Kas nugalės internetinės purvasklaidos drakonus?
Šią ir praėjusią savaites dienraščiai „Respublika” ir „Vakaro žinios” savo pirmuosius puslapius paskyrė neigiamų internetinių komentarų problemai. „Delfi.lt skelbia net raginimus žudyti”, „Monikos internetas liepia žudyti”, „Internetas: purvo jūra”, „Purvinam Delfiui teks apsikuopti”, „Delfio pamazgos įsiutino Seimą”, – tokiomis antraštėmis mirgėjo abu dienraščiai.
Nešvarus Delfi.lt startas ir Vlado Palubinsko Online.lt
1999 m. vasarą „Neti Värav” Lietuvoje ketino paleisti Online.lt pavadintą naujienų portalą. Tačiau įmonės atstovai (po vėliau kilusio skandalo) persigalvojo ir nusprendė, jog portalo pavadinimas bus „Delfi.lt”.
Vladui Palubinskui paprašius, bendrovė „Skaitmeninės komunikacijos” (kurios pagrindu vėliau buvo įkurta UAB „DELFI”) dar 1996 m. užregistravo srities vardą (domeną) online.lt ir neatlygintinai pasiūlė juo naudotis.
2000 m. vasario mėn. 3 d. tuometiniai „DELFI” akcininkai nusprendė peradresuoti lankytojų srautą, einantį į online.lt, į naująjį „DELFI” portalą jau pačią pirmą dieną, kai tik portalas bus paleistas.
Startavus www.delfi.lt, domenas Online.lt buvo peradresuotas į www.delfi.lt, tai truko keletą dienų. Šis žingsnis labai papiktino tuo metu dar nedidelę interneto bendruomenę.
Su Vladu Palubinsku „DELFI” bendrovės atstovai bandė tartis dėl bendradarbiavimo. Nepavykus susitarti, jis buvo informuotas, kad toliau Online.lt domenu naudotis nebegalės.
Teisiškai „Skaitmeninės komunikacijos” naudojosi jai priklausančia nuosavybe, t.y. domenu, tačiau tuometiniai DELFI akcininkai pripažino padarę klaidą, nukreipdami online.lt vartotojus į DELFI. Bendrovė atsisakė domeno online.lt nuosavybės teisių ir jas teisiškai įformino p. V.Palubinsko vardu, taip pat atsiprašė dėl iškilusių nesusipratimų bei tarpininkaujant asociacijai „InfoBalt”, sumokėjo piniginę kompensaciją, kad būtų atlyginta moralinė žala.
Delfi.lt kometaruose liejasi pyktis ir neapykantą kurstantys atsiliepimai
Straipsnius interneto svetainėje „Delfi.lt” komentuojantys žmonės įprato nuolat lieti savo pyktį – kasdien parašoma tūkstančiai rasinę, tautinę, religinę neapykantą kurstančių atsiliepimų.
Naujienų portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė sakė, kad prieš kurį laiką buvo paskirtas darbuotojas, kuris „trina” netinkamus komentarus.
Pasak redaktorės, jis tai daro „iš akies” – naikina tuos komentarus, kurie gali būti pripažinti pažeidžiančiais įstatymus, o juk už įstatymo ribas peržengiančios nuomonės pareiškimą interneto vartotojai gali būti traukiami administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn.
Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad už Internete skelbiamus komentarus atsako ne tik portalo valdytojas, bet ir jų autorius. Policijos pareigūnai tikina turintys technines galimybes nustatyti tokių įstatymų pažeidėjų tapatybei.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimą numato baudą nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų.
Baudžiamasis kodeksas už kurstymą prieš bet kokią tautinę, rasinę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę numato baudą, areštą ar laisvės atėmimą iki trejų metų. Kodekse taip pat numatyta bausmė už šmeižtą – tai laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Antisemitizmo apraiškos Delfi.lt komentaruose
Perskaičiau skaitytojų komentarus prie žinutės apie Vilniaus žydų kapinių išniekinimą ir nustėrau. Atradau ir siūlymų atgaivinti koncentracijos stovyklas bei dujų kameras, raginimų tęsti vandalizmo aktus, didžiulį kiekį neapykantos ir paniekos. Beje, tokie komentarai minėtame portale rašomi kasdien šimtais. Visa tai vyksta, nepaisant „Delfi.lt” redakcijos deklaruojamo skelbimo, jog „Delfi” pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams. „Delfi” privalo informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. Taip pat gali tai padaryti savo iniciatyva”. Tačiau, kiek patyriau, tautinę neapykantą kurstantys komentarai nėra nei šalinami, nei cenzūruojami. Ar tai reiškia, jog „Delfi” „pasilieka teisę” ta teise nesinaudoti?
