Fašizmo baubų fobija (arba: Planas B)

Išsekus argumentacijai, dėl ko Tauta turėtų atsižadėti savo išrinkto prezidento, sąmokslininkai pereina prie plano B – imasi perspėti užsieniui apie ateinančią fašizmo bangą Lietuvoje. Rolando Pakso rėmėjus pavadina fašistais, psichais ir bomžais būtent dėl to, kad Paulauskas ir Brazauskas ir kiti sąmokslininkai jau pralaimėjo argumentų kovą, dabar prasideda Lietuvos šaltąjį pilietinį karą.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų jiems atrodyti naudinga prišaukti – arba bent jau grasinti prišaukti – Europos Sąjungos sankcijas Paksui. Taip jie atlieka dvi užduotis vienu metu – izoliuoja Paksą namie ir užtikrina Seimo ir Vyriausybės pirmenybę reikaluose su ES, dėl ko buvo ginčų su Rolandu Paksu. Antra vertus, nelabai protingas žingsnelis arba politinis grasinimas, dėl keleto priežasčių.

Visų pirma tokia taktika remiasi būtinomis tokiomis prielaidomis: kad ES pareigūnai labiau patikės Paulausko versija negu Pakso, kad Tauta neprieštaraus tokiai nesąmonei per garsiai, kad žiniasklaida rems tokią akciją ir kad Lietuvos ir užsienio žydai nepasakys, kad tikri fašistai slapstosi po Seimo stogu, tikrąją prasme (netiesa, kad Lietuvos mažumos iki vien reikalauja Pakso atsistatydinimo: Loretos Asanavičiutės dėdė Adomas Asanavičius Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos laikraštyje „Lietuvos totoriai“ parašė Naujųjų metų pasveikinimą sausio numerio pirmame puslapyje, šalia jo pasveikinimo pasirodė komentaras „Už kokią Lietuvą kovojo laisvės gynėjai?“, kuriame jis griežtai supeikė tuos Seimo narius, kurie politikavo palikdami Seimo salę per Prezidento Pakso kalbą Sausio 13-osios proga. Asanavičiutė buvo Lietuvos totorė. Apačioje nuotrauka su Krašto apsaugos ministru Linkevičiumi, viceministru Geču Seime. Žr. www.tatary-litwy.8k.com dėl papildomos informacijos) . Kad melui pavyktų, reikia parodyti, su kokiais fašistais Paksas atseit bendrauja, o kol kas tėra vienas vienintelis garbėtroška Mažonas, kuris mėgsta pasisakyti viešai ir pasirodyti televizijoje. Prezidento priešai bando susieti šalies vadovą su Mindaugu Murza, Šiaulių miesto neonacistų, tačiau vargu ar Murza mato save tarp prezidento rėmėjų – vienintelis jo viešas pasisakymas, kiek aš žinau, buvo toje pačioje televizijos laidoje, kurioje mėgsta Mažonas pasirodyti, jo atsakymas į klausimą prieš keletą mėnesių, ar Prezidentas Rolandas Paksas, nepaisant jo kaltės ar nekaltės, nebuvo praradęs moralinio autoriteto toliau vadovauti šalį. Murza tada vienareikšmiškai atsiliepė, kad Paksas negalėjo prarasti moralinio autoriteto, nes niekada neturėjo jokio. Tikri neonacistai Lietuvoje skaičiuojami rankų pirštais, išskyrus kai kuriuos fašistus Seime. Fašizmas tikrąja prasme Lietuvoje egzistuoja, bet nesireklamuoja. Sąvoka „fašizmas“ nelabai suprantama tarp lietuvių, po daug metų SSRS sudėtyje, kur visi valstybės priešai automatiškai įgijo tokią etiketę. Fašizmas, trumpai sakant, yra valstybės politika, pagal kurią žmonės negali išsišokti, pagal kurią viena didžiausių visuomenės vertybių yra sportas, pagal kurią negali būti jokio nuomonių skirtumo. Žodžiu, konformizmas kaip visuotinė valstybės politika, įgyvendinta jėgos struktūromis. Lietuvoje tokios tendencijos yra, kaip yra antidemokratiškos jėgos, ir jos buriasi Artūro Paulausko Seime, Algirdo Brazausko Vyriausybėje ir, be abejo, vyrauja pačiose represinėse struktūrose kaip VSD ir visose kitose.

