Žemės ūkis

Uo­goms noks­tant, braš­kių ke­re­liai be­veik ne­au­ga. Nu­ė­mus der­lių, pra­de­da in­ten­sy­viai aug­ti nau­ji la­pai, ūsai, šak­nys, o vė­liau ir nau­ji ra­ge­liai. Ke­re­liai veš­liai au­ga nuo lie­pos vi­du­rio iki rug­pjū­čio pa­bai­gos. Po to au­gi­mas su­lė­tė­ja ir pra­si­de­da žie­di­nių pum­pu­rų di­fe­ren­cia­ci­ja, ku­ri tę­sia­si iki ve­ge­ta­ci­jos pa­bai­gos ir ki­tą pa­va­sa­rį. Pu­ren­ti tar­pu­ei­lius, nai­kin­ti – ra­vė­ti ar purkš­ti her­bi­ci­dais – pik­tžo­les, braš­kes sau­go­ti nuo li­gų ir ken­kė­jų, pa­pil­do­mai tręš­ti bei lais­ty­ti rei­kia pra­dė­ti tuoj po der­liaus nu­ė­mi­mo (lie­pos vi­du­ry­je ir ant­ro­je mė­ne­sio pu­sė­je). Vė­liau pa­ska­ti­nus au­gi­mą, lie­ka ma­žiau lai­ko žie­di­nių pum­pu­rų di­fe­ren­cia­ci­jai, ir ki­tų me­tų uo­gų der­lius bus ma­žes­nis.

Ser­ti­fi­kuo­ja­mi so­do au­ga­lų dau­gi­ni­mo me­de­ly­nai yra pa­grin­di­niai so­di­na­mo­sios me­džia­gos tie­kė­jai ver­sli­nei ir mė­gė­jiš­kai sodininkys­tei. Vals­ty­bės kon­tro­liuo­ja­muo­se me­de­ly­nuo­se išaugina­ma ir pa­tei­kia­ma į vie­ti­nę rin­ką ar eks­por­tuo­ja­ma apie 70 proc. vi­sos ša­ly­je iš­au­gi­na­mos so­di­na­mo­sios me­džia­gos. Sodi­nu­kų į Lie­tu­vą im­por­tuo­ja­ma ma­žai. Dažniau­siai įve­ža­ma tik aukš­tos ko­ky­bės dau­gi­na­mo­ji me­džia­ga, skir­ta ša­lies me­de­ly­nų veik­lai ap­rū­pin­ti: veis­li­niams dau­gi­ni­mo au­gy­nams ir skie­pūg­lių so­dams įveis­ti. Per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­vos me­de­ly­nai koky­biš­kai pa­si­kei­tė, jų dau­gi­ni­mo ap­im­tys la­bai išau­go. Valstybės po­li­ti­ka, tei­kiant pa­ra­mą vei­sian­tiems ver­sli­nius so­dus ir uo­gy­nus, pa­ska­ti­no vie­nos iš pri­ori­te­ti­nių Lie­tu­vai že­mės ūkio ša­kos plėt­rą. Ver­sli­nių so­dų ir uo­gy­nų sa­vi­nin­kai vis ak­ty­viau teikia pro­jek­tus SAPARD lė­šoms įsi­sa­vin­ti.

Ama­rai puo­la obe­lis, re­čiau ki­tus vais­me­džius. Ža­lie­ji obe­li­niai ama­rai daž­niau­siai čiul­pia jau­nų ūg­lių, skro­te­lių la­pus, pumpurus, žied­pum­pu­rius. Iš­čiulp­ti ūg­liai iš­si­krai­po, su­trin­ka jų augimas, la­pai su­si­raukš­lė­ja ir su­si­su­ka, daž­nai tam­pa juos­vi, nes ant lip­nių ama­rų iš­sky­rų įsi­vei­sia juod­li­gės gry­bai. Ama­rų pate­lės ža­lios, 1,5-2 mm il­gio, juo­dais sifonais. Pil­kie­ji obe­li­niai ama­rai čiul­pia skro­te­lių la­pus, ku­rie raukš­lė­ja­si, pa­raus­ta, pakraš­čiai pasto­rė­ja, rie­čia­si į apa­čią. Su­trin­ka pa­žeis­tų skrotelių vai­sių augimas, vai­siai bū­na ma­ži, raukš­lė­ti. Ama­rai išplinta, kai palankios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro temperatū­ra yra dides­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). Ken­kė­jai labiau plin­ta jaunuose so­duo­se ir me­de­ly­nuo­se. La­bai pa­lan­kios sąlygos amarams plis­ti, kai vege­ta­ci­jos me­tu vi­dutinė oro tempe­ra­tū­ra bū­na aukš­tes­nė už dau­gia­me­tę vidutinę ir bū­na ma­žiau kri­tu­lių. Ap­sau­ga. Purkškite insek­ti­ci­du, jei ama­rai apninka dau­giau kaip 8 proc. ūg­lių.