Mano nuomone, toks atviras, nežabotas neonacizmas skatina nuo žodžių pereiti prie veiksmų – juk kiekvienas rasistinis poelgis remiasi atitinkama ideologija. Man nesuprantamas toks žodžio laisvės supratimas, kai populiariausias Lietuvos internetinis portalas netrukdomas savo tribūną suteikia šovinistams, antisemitams bei neonaciams, netrukdomai skleidžiantiems savo ydingą ideologiją. Tad nereikia stebėtis, kad kai kurie „komentatoriai” nuo žodžių pereina prie konkrečių veiksmų”, – teigia Sergejus Kanovičius.
Dirbtinai kelimi ažiotažai skatiną komentatorių pyktį
Nuo komentatorių nuolat kenčiančių žydų atstovė – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė asmeniškai sekanti komentarus naujienų portaluose.
„Apie žydus neigiamai atsiliepiama beveik kiekviename komentare. Net juokas ima. Kartais kai kurie portalai specialiai į pirmąsias pozicijas deda straipsnius, kurie sukeltų ažiotažą ir įžiebtų komentatorių pyktį”, – tikino ji.
Maša Grodnikienė sakė, kad žydų bendruomenė oficialiai į portalus dėl to kreipėsi tik kelis kartus.
Homofobijos apraiškos ir Delfi.lt
Interneto portale „Delfi.lt” nesunkiai galima rasti straipsnių apie gėjus: „Gėjai suskaldė JAV Bažnyčią”, „Žydai pritarė gėjų šventinimui į rabinus”, „Lietuvoje už homoseksualus nebalsuotų pusė rinkėjų”, „Gėjai nori surengti paradą Klaipėdoje”, „Rusijos musulmonų dvasininkas: gėjus reikia mušti”, „Už toleranciją gėjai kovoja mosuodami plastmasiniais falais“, „Seime ruošiama dirva homoseksualų santuokų uždraudimui”, „Gėjai ir/ar pederastai“, „Gėjai ir/ar pederastai II: „įstriža” šeima“, „Homoseksualai kariuomenėje: leisti ar neleisti?”, „Homoseksualistai kimba į atlapus akliesiems”, „Gėjai skverbiasi į viešumą”, „Tolerancija, diskriminacija, gėjai ir kiti postmodernistiniai baubukai”, „Olandai aukštumų galvijais baidys gėjus”, „Gėjai su nepilnamečiais galės mylėtis nebaudžiami”.
Jautresnis gėjus, tikriausiai, ir straipsnių antraštėse galėtų nesunkiai įžvelgti paslėptą homofobiją.
Kas galėtų paneigti, kad tokie straipsniai (ir tų straipsnių komentarai) neskatina homofobijos? Kas galėtų paneigti, kad „Delfi.lt” portale dirbtinai nekeliamas ažiotažas ir skatinama netolerancija gėjams? Ir kas galėtų paneigti, kad tokie straipsniai (pirmajame puslapyje) – nedaro neigiamos įtakos juos skaitančių paauglių asmenybės formavimuisi ir jų pasaulėžiūrai?
Rimtuose užsienio informaciniuose portaluose tokie straipsniai skelbiami vidinėse rubrikose ir taikomos apsaugos priemonės, kad nepilnamečiai į jas lengvai „nepatektų”.
Lietuviškoje bulvarinėje spaudoje, taip pat pagrindiniais šalies dienraščiais vadinamuose leidiniuose, nuolatos ir atkakliai pasirodo „karšti reportažai” iš vietų ar renginių, kuriose dažniau lankosi homoseksualūs ir biseksualūs žmonės. Visi šie rašiniai – atvirai homofobiško turinio, t.y kryptingai kuria nepakantumą, priešiškumą ir baimę homoseksualumo atžvilgiu. Tokius straipsnius dėl jų skaičiaus ir reguliarumo galima būtų pavadinti serijine homofobija – tarsi nesibaigiančioje „muilo operoje”, pasirodo vis nauji tęstiniai epizodai. Serijiniai jie ir tuo, kad atrodo lyg štampuoti, „pagaminti” pagal tą patį trafaretą, kaskart pakeičiant vos vieną-kitą detalę ar aplinkybę. Kodėl ir kuo šie „karštieji” reportažai tokie panašūs vienas į kitą?
„Įsivaizduokite, kad dirbate viename leidinių ir gavote užduotį parašyti intriguojantį pasakojimą apie homoseksualių žmonių pasilinksminimo vietą. Kodėl pasilinksminimo? Na, negi rašysi apie seminarą ar diskusiją? – tai visiškai netiktų sumanymui apie straipsnį, kuris būtent sukrėstų skaitytoją, sukeltų atgarsių, sukurtų tikrai įsimintiną ir atgrasų „priešo” paveikslą.
Taigi, nuvykę į nurodytą barą ar klubą, apsidairėte, o ten – nieko skandalingo ar intriguojančio nevyksta: žmonės, kaip ir jūs, bendrauja, gurkšnoja alų, šoka, susitinka su draugais ar susipažįsta su naujais žmonėmis. Patykote valandą, antrą – situacija nesikeičia, niekas nieko neužpuola, viešai nenurenginėja, orgijos nevyksta, seksu niekas neužsiima net tualete. Tai kur čia intriga? Ką grįžus į darbą teks pasakyti redaktoriui? Negi sužlugdysi straipsnį, kurį žadėta spausdinti net pirmame puslapyje?” – rašo lyčių studijų magistrė Rasa Erentaitė.
Žydai ir gėjai valdo pasaulį
2004 metų vasario 20 ir 23 dienomis „Respublikos” dienraštis išspausdino karikatūrą, vaizduojančią Žemės rutulį, kurį iš abiejų pusių prilaiko sarkastiškai nutapytos gėjaus ir žydo figūros. Šalia karikatūros – vyriausiojo redaktoriaus p. V.Tomkaus tekstai, kuriuose buvo skundžiamasi, jog žydai ir gėjai valdo visą pasaulį, pinigus, kontroliuoja vyriausybes; kad prieš žydus ir gėjus yra bejėgis net „Respublikos” vyriausiasis redaktorius.
2005 m. vasario 11-ąją Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Alvydas Valiukevičius nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl antisemitinių straipsnių serijos bendru pavadinimu „Kas valdo pasaulį?” publikavimo „Respublikos” leidėjų grupės laikraščiuose. Straipsnius parašė spaudos magnatas, buvęs „Respublikos” vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus. Nuo 2004 m. vasario pabaigos iki kovo vidurio „Respublikos” paskelbė daugiau, kaip tuziną ilgų antižydiškų ir homofobiškų straipsnių, daugybę žinučių, pasisakymų, karikatūrų.
Prokuroro nuomone, V.Tomkus ir jo bendrai „nevykdė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 170 str. 1 p.” (kurstymas prieš nacionalinę, rasinę, religinę, ar kitokią žmonių grupę).
Taip prokuratūra įvertino vieną pačių agresyviausių antisemitinių išpuolių Lietuvoje per 15 metų.
Ikiteisminis tyrimas dėl „Respublikos” publikacijų, kurį atliko A.Valiukevičius, buvo atsakymas į Lietuvos žydų bendruomenės protestą bei Kreipimąsi į Seimo pirmininką ir jo narius, kurį pasirašė 142 asmenys, atstovaujantys 76 visuomeninėms organizacijoms, 66 privatūs asmenys – žymūs kultūros, mokslo, meno veikėjai, mokytojai, studentai, namų šeimininkės – 2004 m. kovo 9-ąją susibūrę į naują organizaciją – Piliečių forumą ir reikalavę teisiškai įvertinti V.Tomkaus ir „Respublikos” leidėjų grupės veiksmus.
Tuo pat metu, kaip ir Piliečių forumas, pasipiktinimą dėl „Respublikos” pareiškė Lietuvos premjeras, Lietuvoje akredituoti daugelio šalių ambasadoriai, užsienio visuomenės veikėjai. Tokio masiško protesto prieš antisemitizmo apraiškas Lietuvoje dar nėra buvę.
Tyrimo pradžioje A.Valiukevičiui buvo pateikta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvada, kurioje V.Tomkaus rašiniai pripažinti kurstančiais nacionalinę nesantaiką, tačiau jis šią išvadą dar kartą patikrinti pavedė kitai specialistų komisijai.
