Jei… neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis, ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula… Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. /Iš Naujojo Testamento/

Nors už lango nedžiugina žvarbokos vasario darganos, nuotaiką gadina vėjuoti orai ir vis dar trumpos dienos, pačiame paskutinio žiemos mėnesio viduryje žmonių veidai pražysta šypsenomis, parduotuvių vitrinos vilioja žaviomis širdelėmis ir šventinėmis nuolaidomis… O kur dar gėlės mylimai moteriai, intymus atvirukas su paslaptingais žodžiais tai – vienintelei arba tam – vieninteliui. Na, žinoma, Jūs visiškai teisūs – tai šv. Valentino – meilės ir įsimylėjėlių – diena, atkeliavusi į Lietuvą ir čia prigijusi vos prieš kelerius metus.

Klysta besipiktinantys senyvo amžiaus žmonės, esą ši šventė – modernios ir mums svetimos Vakarų kultūros pramanas, nederantis mūsų šiaurietiškam, ramiam, santūriam mentalitetui. Juo labiau, kad linksmasis Valentino dienos šurmuliukas užgožia itin rimtą valstybės šventę – Lietuvos Nepriklausomybės dieną, kuri švenčiama vos už poros dienų po įsimylėjėlių širdžių fiestos. Kas paneigs, jog meilė – tai viso gyvenimo varomoji jėga, kūrybos įkvėpėja, vilties nešėja?

„Blogai man“ – sušuko vieną gražią pavasario dieną 74 metų J. W. Goethe, „nes negaliu nieko pamilti, o ir manęs niekas neįsimylėjo!“ Po dviejų savaičių didysis poetas neteko ir proto, ir širdies. Paskutinė karšta Goethe’s meilė buvo skirta 19 metų Ulrikei fon Leveso. Jį apėmė nepaprasta melancholija, kuri neapleido iki mirties.

Besipiktinantiems linksmomis šventėmis niurgzliams reikia priminti, kad ši diena lygiai tokia pat įprasta šventajam skirta diena, kaip ir visos kitos šventųjų paminėjimo dienos. Ji neįprasta gal tik tuo, kad Romos Martirologijoje minimi du Valentinai: Terni vyskupas, nužudytas Romos prefekto Placido bei kunigas Valentinas – imperatoriaus Klaudijaus laikų kankinys. Taigi šventės atsiradimo šaknys labai gilios, tradicijos atėję iš mūsų civilizacijos lopšio. Juo labiau, kad šventė tikrai nuotaikinga ir maloni – tokių dienų mūsų kalendoriuje tikrai nedaug.

Taigi meilės šventė jau šiandien… Kuo pradžiuginsite mylimąją, kokį siurprizą padovanosite savo išrinktajai? Gal gėlę? Puiki idėja, tik būkite budrūs. Nuo neatmenamų laikų gėlės buvo laikomos meilės kalba. Jos nebrangios, ypač sezono metu, dažnai jų gali nusipirkti prie kiekvieno kampo. Tačiau žinodami, kaip dažnai dauguma vyrų pareina į namus su puokštele narcizų, galima pagalvoti, kad jie brangūs nelyginant orchidėjos, ir jų taip sunku gauti, kaip edelveisų, žydinčių ant užpustytų Alpių uolų. JAV psichologas D. Karnegis pataria: „Jei mėgstate eksperimentuoti, pabandykite. Pamatysite, ko Jūs pasieksite.“ Tačiau reikia žinoti, ką gėlės „šneka“, kad jų nebyli kalba nesutrikdytų Jūsų mylimosios, kuri gali Jus klaidingai suprasti.

Alyvos – noriu pasimatyti su tavimi; astrai – mano jausmai nepasikeitė; neužmirštuolė – visuomet atsimink mane; baltoji akacija – platoniška meilė; baltoji lelija – aš tave labai gerbiu; geltonoji rožė – nejaukus pavydulingumas; hiacintas – ištikimybė, atvirumas; gvazdikai – trokštu draugauti su tavimi; jazminas – lipšnumas, apgavystė; pakalnutė – seniai tave slaptai myliu; chrizantemos – nuovargis, sunkumas, skausmas.

O galbūt ketinate dovanoti ne gėlės žiedą, o visą puokštę? Tuomet baltų maišytų gėlių puokštė reiškia – aš tau turbūt trukdau; geltonų maišytų gėlių puokštė – aš tavęs nenoriu nei matyti, nei girdėti; mėlynų maišytų gėlių puokštė – iš mano širdies meilė jau išgaravo; kreminių gėlių puokštė – tarp mūsų atsivėrė praraja, kurios turbūt jau niekas neužpildys; lelijų spalvos gėlių puokštė – vaikiška meilė.

Na, o jei studentiškose kišenėse vasario vėjai švilpauja, o Jūs kaip tik nusižiūrėjote žavią bendrakursę, nuobodžiaujančią su Jumis šaltoje ir nykioje auditorijoje – bučinys nekainuoja nė cento. Jei bučiuosite į veidą – tai reikš draugystę; į akis – didelė meilė; į lūpas – įsimylėjęs; į ausį – nekenčiu tavęs; į ranką – pagarbiai; į kaklą – esi labai graži; į žandą – draugystė; į galvą – nedrįstate prisiglausti; į plaukus – noriu būti su tavimi; į kaktą – tėviškai.

Aina Kirdulienė
korespondentė
http://online.5ci.lt/

Views All Time
Views All Time
3835
Views Today
Views Today
1
0 0