Apie galimą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo suklastojimą

Lietuvos Respublikos pilietė Elzbieta Jurgelevičienė 2008-12-24 ryte iš Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre gavo itin keistą laišką.

1. 2008-12-24 ryte iš EŽTT Strasbūre Elzbietos Jurgelevičienės gauto laiško tekstas 2008-12-23 buvo parašytas Strasbūre (tai patvirtina tame laiške esanti jo parašymo data). 2008-12-24 dienos ryte tas laiškas jau buvo gautas Lietuvoje, Kauno rajone, Tabariškių kaime. Tai reiškia, kad paštu iš Strasbūro (Prancūzija) išsiųstas laiškas Lietuvoje esančią pareiškėjos gyvenamąją vietą pasiekė per vieną nepilną parą. Kauno miesto Centriniame pašte pasiteiravome: ar įmanomas toks didelis pašto veikimo greitis? To pašto darbuotojai paaiškino, kad laiškas iš Strasbūro į Kauną (paštu) greičiausiai yra atėjęs per 4 paras. Kalėdinių sveikinimų siuntinėjimo laikotarpiu tai trunka žymiai ilgiau. Iš šių faktų galima išvada yra tik viena: šis EŽTT dokumentas yra išsiųstas ne iš Strasbūro, o iš Lietuvos teritorijos.

2. 2008-12-24 ryte iš Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre Elzbietos Jurgelevičienės gauto laiško tekstas tikriausiai turėtų būti suprastas kaip šio teismo priimtas sprendimas (citatos pradžia):

“ ANTROJI SEKCIJA

ECHR-LLitll.OR(CDl) MCE/RTM/jp Strasbūras, 2008 m. gruodžio 23 d.

Pareiškimas Nr. 40751/07 Jurgelevičienė prieš Lietuvą

Gerbiama p. JURGELEVIČIENE,

informuojame, kad Europos žmogaus teisių teismo trijų teisėjų komitetas, kurį sudarė teisėjai (V. Zagrebelsky, Pirmininkas, D. Popovič ir N. Tsotsoria), 2008 m. gruodžio 16 d. posėdyje, sutinkamai su Konvencijos 27 str., bei pagal Konvencijos 28 str. nutarė paskelbti Jūsų pareiškimą nepriimtinu, kadangi jis neatitinka Konvencijos 34 ir 35 straipsnių reikalavimų.

Peržiūrėjęs visą bylos medžiagą, Teismas nutarė, kad pareiškimas neatskleidžia jokių Konvencijoje ar jos protokoluose garantuojamų teisių ar laisvių pažeidimo.

Šis nutarimas yra galutinis ir negali būti apskundžiamas nei Teismui, nei jokiai kitai institucijai. Todėl, prašytume suprasti, kad Teismo kanceliarija negalės pateikti išsamesnės informacijos apie Komiteto posėdį ar apie priimtą nutarimą. Teismas daugiau nesiųs Jums jokių dokumentų dėl šios bylos ir, pagal esamą Teismo tvarką, po vienerių metų nuo šio sprendimo datos byla bus sunaikinta.

Šis pranešimas parašytas pagal Teismo reglamento 53 straipsnio 2 paragrafą“

Pagarbiai, Komiteto vardu Atšviestas parašas F. Elens-Passos Kolegijos kanclerio pavaduotoja (citatos pabaiga).

EŽTT laiško ir voko, kuriame jis buvo atsiųstas skanuotos kopijos yra paviešintos Z. Jurgelevičiaus asmeninėje internetinėje svetainėje: http://zenonas.visokybes.com/image/index .

Tai, kad 2008-12-24 E. Jurgelevičienės gautas dokumentas neįvardintas kaip teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis ir yra tik neįvardinto kanclerio pavaduotojos laiškas su atšviestu jos parašu leidžia suabejoti: ar tai tikrai yra oficiali Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija itin rimtos teisinės problemos sprendime? 2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime“ EŽTT buvo argumentuotai skundžiamas Lietuvos valstybės vardu įvykdytas teisiškai nepagrįstų įstatymų priėmimas ir taikymas. Posovietinėje Lietuvoje tokiu būdu yra įteisinamos neteisėtos veikos – kurias prieš savo Tautą po Antrojo pasaulinio karo (II sovietinės okupacijos laikotarpyje) vykdė lietuviška sovietinė nomenklatūra – ir vykdomas tų veikų tęstinumas.

