| | |

Pirmieji ešeriai

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.

| | |

Meškerės be ritės. 4 dalis

Tęsiame skyrelį “Svarelių išdėstymas”. Šį kartą pažiūrėkime, kokie yra klasikiniai svarelių išdėstymo būdai meškeriojant ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Jau minėjome, kad žvejojant tokiomis meškerėmis valo ilgis gerokai trumpesnis už meškerės ilgį. Žūklė sudurtinėmis meškerėmis yra sudėtingesnė nei ilgomis teleskopinėmis meškerėmis. Nors toks būdas labai populiarus užsienyje, vis dėlto negalima teigti, kad jis yra pranašesnis už žūklę teleskopine meškere. Kaip žvejoti, kokią meškerę rinktis, priklauso nuo aplinkybių. Jei žūklės vietoje yra daug žuvų, o jos kimba intensyviai, geriau žvejoti teleskopine meškere, nes užkibus žuviai nereikia atgal atitraukinėti storgalio, nuiminėti “topo”. Kai kimba silpniau, rečiau, o žuvys gerokai didesnės, kai reikia užmesti ypač tiksliai, pakirsti vos vos virptelėjus plūdei, tada praktiškesnės yra ilgos sudurtinės meškerės. Ežeruose ilga sudurtine meškere žvejojama retai. Kad ir koks būtų ežeras, tačiau ir keturiolikos metrų ilgio įrankiu, gaudant nuo kranto, sunku pasiekti reikiamą gylį. Net jei užsilipsite ant lieptelio, vis tiek to ilgio gali neužtekti. O štai lėtai tekančiose upėse, kanaluose, karjeruose, senvagėse, kai kuriuose tvenkiniuose ilga sudurtinė meškerė idealiai tinka. Ilgų sudurtinių meškerių svarelių išdėstymas parodytas paveikslėliuose. Jų išdėstymas labai panašus į aprašytą praeitame numeryje (“Meškerės be ritės”).

| | |

Kaip žvejoti srovėje?

Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.

| | |

Ką upėtakis ėda?

Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi. Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą ji kelis kartus skurdesnė nei vasarą. Išgyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvena upėtakiai, nėra paprasta, todėl ir žuvų upėtakiniame upelyje nėra daug. Žiemą upėtakis maitinasi retai, greičiausiai tuo, ką atneša srovė. Galbūt jis ir pats ką nors susiranda, tačiau neatrodo, kad intensyviai plaukiotų ir ieškotų. Žiemą upėtakis daug plaukioti negali — pernelyg ilgai pabuvęs srovėje jis praras jėgas, o susigrąžinti jų nebus kaip, nes nėra maisto. Be to, ir tikslo plaukioti nėra — nieko jis toje savo skurdžioje upėje neras. Kai upėtakį pagauni žiemą, susidaro įspūdis, kad jis paskutinį kartą ėdė labai seniai, kad ėdimas jam yra labai reta šventė. Žiemos upėtakis yra sulysęs, nekovoja. Dažnai jį sugauname ramesnėse vietose, tiesiose upės atkarpose su tolygia srove, t. y. tokiose vietose, į kurias balandžio ar gegužės mėnesiais nekreiptume dėmesio.

| | |

Meškerės be ritės. 5 dalis

Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose – teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur – vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės sistema, svareliai, plūdės turi būti kiek kitokie. Taigi pabandykime panagrinėti, kaip žvejojama meškerėmis be ritės srovėje. Pati paprasčiausia yra žūklė upėje, kurioje yra nedidelių žuvų, besimaitinančių netoli vandens paviršiaus, pavyzdžiui, aukšlės, strepečiai, ar šiek tiek giliau – kuojos, gružliai, plakiai. Žvejojamos tokios žuvys neilgomis, iki 5 metrų, lengvomis meškerėmis, labai plonais valais ir pačiais mažiausiais kabliukais. Svarelius galima išdėstyti, kaip pavaizduota žurnalo “Žvejys ir žuvis” šių metų trečiame numeryje (19 p., 1 schema). Bet plūdė turėtų būti didesnė ir labiau pilvota, kadangi žvejojama upėje. Kai nėra vėjo, kai gaudoma netoli vandens paviršiaus, užtenka ir 0,5 g svorio plūdės. Tačiau pučiant stipriam vėjui, žvejojant gilesniuose vandens sluoksniuose, pavyzdžiui, jau net 1 m gylyje, geriau rinktis sunkesnę – 1 g svorio plūdę.