Naujoji komisija nustatė, kad devyniais iš 19 atvejų, dominusių prokuratūrą, V.Tomkaus straipsniuose yra kurstomas priešiškas požiūris į žydų bendruomenę ir atskirus žydų tautybės asmenis, tyčiojamasi iš jų, bandoma priskirti žydams kolektyvinę atsakomybę, apkaltinti juos ryšiais su mafija. Rašinio tekste, antraštėse, iliustracijose komisija atskleidė tyčiojimosi iš žydų, jų religijos, istorijos, papročių ir t.t. momentų.
Antrosios komisijos išvados prokuroro taip pat neįtikino.
Liudininkais į prokuratūrą buvo iškviesti tik 37 iš 142 asmenų, pasirašiusių Kreipimąsi į Seimo pirmininką ir jo narius. Pagal kokias nuostatas vieni piliečiai į prokuratūrą kviečiami, o kiti tokios garbės nenusipelnė?
35 liudininkai vienareikšmiškai teigė, jog V.Tomkaus rašiniuose yra tyčiojamasi iš žydų, būtent tie dalykai neigiamai veikia jaunimą, provokuoja priešišką požiūrį į žydų tautinę mažumą. Bet ir tai prokuroro neįtikino.
Kaip liudininkai, nebuvo apklausti nei publikacijų autorius V.Tomkus, nei „Respublikos” dukterinių leidinių redaktoriai. Vietoj jų autoriaus ir leidėjų sumanymus nusprendė paaiškinti… pats prokuroras, prisiėmęs dar ir advokato vaidmenį! V.Tomkaus ir „Respublikos” pateisinimui jis pateikia kaip subjektyvius prasimanymus, parodydamas tokį akivaizdų nekompetentingumą, kad dėl jo pasisakymų net nesmagu.
Pribloškia prokuroro paaiškinimai dėl dailininko R.Valeikio karikatūros, kurioje pavaizduoti gėjus ir žydas, apglėbę Žemės rutulį. Šis „kūrinys”, atliktas hitlerinio savaitraščio „Der štiurmer” ir lietuviško nacistinio laikraščio „Į laisvę” stiliumi, anot A.Valiukevičiaus, visiškai nekaltas. Jis nepastebi (arba nenori pastebėti?) jog karikatūros idėja kursto priešišką požiūrį į tam tikras asmenų grupes. Žydo paveiksle šaržuojami pseudožydiški veido bruožai ir drabužiai. Prokuroras pareiškė, kad rašinio kontekste karikatūra, nepažeidžianti viešosios moralės: „Visos iliustracijos bei rašiniai – ironiško, humoristinio pobūdžio”, – teigia jis.
Žydai ir gėjai, pasak A.Valiukevičiaus, pernelyg jautrūs ir liguistai reaguoja į humorą bei ironiją.” – rašė Lietuvos žydų bendruomenės laikraštis „Lietuvos Jeruzalė”.
Startavo bulvarinis interneto portalas „Delfinas.lt”
Balandžio 14 dieną „Respublikos” grupės leidiniai paskelbė, kad „populiariausiai Interneto svetainei Lietuvoje (DELFI) artimas prekinis ženklas „Delfis” pagal pasirašytą tarpusavio sutartį atiteko Vokietijos verslininkui Anton Tunyla”.
Valstybinis patentų biuras (VPB) 2006 metų lapkričio 17 dieną patvirtino bendrovės „Respublikos leidiniai” paraiškas užregistruoti „Delfis.lt” ir „Delfinas.lt” prekės ženklams.
Šiuose prekės ženkluose – stilizuota „e” raidė – tokia pat, kaip ir naudojama dienraščio „Respublika” logotipe, o juose pateikti adresai dalinai primena interneto svetainės „Delfi.lt” adresą.
VPB paskelbė, kad naujai užregistruoti prekės ženklai galioja iki 2015-ųjų kovo 10 dienos. Paraiškos registruoti šiems prekės ženklams buvo pateiktos dar 2005-ųjų kovą.
Nurodoma, kad abu prekės ženklai gali būti naudojami laikraščių, kitų leidinių leidybos, reklamos, verslo vadybos, telekomunikacijų ir keliose kitose srityse.