2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime“ EŽTT skundžiami faktai yra tų neteisėtų veikų dalis. Tokias veikas Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2006 m. rezoliucijoje Nr.1481 įvardijo „totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimais“. Todėl neįtikėtina – kad tokia rimta teisinė institucija kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas – nereaguotų į Europos Sąjungoje vykdomą totalitarinio režimo nusikaltimų pasekmių įteisinimą ir tų nusikaltimų tęstinumą.

Kad įsitikinti – jog E. Jurgelevičienės EŽTT apskųstus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimus Lietuvos valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai tiktai įvykdė – užtenka susipažinti su profesionalaus teisės specialisto advokato Š. Vilčinsko 2007-01-30 surašyto ir pasirašyto, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui adresuoto „Kasacinio skundo“ turiniu. Kiekvienas šio Kasacinio skundo teiginys yra pagrįstas (įrodomas) atitinkamo pridedamo dokumento turiniu. Minėtas „Kasacinis skundas“ lietuvių kalboje yra paskelbtas: http://zenonas.visokybes.com/wiki/1285/329_KASACINIS_SKUNDAS . Sovietinio-okupacinio laikotarpio teisinių aktų teisinės prasmės suklastojimo posovietiniame laikotarpyje (po 1990-03-11) patvirtinimas

I. Patvirtinimas Sovietinio-okupacinio laikotarpio dokumentais. Kad 1940 metais sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje jokios visuotinės ir vienalaikės visų piliečių žemės valdų nacionalizacijos nevykdė – galima įsitikinti susipažinus su 1940 m. liepos 22 d. okupacinio Liaudies Seimo „Deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn“ ir jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių teisinių aktų turiniu. Lai Jus neklaidina tos deklaracijos pavadinimas. 1940 m. sovietinė-okupacinė valdžia vykdė sovietinę žemės reformą ir tik 30 ha viršijusias piliečių žemės valdų dali paiminėjo į valstybinį žemės fondą. Kiekvienos konkrečios žemės valdos paėmimo į valstybinį žemės fondą teisiniam įforminimui – 1940 m. būdavo surašomas atskiras konkretus teisiniais aktais patvirtintos formos dokumentas. Tai patvirtina minėtos deklaracijos ir tos deklaracijos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų tekstai (visi nuskanuoti šių dokumentų tekstai internete yra paskelbti http://www.straipsniai.lt/1940/deklaracijos/ ):

„Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“(citatos pabaiga).

Piliečių žemės valdų teisinis statusas buvo nustatytas ir 1940 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos (aukščiausio pagal savo juridinę galią teisinio akto) 9 bei 10 straipsnių teisinėmis normomis:

9 str.: „Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui“.

10 str.: „Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę – saugo įstatymas.“

Šis Konstitucijos straipsnis yra papildomai išaiškintas. 1940 m. gruodžio 5 d. dienraščio „Tiesa“ (Nr. 151) 9 puslapyje tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnes teisines nuostatas išaiškino tuometinis sovietinis teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis:

„5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje:

Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės.

Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas“.

Visuose šiuose dokumentuose ir 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo „Deklaracijos“ vykdymą reglamentuojančiuose poįstatyminiuose teisiniuose aktuose teisinis terminas „nacionalizacija“ iš viso nebuvo panaudotas – nes tuomet vyko tik sovietinė žemės reforma. Tariamą visuotinę ir vienalaikę 1940 m., Lietuvos piliečių žemės valdų nacionalizaciją jau po 190-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) išsigalvojo ir atgaline data (ją) vykdo vieninteliais Lietuvos patriotais save įvardijusi nedidelė buvusios sovietinės nomenklatūros dalis.

II. Trijų autoritetingų Lietuvos patriotų patvirtinimas.

1. Pirmasis patvirtinančios informacijos šaltinis ir jo pateikiama informacija: 1940 birželio 23 dienos ryte, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė iš 1940-06-15 sovietinės okupacijos išvaduotos nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) toje vyriausybėje buvo paskirtas į švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug težinojome apie to meto įvykius. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdžia ir (bent nominaliai) paskelbtas Nepriklausomos valstybės atstatymas. Buvo suformuota Laikinoji Respublikos Vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Kazys Škirpa. Pastarajam vokiečiai užkirto kelią grįžti į Kauną ir ministro pirmininko pareigas laikinai vykdė švietimo ministras Juozas Brazaitis.