| | |

Gyvenimas ant ledo

Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir… pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.

| | |

Kitoks masalas

Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai. Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis? Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias. Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą, bet tik vieną. Ką renkiesi?“, aš greičiausiai pasirinkčiau plastikinę kirmėlės imitaciją.“ Tokie prisipažinimai Amerikoje labai dažni. Juos išsako ir paprasti žvejai, ir įvairių JAV spiningavimo čempionatų nugalėtojai. Kodėl jie taip šneka? Nes mano, kad plastikinė slieko, dėlės, kitos kirmėlės ar į kirmėlę panašaus gyvio, pvz., nėgės, imitacija yra labai efektyvus masalas. Mūsų spiningautojai taip nemano. Lietuvoje plastikinės kirmėlės, kurios už Atlanto vadinamos „worm lures“, kelią į spiningautojų dėžutes skinasi sunkiai. Didelė dalis spiningautojų net nėra jomis žvejoję, tačiau jei jiems reikėtų pasakyti savo nuomonę apie tokius masalus, ji greičiausia būtų neigiama. Taigi išeina, kad tikras naktinis sliekas — labai geras masalas ešeriui, o naktinio slieko imitacija — dėmesio nevertas masalas. Ar neatrodo, kad trūksta logikos?

| | |

Apie tolimo užmetimo meškeres

Klasikinė tolimo užmetimo meškerė apie 3,90 m ilgio. Anksčiau tokios meškerės sudarė didžiausią asortimento dalį. Tiesa, gamintojai siūlė ir 3,60 m ilgio meškerę, skirtą artimesniems metimams ir mažesniems gyliams, bei 4,20 m meškerę tolimesniems metimams, didesniems gyliams ir žvejybai upėje. Prieš keletą metų italų (o ne tolimo metimo meškerės išradėjai konservatyvieji anglai), kurie mėto masalą labai toli (50 m ir daugiau), dėka, žūklės rinkoje atsirado 4,50 m bei 4,80 m ilgio tolimo užmetimo meškerės. Šiuolaikinės technologijos, aukštos klasės anglies pluoštas bei profesionalų konsultacijos padėjo pagaminti ilgas tolomo užmetimo meškeres, kurios savo charakteristikomis nesiskiria nuo klasikinių 13 pėdų meškerių. Ilgosios tolimo užmetimo meškerės skirtos labai tolimiems metimams, naudojant sunkias, kartais virš 20 g plūdrumo plūdes. Be to, netgi žvejojant 4 m gylyje, plūdę galima sumontuoti stacionariai, visai nebūtina, kad ji slankiotu valu. Pasižiūrėję į italus, anglai taip pat pagamino keturių dalių (apie 6 m ilgio) tolimo užmetimo meškerę. Ši meškerė anglams pakeitė boloniškąją, ir ją naudoja savo giliose didelėse upėse, be to, ten dažnai ir vėjai stiprūs pučia, ir lietūs neretai užklumpa. Tokiomis sąlygomis meškerė su tankiai išdėstytais žiedeliais (kaip ir dera “Match” meškerei) yra labiau vertinama. O mūsų atmosferos sąlygomis visai pakanka tradicinės boloninės meškerės. Ilgos tolimojo užmetimo meškerės, nežiūrint visų privalumų, nėra patogios.

| | |

Ką darysime viduržiemį

Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)
| | |

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.). Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas. Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės.