| |

Pramoginiai šokiai

Manoma, jog išanalizavus žmogaus šokį galima patekti į jo sielą. Praktiškai į kiekvieną judesį galite įdėti savo jausmus, kuriuos jaučiate: pagarbą, susižavėjimą, nepasitenkinimą, kančią, švelnumą ar meilę. Pramoginiai šokiai – tai puikus būdas įdomiai praleisti laiką ir atrasti savyje kažką naujo. Pradėti šokti pramoginius šokius gali bet kurio amžiaus žmonės, nes fizinis krūvis nėra toks didelis kaip sporte arba balete. Kuo naudingi šokiai? Be pasimėgavimo pačiu šokiu jūs gaunate galimybę naudingai praleisti laiką. Proginiai šokiai naudingi fiziniam vystymuisi, šokant pagerėja kvėpavimo ir širdies – kraujagyslių sistemos darbas. Šokiai gali ne tik sustiprinti jūsų sveikatą, bet ir kardinaliai pakeisti išvaizdą (žinoma, tik į geresnę pusę). Žmones, kurie yra profesionalūs šokėjai arba tik mėgėjai, iš karto galima pažinti. Nesvarbu, tai būtų moteris ar vyras, žmogaus eisena lengva ir grakšti, nors jis ir vilkėtų žieminius rūbus. Šokėjas lyg plaukia pažeme aukštai iškėlęs galvą, ištiesęs pečius. Kitaip ir negali būti: juk šokant valsą, tango arba fokstrotą poros judesiai turi būti darnūs. O jeigu jūs susikūprinsite, pakelsite pečius, šokti bus nepatogu ir galų gale jūs vienas kitam pradėsite mindžioti ant kojų. Todėl, norite to ar nenorite, šokant susiformuos taisyklinga laikysena. Šiandien vis populiaresni ir populiaresni tampa Lotynų Amerikos šokiai. Jie pakeri savo ugningumu ir judesių grakštumu. Tačiau jų visų pagrindas – klubų judesiai (ir gana energingi).

|

Tradiciniai šokiai ir visuomenės kultūra

Tradicinio šokio ir visuomenės kultūros santykis gali būti labai skirtingas. Priklauso nuo to, apie kokią visuomenę kalbame. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė yra įvairialypė, joje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu daugiausia priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros ir vertybinių, nuo suvokimo, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą. Kita vertus, kiekvienoje šalyje tradicinių šokių raida nebuvo izoliuota nuo kitų kultūrų (ankstesnių ar kaimyninių) įtakos. Todėl aptariant lietuvių liaudies šokių ir visuomenės kultūros santykį verta pasinaudoti šiuolaikiniais kultūrinės antropologijos metodais, reikalaujančiais vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimus patikrinti lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga, ir pabandyti atskleisti Lietuvoje vykstantį procesą kitų kultūrų šviesoje. Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal ją šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių.

| |

Tarptautinis rytietiškų šokių festivalis “Rytų žvaigždė 2006” Visagine

Jaunimo kultūros centre “Orbita” (Visagine) įvykęs tarptautinis festivalis “Rytų žvaigždė 2006” nustebino ne tik programos įvairove, bet ir puikiu organizatorių darbu. Mūsų nuomone, tai geriausiai organizuotas renginys, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Po beveik tris valandas trūkusios kelionės iš Kauno į Visaginą buvome pasitikti maloniai, su šypsenomis – pasijutome ypatingais svečiais. Iš karto buvome nuvestos į tik mums skirtą pakankamai erdvų persirengimo kambarį (kurį, tiesa, paskui teko draugiškai pasidalinti su dviejų Vilniaus kolektyvų šokėjomis). Vėliau nuskubėjome apžiūrėti scenos. Likus dviems valandoms iki renginio pradžios, jaukioje salėje svečių jau laukė užkandžiais ir gėrimais nukrauti stalai. Pradžioje į sceną pakviesti visų dalyvaujančių šokių kolektyvų atstovai buvo pasveikinti aplodismentais, o renginys prasidėjo nuo raiškiai skaitomos poetinės įžangos, kuri suteikė vakarui arabiško jausmingumo, paslapties bei išbaigtumo. Kadangi Visagine gyvena daugiau rusų tautos atstovų nei lietuvių, visas renginys buvo vedamas rusų kalba, kas šiek tiek sutrukdė kelioms mūsų šokėjoms, nes jos negalėjo suprasti eilių lydėjusių kiekviena šokį. Renginio vedėjo skaitomomis eilėmis išaukštintus šokėjų klubų judesius stebėjo scenos pakraštyje įsitaisęs, smagiai nusiteikęs „sultonas“ kartu su keliomis savo „žmonomis“. Pasibaigus pirmajai daliai, turėjome progos ir pačios prisidėti prie renginio, įnešdamos specialiai paruoštą plovą.

| |

Boženos vakaras restorane “Sevano ežeras” Vilniuje

Mielosios, Jūs jau man atleiskit, tačiau svečiuodamasi sostinėje nenugirdau jokių neoficialių „pletkiukų“, o ir blogų žodžių apie vakarėlį pasakyti negaliu, todėl net nebežinau, kaip Jus sudominti be tokių kompromituojančių ir atraktyvių smulkmenų…. Tiesa, ir buhalterijos vesti nemoku, todėl negalėsiu atskleisti kiek kam kainavo naujas kostiumas ar bateliai, o juk žinau kaip jums, Damos, tai rupi… Na, ateityje pažadu pasitaisyti, o dabar stengsiuos sužavėti Jus savo paprastu ir nuoširdžiu pasakojimu apie puikų Boženos organizuotą vakarėlį Vilniuje :). Tik atvykusias į sostinę, mus pasitiko svetingai nusiteikusi Božena. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad mums būtų suteiktos sąlygos ne tik persirengti ar šiek tiek parepetuoti, turėjome laiko pasimėgauti itin gardžiais armėniškos virtuvės patiekalais 🙂 taigi, Vilniečiai ir miesto svečiai, restorane „Sevano ežeras“ ne tik puikus interjeras, bet ir maistas labai gardus (čia patarimas ateičiai 🙂 ). Renginys neskubėjo prasidėti, tačiau juk padorioms ponioms pridera vėluoti! Argi ne? 🙂 Žodžiu, kiek palūkėję, pabendravę išgirdome pirmuosius akordus, o neilgai laukus aplink mus sužibo tūkstančiai, gal net milijonai karoliukų ir deimančiukų, kuriais spindėjo prabangūs ir kaskart vis kitokie dalyvių apdarai. Žinoma, tie apdarai kerinčiai atrodo tik tuomet, kai puošia tokių dailių merginų kūnus… Ne bet kokių merginų, o šokėjų – rytietiško meno meistrių. Asmeniškai mane sužavėjo ne tik dalyvių, bet ir šokių stilių gausa.

| | |

Valsas

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

| | |

Argentinos tango stiliai

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos. Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis. Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

| | |

Rumba

„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai. Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.

| | |

Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“… (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių – portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

| | |

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

| | |

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.