Gyvename langų apsuptyje. „Windows“ – kiekviename kompiuteryje. Turbūt kiekvienas, didelis ar mažas, žino, kad laiškus reikia rašyti „Vordu“, skaičiukus skaičiuoti moka „Ekselis“, o po internetą vaikštoma su „Eksploreriu“. Ir kiekvienam yra savaime suprantama, kad kompiuteris anksčiau ar vėliau „pakimba“ arba „nulūžta“, failai kartais dingsta, programos ne visada pasileidžia. Asmeniniams kompiuteriams skirtos „Windows“ versijos niekada nepasižymėjo stabilumu, bet ką jau padarysi… Rinktis juk nėra iš ko. Ilgą laiką buvo galima guostis dar ir tuo, kad programos nieko nekainuoja. Bet dabar, kai BSA ir Co. pradėjo grąsinti baudomis ir teismais ir kai paaiškėjo, jog „Windows“ su „Office“ programomis kainuoja bemaž tiek pat, kiek vidutinis tautietis uždirba per ištisus du mėnesius – nori nenori tenka apsižvalgyti ir paieškoti alternatyvų.

O jų – tų rimtų „Windows“ konkurentų – beveik niekada ir nebuvo. Komercinės „Unix“ versijos visais laikais tiko tik didiesiems serveriams, „Macintosh“ kompiuteriai plačiau nepaplito dėl savo brangumo ir „Apple“ nenoro dalintis verslo paslaptimis, perspektyvią OS/2 sistemą pražudė nemokšiška ir nelanksti IBM marketingo politika, o likusi smulkmė – „GEOS“, „BeOS“ ir pan. – taip ir nesulaukė pakankamo programuotojų dėmesio. Dar prieš trejetą metų atrodė, kad „Microsoft Windows“ monolito nebepajudins niekas. Be čia atsirado „Linux“.

Tiesą sakant, pirmąją „Linux“ versiją suomis studentas Linus Torvalds suprogramavo dar 1991 metais, bet visuotinį pripažinimą ši laisvai platinama operacinė sistema pradėjo įgauti tik neseniai, kai į „Linux“ rėmėjų gretas įstojo tokios žinomos firmos kaip „Compaq“, „Corel“, „Hewlett Packard“, IBM, „Intel“, „Lotus“, „Oracle“, „Sybase“.

Views All Time
Views All Time
3030
Views Today
Views Today
1
0 0