Magnis – gyvybiškai svarbus žmogaus organizmo mikroelementas
| |

Magnis – gyvybiškai svarbus žmogaus organizmo mikroelementas

Normaliam organizmo funkcionavimui būtina tiksli skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Svarbiausi organizmo mikroelementai yra kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas. Iki pastarojo meto magnio reikšmei gyvybiniuose procesuose buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kalio ar kalcio. Tuo tarpu magnis yra labai paplitęs ir gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas. Visų pirma, magnis aktyvina per 300 fermentų veiklą, todėl be jo dalyvavimo negali vykti jokių metabolinių energijos tiekimo, kaupimo ar išsaugojimo reakcijų. Nuo pagamintos energijos kiekio priklauso žmogaus fizinės ir protinės veiklos intensyvumas. Be to, magniui būdingos ląstelių membranas stabilizuojamosios savybės, jis slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą. Magnis veikia ir kaip fiziologinis kalcio antagonistas. Dėl paminėtų savybių magnis ypač svarbus širdies, kraujagyslių, kaulinio skeleto, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Organizmas negali pats pasigaminti magnio ar jo junginių, todėl jie turi patekti su maistu, bet ne visada maiste yra pakankamas jo kiekis. Pagal PSO mitybos normas, suaugusiems asmenims vienos dienos magnio poreikis vidutiniškai yra 300-350 mg. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, paprastai aktyvaus transporto reakcijų metu, didesni kiekiai – vykstant pasyviai jo difuzijai. Magnio atsargos organizme yra 24-28 g, 60 proc. jo yra kauluose, 40 proc. – raumenyse bei vidaus organuose ir tik 1 proc. – intersticiniame skystyje ir kraujo serume.

Baltymai, riebalai, angliavandeniai
| |

Baltymai, riebalai, angliavandeniai

Su maistu žmogus gauna apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Kiekviena iš pagrindinių maisto medžiagų turi savo funkcijas. Organizmas vartoja baltymus audiniams, pvz.: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Baltymai gaunami su gyvulinės ir augalinės kilmės maistu. Pagrindiniai pripažinti baltymų šaltiniai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir žuvis. Nemažai baltymų galima gauti su pupelėmis, riešutais, grūdiniais maisto produktais. Tačiau nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvūniniu maistu. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami. Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g (moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Tokį kiekį galima gauti su 160-185 g liesa, ant grotelių kepta mėsa, 180-210 g kieto sūrio, 7-8 kiaušiniais ar 17-20 riekių rupios duonos.

Angliavandeniai
| |

Angliavandeniai

Angliavandeniai yra svarbiausias žmogaus energijos šaltinis. Jie skirstomi į tris grupes: paprastuosius angliavandenius (cukrus), sudėtinius angliavandenius (polisacharidus) ir skaidulines maisto medžiagas. Paprastieji angliavandeniai yra monosacharidai (gliukozė, fruktozė, galaktozė) ir disacharidai (sacharozė, laktozė). Gliukozė – svarbiausia energinė medžiaga, dalyvaujanti daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Ji būtina smegenų , nervų sistemos veiklai. Iš gliukozės pertekliaus kepenų ir raumenų ląstelės sintetina glikogeną, kuris naudojamas energijai gauti. Šis energijos šaltinis ypač svarbus fiziškai aktyviems žmonėms, sportininkams. Dalis gliukozės gali būti paversta riebalais. Šiek tiek gliukozės būna vaisiuose ir daržovėse, bet dažniausiai gliukozė su kitais monosacharidais sudaro disacharidus. Fruktozės gauname valgydami vaisius. Sacharozė, arba valgomasis cukrus, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės. Juo saldoma arbata ir kava. Jis dedamas į uogienes, kompotus, vaisvandenius, kepinius. Daug ir dažnai vartojant cukraus skatinamas dantų ėduonies atsiradimas. Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Laktozė, arba pieno cukrus, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės. Žmogaus organizme disacharidai paverčiami gliukoze.