Tam, kad pavyktų priklijuoti žodį fašizmas ant Prezidento Pakso rėmėjų, turėtų atsirasti bent jau grupuotė fašistų. Kol kas jų nėra, tai tikėtina, kad VSD prigamins juos. Beje, filmuota medžiaga, kurioje Mažonas trinktelėjo Ukmergės vaikigaliui į nosį, aišku rodo, kad berniukas stumdė Mažonui į pilvą prieš tai. LNK kanalas redagavo filmuką taip, kad nesimatytų. Ne gražu iš visų – ir pabrėžiu kad tikrai iš visų – pusių.

Sausio pabaigoje Lietuvos žiniasklaida pranešė kad Rolandas Paksas „pagaliau“ apsiribojo nuo kažkokių fašistų, arba, kaip jie mėgo pasakyti, „fašistuojančių žmonių“. Be galo įdomu, kaip Lietuvos žiniasklaida veikia šiandien. Selektyviai ir tendencingai iki galo. Dar prieš Prezidento skandalą maža grupė protestavo prie Seimo ant Martyno Mažvydo Nacionalinės bibliotekos laiptų – Seimo narys Šustauskas, tas pats Mažonas, ir visa Henriko Daktaro šeima. Spalio pirmoje pusėje jie perspėjo, kad buvo rengiamas sąmokslas prieš Prezidentą Rolandą Paksą, paminėjo, kad Paksas buvo išrinktas Tautos vadu ir ragino jį eiti iki galo ir ištesėti rinkimų pažadus išrauti korupciją politikoje. Jie pasirašė kreipimąsi. Buvo dešimt kart daugiau policininkų aplink juos, negu jų pačių, visi televizijos kanalai parodė margą mitingą vakarų žinių laidose. Tada pat, tą pačią dieną, kai Henrikas Daktaras, Vytautas Šustauskas ir fašistuojanti televizijos žvaigždė vis dar mitingavo, pirma Liberalų demokratų frakcijos seniūnas Seime visos partijos vardu ir po to Prezidentūra apsiribojo nuo tokių radikalių rėmėjų, nors laikas – labai mažas laikotarpis – parodė, kad jie buvo visiškai teisūs dėl rezgamo sąmokslo. Sunku pavadinti Daktarą su šeima ir keletą veikėjų „banga“, dar sunkiau pasakyti kad Henrikas Daktaras yra koks nors fašistas ar apskritai politinis žmogus, nors VSD, atrodo, nuo Pakso inauguracijos iki skandalo duodavo žiniasklaidai informaciją apie tai, kaip Henrikas Daktaras veržiasi į valdžios struktūras per pažįstamus ir net per savo dukrą.

Reikia kokybiškesnių baubų

Baubų gaminti lietuviams gal nėra sunku, bet kad užsienis patikėtų, reikia kokybiškiau. Bet ar tai tarnauja Lietuvos interesams, ar tik kai kurių politikų šiandieninėms ambicijoms? Kas bus toliau, jei ES ims už gryną pinigą, kad Lietuvoje siautėja kažkokie fašistai-paksistai? Ar nepaskelbs sankcijų, kaip priėmė, kai Heyderis buvo Austrijos lyderis? Ir tada ar mes nekuriame sau savo Zimbabvės, kurioje mes turėsime gyventi be teisės įvažiuoti į ES? Laimė, Lietuvos verslo žmonės nėra be įtakos šioje situacijoje, vargu ar jie pakentės dar vieną politinių ideologų karą prieš Lietuvos ekonomiką.