Interneto adresai „Delfis.lt” ir „Delfinas.lt” rezervuoti bendrovės „Baltnetos komunikacijos” vardu. „Respublikos leidiniai” VPB taip pat yra pateikusi prašymus registruoti prekės ženklus „LT‘a nemokamas dienraštis”, „Žurnalas”, „Laikraštis” ir „Dienraštis”.
„Respublikos” leidinių grupė leidžia „Respublika”, „Vakaro žinios”, „Vakarų ekspresas”, „Šiaulių kraštas” ir kitus dienraščius, ji taip pat kontroliuoja naujienų agentūrą ELTA.
Žurnalistas Vitas Tomkus yra dienraščio „Respublika” leidėjas ir pagrindinis akcininkas, valdantis Vilniaus vertybinių popierių biržos Einamajame sąraše kotiruojamos Šiaulių alaus daryklos „Gubernija” akcijų paketą.
„Gegužės 3 d. 12 val. sausakimšoje ELTOS konferencijų salėje įvyko spaudos konferencija. Vokietijos verslininkas Anton Tunyla Lietuvos žiniasklaidai pristatė portalą DELFINAS. Vyras juokavo esantis šventąją dvasia – vienas trejuose asmenyse: projekto savininkas, leidėjas ir redaktorius.
Salėje grūdosi regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos žurnalistai, fotografai ir operatoriai. Nežinia iš kur atsibeldę du Vilniaus apygardos teismo pareigūnai įsiveržė į konferenciją ir bandė DELFINO „galvai” įteikti kažkokią nutartį – atseit, pasirašyk, atvyk į teismą ir uždaryk savo portalą.
Bulvarinio portalo ideologas A. Tunyla nesutriko. Teisingumo ieškotojams jis pasiūlė kreiptis į Vokietijos ambasadą ir į advokatą. Pareigūnai, norėję viešai pademonstruoti „spaudos laisvę lietuviškai”, lydimi konferencijoje grojusio styginių orkestro ir susirinkusiųjų nuplojimo, išnyko su muse tarp dantų.
Konferencija vyko toliau. „Vakarų ekspreso” žurnalistė paklausė tiesiai šviesiai – kokiu būdu A.Tunyla užtikrins, kad jo portale nebus purvinų komentarų, kuriais prifarširuotas Delfis. Vokietis išsisuko nuo atsakymo, tiesmukišką klausimą pavadinęs originaliausiu ir paskyręs merginai 500 litų premiją.”- rašė „Delfis.lt”.
„Respublikos” leidinių grupės reklaminės kampanijos strategija prieštarauja demokratinės šalies žiniasklaidos esmei
„Pasinaudojimas įstatymų netobulumo sąlygota galimybe pasisavinti prekės ženklą, t.y. plačiai žinomą interneto portalo „Delfi.lt” pavadinimą, jį kiek pakeitus, prieštarauja demokratinės šalies žiniasklaidos esmei, klaidina auditoriją, kenkia garbingai visuomenės informavimo priemonių konkurencijai varžytis tik informacijos kokybe. Tokią išvadą galima padaryti iš „Respublikos” leidinių grupės pastaruoju metu organizuojamos reklaminės kampanijos ir nekorektiško mėginimo išpopuliarinti naująjį „vienintelį Lietuvoje bulvarinį” interneto portalą „Delfis.lt”, – teigia žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis.
Pamastymai apie žurnalistų profesinę etiką
„Kiekvieno žmogaus galimybė gauti necenzūruojamą informaciją neretai vadinama didžiausiu šiuolaikinės demokratijos pasiekimu. Kita vertus, turbūt nėra kito tokio daugiaveidžio žodžio, kaip „laisvė”. Dažnai šiuo žodžiu vadiname net tai, kas ne tik neišlaisvina, bet sukausto, paralyžiuoja žmogaus mąstymą. Pranykus, bent jau iš dalies, išorinei cenzūrai, šiuolaikinė žiniasklaida pati tampa pavojingu vidinės mąstymo cenzūros mechanizmu. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad žiniasklaidos vaidmenį mūsų gyvenime sunku pervertinti. Nors patys žurnalistai apsimestinai kukliai tvirtina, jog jie tėra tarpininkai, kurie perteikia kitų nuomones, jog žiniasklaida tėra mūsų gyvenimo veidrodis, iš tiesų masinės informavimo priemonės šiandien ne tik mums uždeda akinius, paryškinančius vienas detales bei paliekančius anapus regos lauko kitas, tačiau taip pat primeta savo vertinimo standartus ar net daro stiprų psichologinį spaudimą gyventi pagal žurnalistų sukonstruotą gyvenimo būdą.