Riebalai
| |

Riebalai

Riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energetinė vertė yra didžiausia palygimus su kitomis maisto medžiagomis. Su riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti, taip pat riebaluose tirpstančių vitaminų. Be to, riebalai gerina patiekalų skonines savybes. Riebalai – tai skirtingų triacilglicerolių mišinys. Triacilglicerolį sudaro trys riebalų rūgščių molekulės, susijungusios su gliceroliu. Riebalų rūgštys būna sočiosios (tarp anglies atomų neturinčios dvigubų jungčių), mononesočiosios (turinčios vieną dvigubą jungtį) ir polinesočiosios (turinčios dvi ar daugiau dvigubų jungčių). Nuo riebalų rūgščių sudėties priklauso jų savybės. Riebalai, turintys daug sočiųjų rūgščių, kambario temperatūros būna kieti (jautienos, kiaulienos riebalai, sviestas). Dauguma augalinių aliejų sudaryti iš nesočiųjų rūgščių, todėl yra skysti. Sočiosios riebalų rūgštys dalyvauja cholesterolio apykaitoje. Per daug vartojant sočiųjų riebalų rūgščių, didėja cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis kraujagyslių sienelėse – vystosi aterosklerozė, kurios padarinys gali būti išeminė širdies liga, smegenų insultas, protarpinis šlubumas. Todėl sočiosios riebalų rūgštys turi sudaryti mažiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energijos vertės. Daug sočiųjų riebalų rūgščių turi riebūs mėsos ir pieno produktai. Mononesočiosios riebalų rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje.

Angliavandeniai
| |

Angliavandeniai

Maisto produktuose esantys angliavandeniai skirstomi į paprastuosius (lengvai įsisavinamus) ir sudėtinius (sunkiau įsisavinamus). Paprastieji, lengvai įsisavinami angliavandeniai (gliukozė, fruktozė, sacharozė, laktozė) organizme greitai skyla, o jų perteklius paverčiamas riebalais. Pavyzdžiu galėtų būti cukrus. Cukrumi nereikėtų piktnaudžiauti, nes įrodyta, kad jis didina “blogojo” MTL cholesterolio ir mažina “gerojo” DTL cholesterolio kiekį kraujyje, skatindamas koronarinę širdies ligą. Be to, cukrus mažina vitaminų kiekį organizme, skatina šlapimo rūgšties susidarymą. Kartais klausiama, ar galima vietoje cukraus valgyti medų. Medus – vertingas natūralus produktas, nuo seno liaudyje vartojamas kaip vaistas. Jį bitės pagamina iš gėlių nektaro, sumaišę su savo fermentais. 35 proc. medaus sudaro baltymai, kuriuose yra pusė visų žinomų amino rūgščių. Meduje yra angliavandenių (ypač fruktozės), keletas mikroelementų, B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, D ir E. Medus padeda nugalėti infekciją, gydyti žaizdas, nudegimus. Jį puikiai galima vartoti kaip saldintoją, be abejo, su saiku. Medus maždaug du kartus saldesnis už cukrų, todėl jo mažiau reikia. Kadangi jis veikia panašiai kaip cukrus, todėl sergantieji diabetu turėtų valgyti atsargiai. Be to, medus kai kuriuos žmones gali alergizuoti. Reikėtų pirkti tik nefiltruotą, nekaitintą ar kitaip perdirbtą medų. Jeigu gydytojas patarė visai atsisakyti cukraus, galima nusipirkti jo pakaitalo (saldiklio).