Laikinoji Lietuvos Vyriausybė padėtį krašte kontroliavo garantuodama socialinę tvarką, būdama tos tvarkos moraliniu ir teisiniu autoritetu. Nominaliai ji egzistavo šešias savaites. Vokietijos Reicho, generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 metų rugpjūčio 5 dieną pasikvietė Laikinosios Vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju. J. Brazaitis tuomet atsisakė argumentuodamas – jog jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe. Tuo oficiali valstybinė J. Brazaičio ir visos Laikinosios Vyriausybės padėtis buvo baigta.

1964 metais N. E. Sūduvio slapyvardžiu JAV išleistoje savo knygoje: „Vienų vieni“, 47-48 psl., J. Brazaitis konstatuoja šiuos istorinius faktus (citatos pradžia):

… „liaudies seimo“ deklaracijoje VII.22: „Liaudies seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe“. Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha normą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Deklaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai „prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti“.

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 15% visos žemės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha…

…Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip buvo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti rudeninę sėją savo lėšom“ (citatos pabaiga).

Išvada neabejotina: 1940 m., sovietinė-okupacinė valdžia jokios visuotinės ir vienalaikės žemės nacionalizacijos Lietuvoje nevykdė.

2. Antroji informacija yra paskelbta filosofijos daktaro, buvusio „Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ žinių tarnybos vadovo, buvusio „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių tarnybos vadovo (dabar – Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademiko, VU Doc.) Kęstučio Girniaus JAV, Čikaga, Į laisvę fondas. 1987 m. išleistoje knygoje: „Partizanų kovos Lietuvoje“, 145-146 psl. (citatos pradžia):

„…Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.16 Tai daugiausia ištremtųjų ūkininkų žemė, – nes repatrijavimas į Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. . sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad Šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių.

Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo j valstybės fondą…(citatos pabaiga)“.

Ir vėl išvada yra neabejotina: jeigu net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teisėtų žemės savininkų žemės valdos buvo paiminėjamos į valstybinį žemės fondą – reiškia 1940 m., jokios vienalaikės ir visuotinės Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.

3. Trečioji informacija yra paskelbta 1992 m., Lietuvoje, leidykloje „Mintis“ išleistos paskutiniojo pokario metų Lietuvos rezistencijos (ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantams) vado (1956 m. spalio mėn., suimto ir 1957-11-29 sušaudyto), A. Ramanausko-Vanago knygos: „Daugel krito sūnų“ 105 psl. (citatos pradžia):

„…Reikia pasakyti, kad registruodavosi partizanai skaudama širdimi. Jų savijauta buvo panaši į tą, kurią patirdavo kiekvienas ūkininkas, kai jį tarybinė valdžia „savanoriškai“ priimdavo į kolūkį (citatos pabaiga).

Išvada: žemės savininkų įstojimas į sovietinius kooperatyvus būdavo apiforminamas kaip savanoriškas. Tai reiškia, kad po savaiminio tų kooperatinių darinių iširimo 1990 m. – žemės valdos turėjo būti grąžintos teisėtiems tų valdų savininkams – ar (savininkų mirties atveju) jų paveldėtojams.

III patvirtinimas. 1996 metų pabaigoje mano vadovaujama Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) piliečių nuosavybės teisių gynime besispecializuojanti darbo grupė – surado iki to laiko nuo plačiosios visuomenės slėptus originalius 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo „Deklaracijos“ ir jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų tekstus. Sužinoję apie originalaus 1940-07-22 Deklaracijos teksto suradimą – tuometiniai LR įstatymų leidėjai nieko nelaukdami (1997 m. sausio16 d.) LR įstatymu Nr. VIII-76, sustabdė 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėlesnių jo pataisymų bei papildymų galiojimą (citatos pradžia):

„Šio įstatymo galiojimo laikui:

1) sustabdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, taip pat žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atkurtos piliečių nuosavybės teisės, bei butų grąžintinuose savininkams namuose privatizavimo klausimų sprendimas visose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose, organizacijose;

2) atidedamas civilinių bylų, susijusių su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taikymu, nagrinėjimas visuose Lietuvos Respublikos teismuose pagal asmenų ieškinius, skundus, pareiškimus, apeliacinius, kasacinius skundus bei kasacinius teikimus;

3) atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taikymu, vykdymas“ (citatos pabaiga).