Sausio pabaigoje išgirdėme naujų dalykų iš sąmokslininkų lūpų, apie riaušes ir apie fašistus. Dar prie to ir Laisvas laikraštis tapo politinės spekuliacijos objektu. Generalinė prokuratūra nusprendė aktyviau tirti dar vieną Alvydo Sadecko šmeižto bylą prieš Laisvą laikraštį dėl mūsų reportažo, kaip vieno liudytojo parodymai prieš Sadecką kontrabandos byloje dingo iš STT medžiagos. Tuo tarpu Vilniaus meras Artūras Zuokas viešai pasakė per valstybės televiziją kad Laisvas laikraštis yra nepatikimas ir kad negalima patikėti laikraščiu, kurio viena redaktorė ištekėjo už žmogaus, atliekančio bausmę įkalinimo įstaigoje. Zuokas norėjo pakeisti temą, nes laidos vedėjas, užuot pakvietęs Laisvo laikraščio redaktorių Aurimą Drižių į laidą (Zuokas atsisakė dalyvauti jeigu Drižius atvyktų), liepė Drižiui paskambinti į tiesioginę laidą ir pakalbėti. Zuokas neturėjo atsakymo į Drižiaus informaciją apie neteisėtus sandorius Vilniaus savivaldybėje. Laisvas laikraštis pasirodė kaip dalyvis ir kitose laidose, pvz., jau paminėtos Mažono mėgstamoje Rūtos Grinevičiūtės laidoje Korida. Valstybės televizijos vedėjas Paleckis toje pačioje laidoje sakė, kad viskas yra gerai Lietuvoje, nes egzistuoja visokios publikacijos su visokia nuomone. Jis kalbėjo kaip tik po to, kai Aurimas Drižius paaiškino, kaip pareigūnai bandė uždaryti Laisvą laikraštį, kaip jie atėjo į redakciją neseniai ir bandė provokuoti bet kurį prašymą, nuolat klausinėjant, o ko tu nori? Aišku, įrašinėjo ir paskui būtų redagavę įrašą taip, kad išeitų kad Laisvas laikraštis prašė kyšio. Taip ir veikia mūsų teisėsauga. Laimė, mes nenorime kyšių, tik tiesos.

Pareigūnų bandymas spausti mūsų laikraštį sutampa chronologiškai bent jau su dviem dalykais: su mūsų ketinimu išleisti anglišką versiją, ir su vieno reporterio skundu teisėsaugai, ir ko gero su Paulausko ir Grigaravičiaus ir kitų noru, kad niekas neskaitytų Henriko Daktaro knygos, kurios ištraukas spausdinome ir paleidome į internetą. Henrikas Daktaras dabar bijo bendrauti su Laisvu laikraščiu, nes Generalinė prokuratūra jam grasino areštuoti, jeigu kalbės su mumis. Redaktorei Giedrei Gorienei irgi buvo įsakyta atvykti į Generalinę prokuratūrą duoti parodymus Sadecko byloje prieš savaitę, tačiau prokurorui kur kas smalsiau buvo klausimai, susiję su Laisvo laikraščio žurnalistų įkvėpimo šaltiniais, nuolatinio darbo etatų skaičiai ir taip toliau, ir nebuvo klausimų dėl Sadecko bylos, kaip ir atsispindi Gorienės pasirašyti parodymai. Mums nereikia, kad Mažonas praneštų, kad rezgamas sąmokslas prieš laisvą spaudą, tai — akivaizdu. Akivaizdu ir tai, kad Prezidentas ir jo komanda pastebėjo Laisvą laikraštį ir teigiamai įvertina mūsų pastangas pateikti nešališkas žinias ir pagrįstus komentarus apie padėtį šalyje laikydamiesi tikros žurnalistikos etikos taisyklių ir tikrųjų visuomenės interesų. Vienas vaizdelis pasako viską: kai LNK filmavo Seimo narį Skarbalių su Renata Smailyte paskutiniame Prezidento šalininkų mitinge prie Profsąjungos rūmų ant Tauro kalno Vilniuje, jis pakelė Laisvą laikraštį ir parodė mūsų logotipą, vietoj komentaro jiems. Sunku įsivaizduoti geresnę reklamą, nebent kad meras Zuokas pasakė visai Lietuvai neskaityti mūsų laikraščio per valstybinę televiziją.