Viskas apie riebalus
| |

Viskas apie riebalus

Riebalai yra esminiai nutrientai. Jie yra vieni iš pagrindinių organinių medžiagų, įeinančių į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Riebalai gamina didelį kiekį energijos. Jie gali būti augaliniai ir gyvūniniai. Pagrindinė visų riebalų savybė – jie netirpūs vandenyje. Riebalai susideda iš riebalų rūgščių ir glicerolio. Skonio bei kvapo, struktūros, lydymosi taško ir maistingumo vertės charakteristika priklauso nuo esančių riebalų rūgščių rūšies. Maisto riebalai, kurie yra kieti ar skysti, savo sudėtyje turi mišrias riebalų rūgštis. Pvz.: sviestas turi daugiau nei 29 įvairių riebalų rūgščių. Visi riebalai, nepriklausomai nuo riebalų rūgščių, turi didelę energinę vertę. Maisto riebalai – tai įvairių riebalų mišinys, kuris sudarytas iš sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, fosfolipidų. Jei maiste daugiau sočiųjų riebalų rūgščių, tai – sotieji riebalai, jei nesočiųjų riebalų rūgščių – nesotieji riebalai. Sotieji riebalai kambario temperatūroje yra kieti, jų šaltiniai – gyvūniniai riebalai. Nesotieji riebalai dažniausiai yra augaliniai. Aliejuose yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, išskyrus kokoso riešutų aliejų, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių. Maisto riebalų kiekis įvairiuose produktuose yra skirtingas. Dauguma maisto riebalų ir kūno riebalų atsargos yra vadinami trigliceridais. Trigliceridai yra sudaryti iš riebalų rūgščių ir glicerolio. Riebalai skiriasi įvairia riebalų rūgščių kombinacija su gliceroliu.

Angliavandeniai padeda galvoti greičiau
| |

Angliavandeniai padeda galvoti greičiau

Kaip teigiama naujausio mokslinio tyrimo išvadose, tiek mažaangliavandenė, tiek daug angliavandenių suvartoti leidžianti dieta daro vienodą poveikį: lieknina, gerina nuotaiką ir spartina mąstymą. Tiesa, angliavandenių dieta protines galimybes stimuliuoja kiek efektyviau. Viršsvorio turintiems arba nutukusiems pacientams bet koks makronutrientų pasiskirstymas apribojus kaloringumą pataiso nuotaiką, – teigia tyrimo autorius Grantas D.Brinkworthas (Commonwealth Scientific and Industrial Research Organisation-Human Nutrition, Adelaidė, Australija). Tiek mažaangliavandenė, tiek daugiaangliavandenė dieta paspartina mąstymo procesus, tačiau mažai angliavandenių vartojantiems žmonėms šis efektas reiškiasi silpniau. Grantas D. Brinkworthas su kolegomis tyrė viršsvorio turinčius arba nutukusius žmones (iš viso – 93, nuo 24 iki 64 m.). 8 savaites tyrimo dalyviai laikėsi vienodo kaloringumo dietos, tačiau jose buvo skirtingas baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekis. Mažaangliavandenėje dietoje buvo 35 proc. baltymų, 61 proc. riebalų ir vos 4 proc. angliavandenių. O angliavandenių dietoje buvo 24 proc. baltymų, 30 proc. riebalų ir 46 proc. angliavandenių. Abiejų grupių dalyvių nuotaikos lygis pernelyg nesiskyrė. Tačiau angliavandenių dietos besilaikiusieji šiek tiek greičiau atlikdavo mąstymo ir logines užduotis. Mokslininkai apibendrina išvadas teiginiu, kad mažaangliavandenės dietos poveikis intelektui yra kiek mažesnis, nei angliavandenių dietos.

Angliavandeniai: 6 Faktai apie tai
| |

Angliavandeniai: 6 Faktai apie tai

Per daug angliavandenių storina, organizmas kaupia juos riebalų pavidalu, per mažas jų kiekis – stabdo raumenų augimą. Taigi mūsų tikslas yra išmokti- susipažinti ir suprasti kaip kiekvieno iš mūsų organizmas naudoja, ir pasisavina angliavandenius, ir šitomis savybės naudotis. Angliavandeniai pastaruoju metu ypač stipriai yra kritikuojami ir laikomi vienais iš pagrindinių kaltininkų paplitusioje, viršsvori turinčių žmonių, „epidemijoje“ . Tuo pačiu metu kai įvairūs dietos specialistai bei mitybos ekspertai pradėjo kritikuoti angliavandenių vartojimą, prekybos centrų lentynas užpildė įvairūs produktai, kuriuose labai mažas angliavandenių kiekis. Ši tendencija ypač sparti vakarų Europoje bei JAV. Sporto pasaulyje, o ypač kultūrizme ir fitnese angliavandeniai taip pat ne visada yra giriami, nors reikia pripažinti, jog priklausomai nuo fizinių krūvių ir kiekvieno iš mūsų organizmo individualių savybių angliavandeniai gali vaidinti tokia pat svarbia rolę raumenų masės auginime, kaip ir baltymai. Sakote tai nesąmonė? Leiskite sekančiais faktais pabandyti paaiškinti ką aš turiu omenyje. Neginčijama yra tai, kad baltymai yra pagrindinė statybinė medžiaga raumens audinio statyboje, tačiau ir angliavandeniai labai stipriai gali, ir įtakoja, augimo procesus organizme. Tiek raumenų masės augime, tiek riebalų kiekio juose mažinime (deginime).

