Kalendorius turi ilgaamžę istoriją, kai kurie jo puslapiai apgaubti paslapčių skraiste. Kalendoriaus šaknys prasideda iš senovės Egipto civilinio kalendoriaus ir randamas ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Popiežiaus Grigorijaus kalendorius šiuo metu laikomas vieninga laiko skaičiavimo sistema. Per ilgą egzistavimo laikotarpį egiptiečių kalendorius buvo ne vieną kartą pakeistas. Ir kiekvieną kartą kalendorių reformatorius ištikdavo ta pati lemtis – mirtis. Kodėl juos ištikdavo toks likimas sunku atsakyti, tačiau apie tai liudija nenuginčijami istoriniai faktai. Senovės Egipto astronomai metus dalindavo į dvyliką mėnesių po trisdešimt dienų. Metų paskutinės penkios dienos skaitydavosi papildomos ir būdavo pašvenčiamos dievams. Tikras metų ciklas yra 365,2422 saulės parų, o ne 365, kaip skaitė senovės egiptiečiai, todėl egiptiečių kalendorinių metų pradžia nuo tropinių metų atsilikdavo ¼ paros (laiko tarpas nuo vieno pavasario lygiadienio iki kito vadinasi tropiniai metai).

Viena pasiligojusi moteris klausė, ar verta išleisti viską, ką ji turi, kelionei į Indiją pas vieną garsų šventą žmogų. Atsakiau, kad nesiimtų spresti, nei ar verta keliauti, nei ar šis žmogus šventas. “Betgi jis gydo ir materializuoja iš oro įvairius daiktus: jis tikrai šventasis”,- įtikinėjo egzotiškojo stebokladario gerbėja. Kodėl jos argumentai neįrodo žmogaus šventumo? Todėl, kad žmogus iš prigimties yra įdvasinta būtybė; visiems mums tuteikta vienokių ar kitokių dvasios dovanų, kurios savaime nedaro mūsų šventų. Juk mes nelaikome šventaisiais kompozitorių ar dailininkų, nors itin ryškūs gabumai šiose sriryse pasitaiko taip pat retai kaip sugebėjimas materializuoti smėlį ar iš biolauko diagnozuoti žmogaus ligą ir ją pagydyti savo (ar šalia esančios minios) bioenergija. Tad sugebėjimas gydyti yra ne žmogaus dovana Dievui, o Dievo – žmogui.

Genijus – kultūros ir pažangos variklis. Juo reikia dižiuotis. Tokia pažiūra mums kalama nuo vaikystės. Kad Gogolis gyvenimo pabaigoje tapo šizofreniku, o Musorskis nusigėrė, žinoma, liūdna, bet tai reti atvejai. Tai, kad Lermontovas buvo ryškus šizoidinis psicopatas, o Dostojevskis sirgo epilepsija – karčios išimtys. Ar iš tiesų išimtys? Juk šnekoms apie tai, jog genialumas – tik beprotybės atmaina, jau beveik du tūkstantmečiai. Pasirodo, kad be psichopatologinių nukrypimų (tai dar ne psichinė liga, o tik nukrypimas) daugelį didžiųjų pasaulio žmonių persekiojo ir kitos ligos. O dalį žmonijos genijų rimtai kankino manijos, psichozės ir… alkoholizmas. Tikriausiai pačiu garsiausiu didžiuoju alkoholiku galima laikyti Aleksandrą Makedonietį, kuris juk ir mirė nuo to, kad 10 kartų iš eilės ištuštino Heraklio taurę. Užkietėję girtuokliai buvo Julijus Cezaris, Sokratas, Seneka, Rembrantas, Miusė, Bethovenas, Hendelis, Gliukas ir netgi Avicena, kuris, kaip kalbama, antrąją gyvenimo pusę skyrė tam, kad įrodytų per pirmąją gyvenimo pusę savo paties surinktų mokslo žinių nenaudingumą.