Riaušės kils tik tada, jei prezidentu taps Paulauskas

Bet popierius yra vienas dalykas, o riaušės visai kas kita. Staigiai lyg iš niekur Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas iš tribūnos prezidentūroje kalbėjo su žurnalistais apie riaušes. Per dieną kitą ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius pasakė televizijoje, „mums pasakė … Amerikos ambasadorius Vilniuje, kai mes paklausėme, kas galėtų sutrukdyti mūsų įstojimui į NATO, ir jis atsakė: riaušės.“ Iš vienos pusės tai džiugu, kad Lietuvos žmonės gintų savo teises netgi fiziškai, bet ar tai tikėtina, ar tik dar dezinformacijos dozė iš sąmokslininkų pusės? Mat kas nors valdžioje gavo slaptą pažymą ir gąsdina aplinkinius su žinia ne tik apie ateinantį fašizmą, bet ir apie riaušes. Sunku pasakyti, bet man atrodo, kad čia veikia dar vienas Artūro Paulausko triukas, nes būtent jis turėtų rūpintis dėl galimų riaušių, kai visuomenė nesutiks su tuo, kad Prezidentas būtų Paulauskas. Bet iš viso sunku pasakyti ką nors apie tikrąją padėtį Lietuvoje šiandien. Mūsų žiniasklaida daro meškos paslaugas savo remiamiems politikams, iškraipydama viską iki propagandos, politikai negali pajusti, ką jaučia elektoratas. Net Prezidentas Paksas su savo komanda, apvažiuojant Lietuvos miestelius, gauna iškraipytą vaizdą, nes sunku tikėti, kad visi Prezidento kritikai mielai ateina į tuos susitikimus ir šaukia „gėda!“… Lietuviai ne tokie, kam nepatinka, tas ir nutyli namie. Dar, žinodamas kaip daromos visuomenės apklausos Lietuvoje, manau, kad negalima pasiremti jų rezultatais – klausinėtojai dirba už menkas sumas ir dažniau yra mokami kiekvienam žmogui tam tikra menka suma. Apklausos kelias veda per pažįstamus, iš reikalo. Kokie yra realūs skaičiai, koks santykis tarp Pakso rėmėjų ir priešų? Niekas nežino. Spėčiau, kad dabar tai maždaug 40-60 Pakso naudai, ir kad vis dar daugiau žmonių eina prie savo Prezidento, kai supranta, kad žiniasklaida jiems tiesiog meluoja.

Juršėnas, kalbėdamas apie riaušes Prezidentūroje, dar kalbėjo apie jo reitingus, ir kad „niekas negąsdins“ jo dėl busimų Seimo rinkimų, jis tvirtai remsis principų ir balsuos Seimo apkaltos byloje taip, kaip liepia jo sąžinė. Politikai panašiai kalba – kad jie atseit neskaito laikraščių, nežino savo reitingų ir jiems ne motais – kai iš tikro jie nori parodyti publikai, kad nors ir nepopuliarūs, bent jau jie kovoja už teisingumą. Politikavimas ir nieko daugiau, tik kad Juršėno moralinio nepasitenkinimo balso tonas nėra išimtis šįmet Lietuvos politiniame gyvenime. Girdime panašių morališkai pasipiktinusių balsų iš Antano Valionio, kuris pasakė, kad Jurijaus Borisovo žodžiai privataus telefono pokalbio metu apie Paksą kaip politinį lavoną įžeidė jį asmeniškai kaip lietuvį, girdime kaip VSD šefas Laurinkus panašiai kalba, nuolat girdime tokį toną iš Seimo pirmininko Paulausko jau daug metų, ir neseniai Vytenis Andriukaitis mėgino apsimesti morališkai pasipiktinęs, sakydamas, kad Paksas turėjo pagalvoti apie pasekmes, kai jis neva sąmoningai „sulaužė Konstituciją“ (atsiprašau, Vyteni, bet nuskambėjo visiškai tuščiai). Tokios taktikos – moraliai supykusio balso kėlimo – meistras buvo vienas Adolfas Hitleris prieš 70 metų. Jis pasipiktindavo lenkais, todėl kad jie atseit paniekino vokiečius vokiečių istorinėse žemėse, prancūzais dėl nežmoniškos karo reparacijos, politiniais oponentais, kol jie gyvavo, dėl bet ko. Taktika yra derybos metodas — manoma, kad jeigu aš užimsiu tvirtą poziciją, šiek tiek griežtesnę negu mano tikra pozicija, gal tu, vardan kompromiso, šiek tiek prisiartinsi prie mano reikalavimo. Kartais veikia. JAV politika Libijoje prieš mėnesį, pvz., kai Libijos lyderis atsižadėjo savo šalies branduolinės bombos projekto (įdomu, ar jis iš viso vedė tokį projektą, ar tik pamatė progą lengvai užsidirbti netikėlių amerikiečių sąskaita). Galima suprasti tokį toną dvejaip: kaip atsisakymas daryti bet kokį kompromisą, arba kaip pakvietimas į derybų atidarymą. Ciniška, be abejo, bet cinizmo čia, deja, užtenka visoms pusėms. Prezidento naudai galiu pasakyti tiek, kad jis, kuris labiausiai turi teisę šioje situacijoje supykti ir kalbėti apie įžeidimus, šiurkščius pažeidimus ir visą kitą, susilaiko, ir kalba rimtu tonu Tautai. Tai rodo jo asmeninius sugebėjimus ir tinkamumą būti prezidentu.