Baltymai
| |

Baltymai

Jau nuo senų laikų buvo manoma, kad jėga ir ištvermė priklauso nuo baltymų. Rašytiniuose šaltiniuose apie 776 m.pr.m.e. vykusias Olimpines žaidynes, randama pasakojimų, kaip atletai prieš varžybas valgydavo įvairių gyvūnų mėsą: galvijų, ožkų, elnių. Netgi pranešimuose apie Vokietijoje vykusias Olimpines žaidynes 1936 m., buvo rašoma, kaip šios šalies sportininkai per diena suvalgo apie 2 kg mėsos. Prieš varžybas dažniausiai suvalgydavo didelį mėsos kepsnį ir keletą kiaušinių. Palaipsniui tyrimai įrodė angliavandenių ir riebalų svarbą energijos gamyboje siekiant optimalių rezultatų. Angliavandeniai – pirminis energijos šaltinis raumenims, riebalai – teikia didžiausią kiekį energijos, baltymai – labiausiai susiję su gerų rezultatų siekimu. Nesvarbu ar labai raumeningas jūs esate, tačiau didžioji dalis raumenų yra įgyta baltymų pagalba. Baltymai – viena iš pagrindinių maistinių medžiagų, kaip angliavandeniai ir riebalai. Visos šios maistinės medžiagos susideda iš anglies, deguonies ir vandenilio. Baltymai nuo angliavandenių ir riebalų skiriasi tuo, kad juose be anglies, deguonies ir vandenilio molekulių dar yra azoto, sulfanilamidino ir keletas mineralų. Baltymas yra suformuota iš 100 ar daugiau susijungusių amino rūgščių. Baltymai formuojami vadovaujantis specifiniai genetiniais kodais. Taigi, atskiros amino rūšys į specifinius baltymus yra jungiamos naudojantis tam tikrais genais ar kodais. Yra apie 10000 skirtingų baltymų rūšių, kurios jus padaro tokiais kokie esate.

Vitaminai – gyvybės šaltinis
| |

Vitaminai – gyvybės šaltinis

Vitaminai – smulkiamolekuliai organiniai junginiai, reikalingi gyviems organizmams gyvybinei būklei palaikyti, bet kurių pats organizmas pasigaminti (sintetinti) negali, todėl gauna su maistu. Kai kuriuos vitaminus (B grupės ir vitaminą K) sintetina žarnyno bakterijos, tačiau organizmui jų nepakanka. Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin, kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar tai nėra taisyklė. Vitaminai gali būti skirstomi į dvi grupes: tirpūs vandenyje ir tirpūs riebaluose. Dėl to maisto racionas, kuriame visiškai nėra riebalų, gali nebūti visiškai sveikas. Normaliomis sąlygomis pilnavertiškai besimaitinančio žmogaus organizmas turi gauti pakankamą kiekį vitaminų. Deja, nedaug žmonių gali pasigirti visiškai sveika ir subalansuota mityba. Tuo pat metu užteršta aplinka, intensyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai ženkliai padidina organizmo poreikius vitaminams. Vitaminai parduodami vaistinėse nėra tobuli. Tam, kad organizmas gerai funkcionuotų, jam nepakanka pametėti keletą laboratorijoje pagamintų cheminių junginių. Dažnai vaistinėse parduodami vitaminai yra dirbtinės kilmės, ne iš natūralių šaltinių, išgryninti.