Maniau, kad po Siera Leonės ir Kenijos pusdykumių prie Somalio sienos manęs jau niekas nebenustebins, bet Indijoj turėjau priprasti prie žmonių gausos, elgetaujančių vaikų, elgetaujančių mamų su kūdikiais, įkyrių suvenyrų pardavėjų ir sužalotų elgetų, nors ir žinojau, kad tokių Indijoje – daug.

Tačiau po dviejų savaičių prie viso to buvau visiškai pripratus, jau mokėjau į prašytojus nekreipti dėmesio ir dėl to sąžinė negraužė. Mat jau buvau patyrusi, kad kainų lygis šioje šalyje yra nepaprastai mažas – ir elgetaujantys gavę iš vieno užsieniečio 40-50 rupijų ar dolerį (iš pradžių keletą kartų tiek ir daviau) pasirodo uždirbdavo maždaug tiek, kiek juodadarbis uždirba, pavyzdžiui tvarkydamas žuvis fabrike. O jei tiek duoda du užsieniečiai, ar trys?

Žodžiu, perpratus vietinių gudrybes, pakalbėjus su sunkiai dirbančiais pradėjau kitaip vertinti ir prašytojus ir pati nusiraminau.

Paskutinę kelionės dieną sėdėjome kavinėje įrengtoje ant pastato stogo virš Main Bazar, kur ilgesniam laikui apsistoja daug nuo Vakarų vartotojiško gyvenimo būdo nusprendusių pailsėti vakariečių, iš viršaus žiūrėjome į šurmuliuojantį turgų, į iš taksi išlipusius tris užsieniečius aiškiai atvažiavusius iš oro uosto, tokius švarius, dar nė karto neįlipusius į jokią balą, šuns, žmogaus ar karvės pyragą, neapdulkėjusius ir naivius. Jie jau gana piktai kažką aiškinosi su vairuotoju (akivaizdu, kad prie sutartos kainos pastarasis pridėjo kokį nuliuką, kaip paprastai daroma), prie jų artinosi vaikai, porą jaunų mamų. O aš jaučiausi jau tokia patyrusi ir sava Indijoj, kad galėjau sau leisti netgi tų naujokų pagailėti ir pasidžiaugti, kad tą etapą jau esu praėjusi.

O kai išmoksti pirmąsias Indijos pamokas, prisitaikai prie antisanitarinių sąlygų, nešvaros, triukšmo ir kitų dalykų, kai pradedi nebekreipti dėmesio į dalykus, kurie iš tiesų ir yra nereikšmingi, tada Indija po truputį pradeda traukti kitomis vertybėmis.

Kas sako, kad negerai, nemandagu miegoti išsitiesus čia pat prie Gango, ar po krūmu, po tiltu ar stotyje, jei tau taip patogu, o tu niekam netrukdai. Argi šunys, katės, o juo labiau šventos karvės trukdo žmonėms gyventi, juk taip paprasta jas apeiti, pasitraukti joms iš kelio. Kodėl reiktų cypti ir pulti užmušinėti peles ar net žiurkes, jei kartais jos pralekia tau po kojom belaukiant traukinio. Po dviejų savaičių Indijoje pajutau, kaip gerai žmogus jautiesi, kai aplinkui tvyro nuostata nežudyk.

Traukia ir ore tvyrantis dvasingumas. Man labai patiko indų dievai, pasakos apie dievų gyvenimą, daugybė jų statulėlių, altorėlių, svastikos – saulės ženklai, kiti šventi ženklai, geltonos ir raudonos dievams aukojamos gėlės, plaukiančios Gangu ir kitomis upėmis. Indai dievams aukoja gėles ir kokoso vaisius!

Iš pradžių pritrenkia ir eismas Indijoj – dviračiai, motoroleriai, rikšos, motorikšos, autobusai, lengvosios, sunkvežimiai, pėstieji, karvės (Delyje, vieninteliame mieste centre karvių nebeliko) visi eismo dalyviai ne tik išsitenka siaurose gatvelėse, bet ir stebuklingai sugeba surasti tarpelius pralįsti vienas pro kitą ir judėti į priekį. O vietiniai pėstieji – pereiti gatvę. Toks eismo dalyvių elgesys – taip pat ne tik stebino, ir vertė persiorientuoti.