Tvarka nėra fašizmas

Rimtas klausimas turėtų kilti tarp Prezidento rėmėjų, ar yra vietos kompromisams su tokiais, kuriems nusispjauti ant demokratijos taisyklių ir civilizuoto elgesio, ar nereikėtų amžiams susidoroti (politine prasme) su konservatoriais, komunistais ir kitom antidemokratiškomis jėgomis mūsų politiniame gyvenime. Patarčiau neskubėti dėl atsakymo. Jų tragedija turi būti įvertinta rinkimuose, bet mūsų visų nelaimė neturėtų virsti Lietuvos politinio gyvenimo susiaurėjimu. Jie teigia, kad Rolandas Paksas yra fašistas, nes kalba apie „tvarka“, bet aš sakau, kad 1996 metų Seimo rinkimuose viena partija sugalvojo šūkį „padarykim tvarką“ ir tai nebuvo Rolando Pakso sukurta partija. Žmonės-rinkėjai nuolat nori tvarkos valdžioje, tai nėra fašistinis siekis kažkoks, o noras, kad įsigalėtų atsakomybė valstybės tarnyboje. Rinkiminiai šūkiai iki vien pamirštami po rinkimų, nebent kai norima iki galo ištraukti visas smulkmenas apie žmogų-politiką ir padaryti iš jų montažą. Kas prisimena „Naujam startui!” ir kieno partijos tai buvo? „Veikime kartu“ atmintinė vien tuo, kad lengva iškraipyti į „vokime kartu“, ir taip toliau. Jei žmonės atsisakytų tvarkos valdžioje noro, gal jie ir atsisakytų iš viso prezidento, premjero ir parlamento – kam jie dirba galų gale? Nulinė valdžia ir būtų absoliuti tvarka valdžioje, bet kažkodėl žmonės mano, kad jiems reikia ir politikų, ir tvarkos tarp tų politikų. Tokia sistema paprastai vadinasi atstovaujamoji demokratija, vyrauja Europoje, Amerikoje, kitur, ir Lietuvoje. Kad kai kurie negeri politikai piktnaudžiauja ta sistema, nereiškia kad turim jos atsisakyti, o reiškia kad mes turime tuos išvaikyti.

Visų pirma mes turime galvoti apie savo interesus, savo ateitį ir savo šalies ateitį. Arba Lietuva miršta, arba Lietuva gimsta. Tarp tųjų nėra kompromiso, vienaip, ar kitaip, ir Rusija ir JAV nėra labai prie ko. Visiškai nesutinku su tais, kurie sako, kad bet kokiu atveju dabartinė situacija yra reikalinga ir prives prie geresnės demokratijos Lietuvoje (tie, kurie stato tam tikro ginčo intelektualinius rėmus, iš anksto nustato savo argumentų pranašumą, ir dabar, šiame ginče, kertinės frazės yra „apsivalymas“, „demokratijos išbandymas“, „moralinis autoritetas“ ir kiti) . Man tai  panašu į pasisakymus prieš 90 metų, kad Didysis karas nuspręs visas problemas ir po to nebebus konfliktų pasaulyje. Vienintelė medicina karui yra taika. Dabar Paulauskas ir kiti sąmokslininkai-pučistai-oportunistai kalba, kad demokratija turi išmokti apsiginti. Tai gryna demagogija. Demokratija ir yra, ir gimė kaip būdas apsiginti nuo tironijos. Vienintelis demokratijos saugiklis yra DALYVAVIMAS. Kai žmonės balsuoja, jie balsuoja dėl savo ir savo šalies interesų. Taip ir įvyko mažas stebuklas prieš metus, kai, nepaisant balsavimo sąlygų neteisėtumo, nepaisant to, kad visi trys šalies vadovai pažeidė Rinkimų įstatymą ir nepaisant to, kad žiniasklaidai buvo sumokėta nutylėti, žmonės vis dėlto balsavo už savo asmeninius interesus – už Lietuvos narystę Europos sąjungoje. Lietuvos rinkėjai nenuspėjami, kaip žmonės per visą pasaulį, ir jeigu žinovas pasakys, kad žmonės balsuos vienaip, dalis jų balsuos kitaip, tyčia, kad nebūtų laikomi sociologiniu mechanizmu, o būtent, žmonėmis.

