržengti savo ribotos egzistencijos ribas, labai reikia tikėti kažkuo, didesniu už save. Ši tema gali būti pastebėta pasaulio mituose, legendose, pasakojimuose apie herojus, bei idealizavime tų žmonių, kurie savo pasekėjų buvo traktuojami kaip super herojai ar net dievai.