Manau, kad Voyage-Voyage sprendimas pirmą dieną Delyje mus pasodinti į rikšą (traukiamą dviratininko) ir paleisti siauromis turgaus gatvelėmis buvo labai taiklus. Patirti įspūdžiai – stiprūs ir išliks ilgam. Neužsimirš ir atsitiktinai Džaipūre pasigauta motorikša, kurios greitį ir indišką muziką mėgstantis vairuotojas stengėsi nustebinti užsieniečius savo vairavimo menu lėkdamas siauromis gatvelėmis. Sėdint rikšoje taip aiškiai jaučiasi gatvės pulsas – būčiau galėjusi jomis važiuoti ir važiuoti. Kita vertus, rikša – tai be abejo ekstremalus pasirinkimas.

Nustebino mane ir maisto įvairovė. Greičiausiai todėl, kad po poros bandymų Vilniuje paragauti indiško maisto kažkodėl maniau, kad indiška virtuvė man nepriimtina. Tačiau pasirodė, kad man patinka nacionaliniai indiški patiekalai. Po truputį tokių atradau vis daugiau. Įvertinau aštrių prieskonių būtinybę. Gaila, kad ne viską spėjau paragauti. Ir kas įdomiausia, be jokių valios pastangų dvi savaites nevalgiau mėsos (tiksliau porą kartų valgiau viščiuką, bet tai nesiskaito). Niekada nebūčiau patikėjusi, kad galiu taip paprastai be jokių valios pastangų tapti vegetare.

Pagyrimai Voyage-Voyage:

Neturiu jums jokių priekaištų. Man patinka, kaip jus dirbate. Patinka, kad pirmiausia išsiėmėte visas reikalingas licencijas. Labai patinka, kad rūpinatės kalba (labai vertinu jūsų norą ir pastangas rašyt vietovardžius taisyklingai lietuviškai). Patinka nuolatinis darbas tinklapyje (skaityti jūsų dienoraštį (blog‘ą) – įdomu!) ir t.t. Prieš kelionę, kelionės metu ir po kelionės – dėmesio savo klientams (t.y. man, manau, ir mano bendrakeleiviams) skyrėte su kaupu (ypač stebėjausi Dariaus kantrybe, kurios jam reikėjo taip ilgai laukiant kol mes nuspręsime ką pirkti).

Keletas praktiškų patarimų:

Indijoj man niekur nepasisekė atsiskaityti „visa elektron“, o pinigus su šia kortele išduoda ne visi bankai.

Prieš vežant į brangių marmuro, medžiagų, akmenų ir kt. parduotuves, kurių kainos orientuotos į užsieniečius siūlyčiau aptarti su bendrakeleiviais, ar to norite. Nes tos parduotuvės – tai visiškas analogas įvairiausioms parfumerijos, marmuro, deimantų ir t.t. parduotuvėms-dirbtuvėms Egipte, Paryžiuje ir kitose šalyse, kur savo klientus veža „Novaturas“ ir kt. Žinoma, jei yra noras, galima ir į tokias parduotuves nuvažiuot, juolab, kad ten tikrai yra labai gražių daiktų. Tačiau siūliau neaplenkti ir kitokių parduotuvėlių. Pavyzdžiui, mes užtikome šilko dirbinių parduotuvėlę, kurioje savininkas pagyvenęs indas klojo ir klojo savo turtus mums prie kojų, kol mes galiausiai pavargę rinktis ir derėtis tiesiog begėdiškai beveik prigulėme ant jo šilkų. Arba rekomenduojame ir kitą, kur nesiderama ir šilko šalikėlių kokybė geresnė.  Aš mieliau grįžčiau į senuko parduotuvę. Ten man labiau patiko kai kurie darbeliai, patiko to žmogaus entuziazmas su kuriuo jis mums demonstravo savo šilkus, ir tai, kad jis, kaip pasirodė, yra kūrėjas, pats kuriantis medžiagų raštus.

Būtų puiku, jei Voyage-Voyage pavyktų išsaugoti 2 žmones – vairuotoją Gangą ir gidą Azizą. Ganga – spalvingas, kalbus, malonus, savo iniciatyva parodė daugiau įdomių vietų ir t.t. Azizas – labai charakteringas personažas, kurį visi ilgai atsimins (na ir dirba juk jis gerai). Na gal dar siūlyčiau Džaipūro gidą, kuris kažkaip pradėjo man patikti ne nuo pradžių, bet, galiausiai pasirodė, kad jis žino daug ir pasakoja įdomiai, o ko daugiau reikia?

Views All Time
Views All Time
3494
Views Today
Views Today
1
0 0