Filosofija

Mūsų įžvalgiausios mintys turi – ir privalo! – nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o n e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas iš viršaus į apačią! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys būtinai sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?..

Hildei netilpo galvoje, kad Sofija ir Albertas tėra “elektromagnetiniai impulsai” tėčio smegenyse. Niekaip negalėjo patikėti, kad jie tėra popierius ir dažai, atspausti tėčio kelionine rašomąja mašinėle. Ir Hildė gali sakyti, kad ji yra proteino junginių, kadaise susidariusių “šiltame tvenkinėlyje”, sankaupa. Bet ji yra šis tas daugiau. Ji – Hildė Meler Knag. Žinoma, kad storasis aplankas – nuostabi penkioliktojo gimtadienio dovana. Ir žinoma, kad tėtis jos sieloje pažadino kažką amžina. Bet Hildei nepatiko įžūlokas tonas, kuris jautėsi tėčiui kalbant apie Sofiją ir Albertą.

Jaunuolis įsmeigia akis į horizontą. Matyti kalnai tolumoje, kopos, uolos, šliaužiantys vijokliniai augalai, atkakliai augantys ten, kur neįmanoma jokia gyvybė. Tai dykuma, kuria jis keliavo mėnesių mėnesius, tačiau pažino tik mažutę jos dalelę. Toje mažutėje dalelėje jis rado anglą, karavanus, genčių kovas ir penkiasdešimties tūkstančių palmių bei trijų šimtų šulinių oazę. – Ko tu iš manęs nori šiandien? – klausia dykuma.- Ar ne pakankamai mudu primąstėme vakar? – Kažkur tu saugai mano mylimąją. Kai aš stebiu tavuosius smėlynus, kartu matau ir ją. Aš noriu pas ją sugrįžti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galėčiau pavirsti vėju. – O kas tai yra meilė? – klausia dykuma. – Meilė – tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu – žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.