Apklausos rezultatai netikri, žmonės tikri, ir kartais tikrai net meluoja klausinėtojams. Tai jų teisė, iš tikrųjų.

Ar viena pusė laimės, ar kita, atrodo, kad liks nepasitenkinimas visuomenėje. Konstitucinis teismas turėjo būti tas forumas, kuris padėtų tašką vietoje. Deja, Konstitucinio teismo sprendimas aiškiai atspindi politinius motyvus – pirmą kartą ir prieš praktiką teismas išėjo iš savo kompetencijos ribų, nurodė, kad tam tikras žmogus pažeidė Konstituciją, ir prieštaravo sau savo sprendime, teigdamas, kad neteisėtas, todėl ir negaliojantis, teisės aktas buvo Konstitucijos pažeidimas. Šie dalykai yra akivaizdūs kaip ir teisėjo Kūrio asmeninis susitikimas su sąmokslininku Steponavičium bylos nagrinėjimo metu (tiesa, jis dar ir susitiko su Rolandu Paksu Vilniaus Filharmonijoje). Šališkumo atvaizdžio nebuvo išvengta, ir išvados buvo nelogiškos, ir todėl KT sprendimas negali sutaikyti Tautą, ir turi būti kritikuojamas. Tai kas įves taiką?

Kaip skambėtų banalu, labai gali prisidėti prie taikos žmonių korespondencija su Seimo nariais. Jie tiesiog nežino, ką mano Tauta. Delfi interneto puslapiuose vyrauja nesąmonė, laikraščiai ir televizija ir apklausos neatspindi žmonių nuomonės, galima paklaida yra milžiniška, ir Seimo narys, kuris atsakingai eina savo pareigas, dabar turi ypatingai atkreipti dėmesį į paprastus laiškus iš rinkėjų. Arba galima leisti VSD informuoti Seimą apie padėtį šalyje. Kas niekam nepadės, tai stumdymasis gatvėse, nerealūs gąsdinimai apie ateinančius baubus, riksmai ir moraliniai pamokymai apie tai, kaip daroma Suomijoje, Anglijoje, Zimbabvėje ir Antarktidoje. Apkalta ar bus, ar nebus, tačiau joks smurtas nepadės Seimo nariams nuspręsti elgtis atsakingai ir kaip valstybininkams, kurie gerbia Tautos valią ir demokratiją. Čia dar nėra visiška tironija, bent jau ne šį mėnesį, dar turime galimybę stovėti už civilizaciją ir prieš neracionalumą ir gryną politinę ambiciją. Sąmokslininkai rimtai susimovė nuvertindami Prezidento Pakso rėmėjus – mes turime be galo efektyvesnių priemonių ir niekam nereikia jokių riaušių, ir jeigu bus reikalas, mes tas priemones aptarsime viešai.

