Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai.

Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.

Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.

Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.

Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius  kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.

„Relax and enjoy“

Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.

Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros džipas sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.

„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ – komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.

Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos…“

Indiško aptarnavimo subtilybės

Arbatpinigių čia tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.

Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik  įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.

Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse.

Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne tais suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galiam baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių…

O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.
Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams,  skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.

Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkų artistiškumu ir sugebėjimu įtikinėti. Nepadeda nei aiškinimai, kad neturi pinigų, kad nepatinka spalvos ir panašiai. Visiems šiems argumentams surandama kontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.
Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.

Auksinio trikampio ypatumai

Tradiciškai kelionių agentūros turistams siūlo aplankyti vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu. Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos tradicinius objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.
Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.

Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.
Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis.

Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.

Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys- tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui visuomenės apklausos liudija, kad jis vienas iš realiausių kandidatų į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.

Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.
Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.

Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys  kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų.

Goa paplūdimių trauka

Prisiskaitę kitų keliautojų patarimų, kad po intensyvių atostogų Indijoje dažnam prireikia pailsėti, nusprendėme nedaryti tokios klaidos ir pailsėti prie jūros. Jaipure lijo ir buvo gana vėsu, o po pusantros valandos skrydžio Goa pasitiko trisdešimties laipsnių karščiu. Pirmas įspūdis – atsidūrėme visai kitoje šalyje: daug šiltesnis oras, palmių giraitės, pilnos gatvės poilsiautojų.

Prieš gerą dešimtmetį Indijos paplūdimiai buvo kur kas tuštesni, mėgiami tik hipių ir kitų panašaus plauko keliautojų, nereiklių komfortui. Dabar kai kurie jų sparčiai populiarėja ir tarp europiečių, ir tarp Rusijos piliečių, ir tarp pačių indų. Europos ir Rusijos kelionių agentūros jau organizuoja tiesiai į Goa čarterinius reisus ir, atrodo, klientų nestokoja. Tai suprantama: tuo metu, kai Europoje šalta žiema, Indijos pietuose oras vasariškai šiltas, gamta – puiki, paplūdimiai – smėlėti, kainos – žemos. Juo labiau, kad paplūdimiai ir viešbučiai –  pagal kiekvieno skonį. Čia galima rasti ir prabangių nuošalių viešbučių ar net visą penkių žvaigždučių kompleksą, paslaugų kokybe tikrai nenusileidžiantį analogiškiems Ispanijos ar Turkijos viešbučiams, ir vidutinio lygio poilsiaviečių, ir visai pigių palaikių trobelių.

Paplūdimį gali rinktis kokį tik širdis geidžia: triukšmingą, primenantį Palangą, ar visai nuošalų. Mes vėlgi renkamės vidutinį variantą: tįsoti spūstyje nemalonu, bet labai nutolti nuo padavėjo, atnešančio natūralių sulčių ar maisto, irgi labai nesinori. Įsitaisome nuošalesnėje Colvos paplūdimio dalyje, nuo kaitrios saulės slepiamės palmių paunksnėje. Prieš akis atsveriantis vaizdas papuoštų bet kurios kelionių agentūros bukletą: baltas paplūdimio smėlis, į krantą dūžtančios bangos, palmės. Idilę laiks nuo laiko sutrikdo tik tarsi iš po žemių išnirusi moteriškė,  barškinanti pigiais karoliais ar siūlanti abejotinos kokybės skaras. Stebina prekijų atkaklumas kėblinti tokį atstumą tuščiu paplūdimiu, kol galų aptinka „grobį“.

Kai atsibosta tingus poilsis, nusprendžiame pakeliauti po Goa. Viena iš populiariausių turistų transporto priemonių – motoroleriai, kuriuos nuomoja ant kiekvieno kampo. Galima keliauti ir su ekskursijomis. Išmėginome ir tokį variantą, beje, labai populiarių tarp pačių indų. Entuziastingas gidas, tik surinkęs visu ekskursantus, tuoj puolė raginti visus dainuoti. Mūsų nuostabai, bendrakeleiviai džiugiai į tai sureagavo, ir be jokių atsikalbinėjimų vienas po kito traukė indiškas dainas. Pasijutome kaip mokyklos laikais…. Bet, šiaip ar taip, apturėjome dvigubą malonumą: ir pamatėme įspūdingiausias pietinės Goa bažnyčias, šventyklas, portugalų statytas vilas; ir turėjome progos iki soties prisiklausyti indiškų dainų. Reikia pasakyti, kad indai tikrai dainingi. Ir dainuoja jie ne tik scenoje, ekskursijos autobuse, bet, pasitaiko, ir tvarkydami viešbučio kambarius.

Beje, kai kurie atvykėliai čia pasilieka kur kas ilgesniam laikui nei planavo – Indija iš tiesų turi savotiško žavesio, užburiančio didmiesčio gyventojus. Ir ne tik žalią jaunimėlį.