Itin įdomi ir teisiškai svarbi yra šio įstatymo 3 dalis. Jos turinio teisinė prasmė patvirtina, kad posovietinės Lietuvos valdžios ir teisėsaugos pareigūnai puikiai suvokia – jog jų pačių vykdomos piliečių žemės valdų atėmimo veikos yra visiškai neteisėtos.

Sustabdytąjį 1991-06-18 įstatymą pakeitęs specialusis 1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 vėl įteisino visų ankstesnių „nuosavybės teisių atkūrimo“ sprendimų teisinį tęstinumą. Tai reiškia, kad nuo to momento posovietinės Lietuvos politikai ir teisininkai pasirinko ne tiesos ir teisingumo vykdymą – o pokario metais sovietinės nomenklatūros vykdytu neteisėtų veikų tęsimą, kurio sudėtine dalimi yra ir pokario metais tos nomenklatūros nužudytų politinių priešininkų (arba jiems prilygintų asmenų) žemės valdų atėmimas. Visa tai vyksta XXI a., teritorijoje, kurioje galioja ir aukščiausią teisinę galią turi teisinės bei demokratinės Europos Sąjungos teisės aktai…

Iš šiame straipsnyje pateiktos informacijos galimos šios apibendrinančios išvados:

Tiek posovietinės Lietuvos Respublikos įstatymuose, tiek Lietuvos Konstitucinio Teismo nutartyse įrašyta informacija apie 1940 m., sovietinės-okupacinės valdžios tariamai įvykdytą visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją yra melaginga.

Vienintele iš Lietuvos į Europos Žmogaus Teisių Teismą siunčiamų skundų dėl nuosavybės teisių pažeidimo priežastimi yra sąmoningai teisingumą pažeidinėjantys posovietinės Lietuvos valstybinių ir teisėsaugos institucijų pareigūnai.

Įvertinus visas čia paviešintas aplinkybes ir faktus kyla pagrįstas klausimas: kas gali garantuoti – kad 2008-12-24 ryte Elzbieta Jurgelevičienė tikrai gavo Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtą ir atsiųstą dokumentą – o ne sovietinio-totalitarinio režimo nusikaltimų tęsėjų suklastotą ir atsiųstą (jiems naudingo turinio) EŽTT dokumento pakaitalą?

Views All Time
Views All Time
4356
Views Today
Views Today
1
Zenonas Jurgelevičius

Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys nuo 1995 04 19. Kitose visuomeninėse organizacijose, žmogaus teisių gynimo srityje, aktyviai dirba nuo 1992 m., pradžios.

Straipsniai.lt tinklalapyje paskelbė informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus posovietinėje Lietuvoje, tų pažeidimų autorius ir vykdytojus. Taip pat viešina savo straipsnius, kuriuose analizuoja žmogaus teisių pažeidimų atsiradimo priežastis ir aiškinasi pasaulio sandaros bei asmenų grupių (kolektyvų) įtakas praktiniam teisingumo įgyvendinimui.

Skaitytojų dėmesiui pateikė išsamius įrodymus apie posovietinės “žemės reformos” ir tariamo piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą “atkūrimo” neteisėtumą. Pateikė konkrečių bylų dokumentus kaip teisinius įrodymus, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjai, valdininkai, teisininkai ir net teisėjai visiškai ignoruoja teisę ir teisingumą.

Autoriaus interesai: teisė, žmogaus teisės ir pareigos, žmogaus teisių pažeidimai, nuosavybės teisė, teisingumas, socialinis teisingumas, žemės grąžinimas, nuosavybės teisių atkūrimas, Lietuvos Respublika. Vieta: Lietuva / Kauno Apskritis / Ringaudai.

Asmeninė internetinė svetainė: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn