Valstybė yra svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika). Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės);

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis. Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia.

Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėms monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didžioji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys, Nepalas. Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas iš pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą iš dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Funkcionalinį politinių sistemų aspektą išreiškia politinis režimas – politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės valdžios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Politinio režimo charakteristika duoda atsakymą į klausimą: kam priklauso valstybinė valdžia ir kaip ji naudojama. Kaip rašo prancūzų politologas Raimondas Aronas, “režimai skiriasi vienas nuo kito politinių vadovų rinkimo procedūromis, realios valdžios subjektų paskyrimo būdais, valdžios viršenybės fikcijos transformacija į tikrąją valdžią”

Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi režimai nėra įspraudžiami į griežtai atsiribojusias kategorijas, o užima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga vieša konkurencija dėl valdžios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias – link konkurencines oligarchijos, ir tik žymiai vėliau, nuo XIX amžiaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, režimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose šalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur režimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik mažose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais žinoma nemaža pavyzdžių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdžia – ochlokratija.

Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybėse (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomenėje. Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalėjimu.

Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose šalyse, kurioms mažiausiai grėsė išorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraštuose, JAV.

Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų išvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašė ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”. Panašiai samprotavo ir Madisonas.