Niekas nežino, ką reiškia apkalta

Gali atrodyti kai kam keistai, kad Rolandas Paksas sako, „aš nepažeidžiau įstatymo.“ Juk kalba eina apie etiką, o ne labai apie įstatymus, tačiau asmeniškai aš manau, kad jis kalba teisingai. Etikos šalininkas Paulauskas yra niekam tikęs ir argumentuoja, na, kaip prokuroras, pasirinko sau argumentus ir vieną dieną gina Borisovą, kitą dieną nuteisia myriop už genocidą. Yra didelis sąmyšis Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime, pavadinkime tai atvirai krize, vertybių krize. Dėl to Lietuvos politikai nuolat be išimties apeliuoja į užsienį, labiausiai į užsienio praktiką, kaip daroma ten ir ten, pagal vieną ar kitą politiką (ir dažniausiai jie nežino ir dezinformuoja Tautą, kaip iš tikro daroma ir ten, ir ten). Lietuvos politikai turi menką supratimą, ką reiškia apkalta, impeachment, interpeliacija ir tokie dalykai, ir kada jie yra pritaikomi vienam ar kitam politikui Europoje ar Amerikoje, ir kaip turi elgtis vienas ar kitas politikas Amerikoje ar Europoje. Lietuvoje nėra precedento. Sąmokslininkas Sakalas per savo susitikimus su spauda savo komisijos darbo metu paminėjo, kad JAV Kongrese tokie subkomitetai vienam ar kitam klausimui spręsti turi plačius įgaliojimus „pakviesti“ liudytojus ir pareikalauti medžiagas. Tai tiesa (iš dalies), bet toks jausmas, kad Sakalas ir kiti tos komisijos nariai prieš imdamiesi darbo žiūrėjo senus filmus iš tų pakomitetų JAV Senate, ar tai dėl Watergate, ar Church komiteto, ar McCarthy Anti-amerikietiškos veiklos tyrimo komisijos ištraukas, ne svarbu, ir tiesiog mėgdžiojo JAV senatorius manieromis ir išmonėmis. Toksai monkės biznis, ar jiems negėda? Nežinojo, kaip turi atrodyti tokia komisija ir jos nariai, tai ėmė pavyzdį iš JAV, tuo tarpu reikalaudami, kad Paksas atsistatydintų kaip geras europietis. Iki šiol seimūnai nežino, ką tiksliai reiškia „apkalta“. Lyg tai „impeachment“, kaip sakoma LTV žiniose rusų kalba, tačiau JAV Kongrese pakako balsų priimti impeachment prieš prezidentą William Clinton, ir jis vis tiek išliko iki kadencijos pabaigos. Impeachment reiškia interpeliaciją Europoje, papeikimas arba kritika politikui už negerus arba sunkai suprantamus veiksmus. Bet interpeliacija jau egzistuoja Seime, du kartus buvo inicijuojama prieš buvusį Sveikatos apsaugos ministrą Dobruvolskį. Tai apkalta turbūt traktuojama kaip griežtesnis papeikimas, arba kaip politiko nušalinimas. Jeigu antraip, tai įvyko tik vieną kartą JAV istorijoje, kai prezidentas buvo pašalintas (Richardas Nixonas atsistatydino, dalykas kurio tiesiog nedaro JAV politikai beveik niekada, tai – kaltės pripažinimas ir nubėgimas nuo prievolės ir pareigų), o dabar Lietuvos Seimas modeliuoja savo prezidento pašalinimo operacijos planą pagal JAV Kongreso interpeliacijos procedūras.

Kvailos valstybės paslaptys

Vertybių skalė Lietuvos politiniame gyvenime labai priklauso nuo to, kieno naudai laikytis vienos ar kitos vertybės kada tokie kaip Artūras Paulauskas iš viso neturi vertybių, jos yra tik propagandos elementai jiems. Konservatorių vertybės pritaikomos nevienodai: kai amerikiečiai nuplėšia valstybės biudžetą, tai kyšis NATO už būsimą narystę, kai rusai – pasaulio pabaiga ir Velnio viešpatavimas Žemės karalystėje. Kada pareigūnas ar netgi išrinktas politikas turi atsistatydinti Lietuvoje irgi priklauso nuo pažiūros, nuotaikos ir partijos, retkarčiais jeigu iš viso nuo nusikaltimo laipsnio. Paulausko pasikėsinimas į Lietuvos konstitucinę santvarką, skelbiant parlamentinę respubliką, kurioje Seimas išrinktų prezidentą ir premjerą, turbūt ir prisidėjo prie Prezidento Pakso sprendimo nesivelti į nevaisingas diskusijas apie politinę etiką su antidemokratiškomis jėgomis  Seime, o apsiriboti vien įstatymu, kuris bent jau parašytas ir visiems prieinamas dalykas. Net nekomentuosiu VSD šefo Laurinkus pasisakymus apie vertybes LTV Spaudos klubo laidoje, neva Pakso prezidentūra pernelyg vieši įstaiga. Laurinkus neturi ką pasakyti demokratijos diskurse, ir apskritai neturėtų pasireikšti Lietuvos politiniame gyvenime. Be to, jis žino, kad aš žinau kuris seimūnas kam išdavė niekam tikusią atseit valstybės paslaptį apie tranzitą su Kaliningrado uostu (VSDininkai Nobelio pretendentai rašė, kad kontrabandininkai gali važiuoti per Lietuvą traukiniais į Kaliningradą, kiek aš žinau iš atvirų šaltinių), kaip ir Prezidentas Paksas ir generalinis prokuroras Klimavičius ir STT vadovas žino. Jeigu tokios kvailos valstybės paslaptys taip prastai laikomos, kad net keli Seimo nariai išduoda „savo“ žurnalistams, kaip daroma su tikrom paslėptomis paslaptimis? Ir dar kaltina Prezidentą atvirų durų politika…