„Atvažiavau vieną, kitą kartą. Patiko. Nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Dabar turiu viešbutį nuošalioje vietoje, gyvenu kaip rojuje – drabužių praktiškai nereikia, pusryčiams tarnas nuskina tiesiai nuo palmės papają. Pragyvenimui užsidirbu su kaupu, dirbti nepersidirbu“, – vardijo indiško gyvenimo privalumus Sankt Peterburgą į Goa iškeitęs Andriejus.

Tokio nenoro palikti Indiją priežastis nesunku suprasti. Po didmiesčių tempo ramūs Goa paplūdimiai – ideali atokvėpio vieta, jei tik nekelsite aukštų reikalavimų paslaugų kokybei.

Čia niekas niekur neskuba, dėl nieko nesinervina, gyvenimas sruvena tingiu atostogų ritmu. Dabar pavargusi po darbų vis dažniau prisimenu nepakartojamus ir su niekuo nepalyginamus Goa saulėlydžius.
Stebime saulėlydį iš Palolemo paplūdimio kavinės. Susirinkę į valtį tinklus į jūrą išplaukia žvejai, nekreipdami dėmesio į juos fotografuojančius atvykėlius. Dėmesio į saulėlydžiu besimėgaujančius turistus nekreipia ir ramūs vietiniai šunys, pakrantėje slankiojančios karvės. Visi tingiai ramūs, vaizdas primena sulėtintą kino juostą. Atnešęs mums sriubą padavėjas išskuba lauk, ir kol gaminamas daržovių troškinys, dar spėja pažaisti kamuoliu. Nusileidus saulei paplūdimį pamažu gaubia sutemos. Surinkęs paplūdimio gultus restoranėlio savininkas tiesiai ant smėlio išneša krėslus, stalus, uždega žibintus.
Baigėsi dar viena diena.

Patarimai, susiruošusiems į kelionę

• Įvertinkite, kad Indija – labi didelė šalis, tad visų garsių ir lankytinų objektų net ir per mėnesio atostogas tikrai nespėsite pamatyti.
• Apsispręskite, ką tikrai norite pamatyti ir suplanuokite maršrutą, įvertindami, kad kelionės iš miesto į miestą traukiniu gali trukti ir parą.
• Planuodami laiką nepersistenkite – Indijoje traukiniai labai dažnai vėluoja – dvi, tris keturias valandas – įvertinkite tai.
• Pasidomėkite, kokiu laiku geriausiai važiuoti į pasirinktą šalies dalį – klimatas skirtingose regionuose skiriasi.
• Keliaudami netikėkite rikšomis ir taksi vairuotojais, pasišovusiais pasiūlyti jums geresnį viešbutį, nes jūsų pasirinktas yra labai blogas, perpildytas ar tiesiog sudegė – jų siūlomų viešbučių vienintelis privalumas – siūlytojas gaus komisinių.
• Visur ir dėl visko derėkitės.
• Saugokite savo daiktus, ypač pinigus, pasus.

Paplūdimiai kiekvieno skoniui

Goa privalumas – pakrantės ruože galima rasti labai skirtingų paplūdimių. Tik prieš važiuojant reikia gerai išsiaiškinti, į kokį paplūdimį pakliūsite, kad nereiktų labai nusivilti. Jei traukia triukšmingi paplūdimiai, vakarėliai, geriau rinktis Šiaurinės Goa paplūdimius, Pietinėje dalyje – ramiau.

• Arambol – šiauriausias Goa paplūdimys. Uolėtas, nuošalus, bet jame sparčiai daugėja barų, vakarėlių scenų. Populiarus tarp kupriniuotų keliautojų.
• Vagator – nedidelis, uolėtas šiaurinė dalys paplūdimys. Naktinių vakarėlių centras, prieš pora metų buvo labai populiarus tarp Europos ir Izraelio reiverių.
• Anjuna – gerokai erdvesni nei Vagator, taip pat garsėja vakarėliais, daug vietų kur apsistoti. Vyksta labai populiari ketvirtadieninė mugė. Jį labai mėgo ir tebemėgsta hipiai ir jiems prijaučiantys.
• Įpratusieji prie Palangos stiliaus paplūdimio šurmulio ir žmonių gausybės, tikrai nenusivils atvykę į Calangute – minios žmonių, vandens dviračių ir skraidyklių pramogos.
• Colva – Pietinė Goa, labai ilgas smėlio paplūdimys. Panašus į Calangute, bet kur kas ramesnis, galima rasti ir visai nuošalių vietų.
• Kupriniuoti keliautojai renkasi Palolemą – romantiškiausiu laikomą Goa paplūdimį. Pakrantėje suręstose trobelėse ar kiek tvirtesniuose bungalo su patogumais (šaltu dušu ir tualetu) apsistoti galima už kelis dolerius. Komforto nevertinančius keliautojus čia vilioja ne tik žemos kainos, bet ir ypatinga šio paplūdimio atmosfera. Pastaraisiais metais šis paplūdimys sparčiai populiarėja, darosi vis triukšmingesnis.

Vaidos Samuolytės įspūdžiai iš Indijos. Spausdinta „Verslo klasėje“, 2008 m.

Views All Time
Views All Time
3877
Views Today
Views Today
1
0 0