Lietuvoje žiniasklaidos akiniais itin pasitikima. Daug labiau negu gilesnes demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mūsų žiniasklaida kokybiškesnė. Priešingai, mūsų didieji dienraščiai didžiąja dalimi primityvūs ir bulvariniai, daugumai žurnalistų kalbos apie jų pilietinę atsakomybę kelia juoką. Beribis pasitikėjimas žiniasklaidos pateikiamu pasaulėvaizdžiu atveria dideles manipuliacijos galimybes.
Formaliai tvirtinama, kad žiniasklaida mūsų valstybėje siekia būti „teisinga, tiksli ir nešališka” (Visuomenės informavimo įstatymas). Deja, realiai žiniasklaida yra tapusi verslu, kur daugiausia rūpinamasi pelnu, o ne žmonių teise gauti informaciją.“
Andrius Navickas, „XXI amžiaus” priedas
„Lietuvos žurnalistų profesinė etika tebėra dar gana jauna, sakytume, išgyvenanti paauglystę. Geriausias paaugliškumo pavyzdys yra „Respublika” ir jos vyriausiasis redaktorius V. Tomkus, kuris, užuot informavęs skaitytoją, savo dienraštyje švaistosi keista, skandalinga ir pasipiktinimą keliančia rašliava.”
Holger Lahayn, Lietuvos krikščionių studentų bendrija
Kas blogiau: nešvarūs interneto komentarai, ar bulvarinė-reklaminė konkurencija?
Sunku spręsti, kas yra blogiau – nešvarūs, kupini pykčio ir keiksmų internetiniai komentarai, ar bulvarinė ir taip pat ganėtinai nešvari reklaminė konkurencija?
Rimtuose užsienio žiniasklaidos portaluose – CNN.com, BBC.com ar, kad ir rusiškame LENTA.ru tikrai nerasime anoniminių komentarų. Apskritai, ten komentarų visiškai atsisakyta. Rimtos internetinės žiniasklaidos atstovai nepataikauja lankomumo reitingams ir paslėptos informacijos užsakovams.
Lietuvoje yra kitokia situacija – net „Delfi.lt” Monika bijo, kad panaikinus komentavimo galimybę, „geltonosios” internetinės žiniasklaidos lankomumo „burbulas” subliukš „ant dienų”. Suaugusiam žmogui nereikėtų tikėti gandais ir prielaidomis; esu įsitikinęs, kad lankomumas nuo to tikrai nesumažės, o jeigu ir taip, tai ne taip jau labai.
„Respublikos” leidinių grupė, kaip, kad dabar madinga sakyti, pasitelkusi „juodąsias technologijas” ar gerą „PiaR‘ą” – pasidarė gerą reklamą iš ankstesnių skandalų apie tai, „Kas valdo pasaulį?”. Esu isitikinęs, kad ir dabar tai bus gera „DELFIO ir DELFINO” reklama.
Ir negalėčiau teigti, kad „Respublikos” straipsniuose dėl „Delfi.lt” komentarų nėra tiesos.
„Respublikos” leidiniuose, tikriausiai, dar perskaitysime ne vieną skandalingą, ar kontraversišką straipsnį. „Respublika” (nors ir nešvariais, geltonosios žiniasklaidos metodais) pradėjo kovą su nešvarių internetinių komentarų „vėjo malūnais”. Kas joje laimės – šiandien neaišku. Kol kas pralaimi tik Lietuvos internautų bendruomenė.
Galbūt, „Delfi.lt” redaktorei reikia pradėti keisti savo prioritetus ir mentalitetą. Panaikink, Monika, tuos komentarus! Pakilk į kiek aukštesnį lygį!
Internetinimas keikūnams palikime „Blogus” (BLOG – verčiama kaip „kaupas”, internetinė kaupykla). Dauguma „blog‘ų” – tai asmeninės internetinės svetainės, kuriuose dažnai kaupiama menkavertė ar asmeninio pobūdžio informacija).
Pagaliau reikia apsispręsti, kas brangiau: laukinis kapitalizmas, verslo ir žurnalisto profesijos etikos kodekso nesilaikymas, ar kultūringų žmonių ramybė?