Atvirumas ir dalyvavimas yra vieninteliai demokratijos ginklai. Dabar, ar greitai, Lietuvos rinkėjai turės nuspręsti, ar pašalinti antidemokratiškas „tradicines“ politines partijas iš scenos, ar daryti kompromisą su Velniu, vardan taikos. Balsuokite kaip norite, ir gausiai, ir praneškite Seimo nariams iš anksto, kaip ketinate balsuoti. Jie yra klaidinami žiniasklaidos ir spectarnybų. Tik nerėkite ant savo kaimynių dėl kažkokių politikų ar politinių intrigų, pastarieji tikrai neverti tokio dėmesio.

Ateinanti rinkimų proga bus rinkimai į Europos parlamentą pagal Seimo partijų kandidatų sąrašus šį pavasarį. Turbūt visiškai aišku, kad Prezidento rėmėjai balsuos už Rolando Pakso sukurtos Liberalų demokratų partijos kandidatus. Tai bus rimtas ženklas sąmokslininkams, kad laikas eiti namo, ir europiečiams, kad Lietuva yra veikanti demokratija.

Kadangi dalyvavimas čia yra esminis dalykas, drįsčiau pasiūlyti, kai antidemokratiškos jėgos bus išvaikomos iš Seimo (ir Vyriausybės), kad neapribotumėme jų teisės dalyvauti politikoje, kaip mažumos atstovai parlamente ar kitaip, ir jeigu Tauta rimtai apsiriks dar kartą, kad iškentėtumėme juos jų kadencijas, kol ateis šansas juos vėl išmesti per rinkimus, nors tos antidemokratiškos jėgos nesupranta tokios taisyklės – tokios politinės kultūros ir prisitaikymo prie demokratiškų sąlygų — ir nori susidoroti su Tautos vadu pusiau teisminiais, pusiau išgalvotais būdais. Sakoma, kad protingi visada nusileidžia, ir taip parodo savo protą. Tai geras posakis, tačiau kartais protingi negali sau leistis nusileisti, kai gyvybiškai svarbūs dalykai priklauso nuo to. Ar Lietuva miršta, ar Lietuva gimsta? Aš visada laikiau antrą variantą teisingu, bet žinau, kad gali nutikti pirmasis. Man asmeniškai ramu, nes tikiu, kad patys lietuviai, ir Lietuvos totoriai, ir žydai, ir lenkai, ir rusai, nuspręs pagal savo individualų asmeninį interesą. Bet būtų gerai, kad gąsdintojai liautųsi gąsdinti Lietuvos bobutes ir močiutes. Dar galėtų ir nebegąsdinti Henriko Daktaro – aš formaliai nesu paminėtas prokuroro protokole, ir mes su ponu Daktaru galėsime toliau ir laisvai aptarti kaip išspausdinti jo knygos ištraukas mūsų puslapiuose ir internete, ir anglų, ir lietuvių kalbomis, jeigu norėsime. Bus linksma. Bus daug apklausų be jokių patikiamų rezultatų ir bus visiems aišku, kad politikai ir policininkai bando susidoroti su laisva spauda. Štai tokia tvarka, kuria pasižymi fašizmas. Vienintelis klausimas po to būtų, ar šita policinė valstybėlė, kurią policininkai ir kontrabandininkai sau pastatė per 14 trumpų metų, suras „stogą“ Europos sąjungoje ar NATO? Kas atsakys už tai, kad Lietuvos VSD sunaikino tiek žmonių gyvenimų? Aš kai kurių jų pavardes net žinau, bet manau, kad jų yra žymiai daugiau, tuo tarpu aš nesu girdėjęs apie Pakso arba Ačo arba Smailytės arba Skarbaliaus aukas, apie jų sugadintus žmones. Žmonės tikri, bet apklausos, vienos ar kitokios, yra tik dar didesnis popierizmas, pagrindinis Lietuvos nacionalinis produktas. Valstybė ant popieriaus, kuri nelabai ir veikia praktikoje. Bus įdomu pažiūrėti. Statau savo pinigus už tai, kad europiečiai, kaip Lietuvos žmonės, supranta, kas yra kaip.