„Esu labai keblioje situacijoje ir nerandu ramybės. Susikomplikavo santykiai su drauge, ir niekaip negaliu suprasti, kodėl. Bendravome ne vienerius metus, dalinausi su ja džiaugsmais ir bėdom, problemai iškilus gaudavau ne tik patarimą, bet ir paramą. Ji buvo man kaip sesuo. Prieš kurį laiką pajutau, kad draugės elgesys tapo daug šaltesnis, kartkartėmis išlenda dygios pastabėlės, ko anksčiau tikrai nebūdavo.

Bandžiau aiškintis, išgirdau–“tu juokų nesupranti, per jautriai reaguoji“ ir panašiai. Per kitus žmones sužinojau dar tokių dalykų apie save… Pergalvojau, kas galėjo įvykti, ir tik viena mintis užkliuvo, kuri atrodo absurdiška.

Mano vyras dirbo jos vyro firmoje, taip mes ir susipažinome. Prieš kurį laiką maniškis pradėjo savo verslą. Juokinga galvoti, kad ji man pavydi, mes tikrai stovime ant skirtingų laiptelių, bet koks dar galėtų būti paaiškinimas, jei ne ta būdingiausia lietuvių ypatybė? Būčiau dėkinga, jei parašytumėte savo nuomonę.“

Dėkoju Jums už laišką. Buvęs iš pažiūros šiltas ir malonus santykis per gana trumpą laiką pasikeitė. Tikriau, pasikeitė Jūsų draugės elgesys, tuo pačiu ir Jūsų savijauta. Esate sutrikusi, pasimetusi, greičiausiai ir supykusi. Suprantu, kaip Jums skaudu ir liūdna. Ir dėl to, kad draugė atsitraukė, kad „bado“ kritikos dygliais, ir kad neatsiliepia į Jūsų pastangas atkurti buvusį santykį. Nesusipratimų, konfliktų neišvengiama kiekvienoje draugystėje, bet atvirai kalbantis galima juos įveikti. Ką aš ne taip padariau? Kuo prasikaltau? — klausiate savęs, perkratydama mintyse pastarųjų mėnesių įvykius. Turbūt to norėjote paklausti ir savo draugės, kai bandėte su ja pasikalbėti, tačiau susilaukėte tik nuvertinimo.

Galvodama apie Jūsų situaciją, galiu remtis tik tuo, ką parašėte. Savo santykius jūs vadinate seseriškais. Jie tokie buvo ir, kaip paradoksaliai beskambėtų, tokie tebėra ir dabar. Ką turiu omenyje? Santykiai tarp seserų labai retai yra lygiaverčiai. Jei seserys ne dvynės, viena iš jų bus vyresnioji — daugiau žinanti, patyrusi, galinti globoti ir nemėgstanti prieštaravimų. Jaunesnioji — silpnesnė, reikalinga globos, stokojanti iniciatyvos, labiau priklausoma.

Taip galima apibūdinti ne tik santykį tarp tos pačios mamos dukterų. Buvimas „vyresniuoju“ ar „jaunesniuoju“ gali tapti nuolatine pozicija santykiuose su visais žmonėmis. Apsidairę aplinkui, galime pamatyti žmonių, kurie visiems patarinėja ar elgiasi su kitais globėjiškai. Taip pat galime pastebėti žmonių, nuolat kartojančių: „nežinau“, „kaip sudėtinga“, „gal tu gali, tau taip gerai išeina…“. Tokie skirtigi žmonės poroje puikiai papildo vienas kitą, nes abu gali ilgai tenkinti giluminius savo ir kito žmogaus psichologinius poreikius.

Man atrodo, kad judviejų santykiai buvo geri ir stabilūs todėl ir tol, kol buvote savo draugei „jaunesniąja seserimi“ — priėmėte jos autoritetą ir taip leidote jai jaustis svarbia. Gali būti, kad draugė jautėsi savaip globojanti Jūsų, savo vyro pavaldinio, šeimą. Kaip Jūs dėl to jautėtės — atviras klausimas. Norėčiau tik atkreipti dėmesį į Jūsų žodžius „pavydas“ ir „mes stovime ant skirtingų laiptelių“. Tai Jūsų žodžiai, ir jie, kaip tai bebūtų sunku priimti, gali rodyti, kad to „kito laiptelio“ Jūs pavydite. Taip, kaip jaunesnioji sesuo pavydi vyresniajai naujos suknelės, aukštakulnių batelių ar pirmo pasimatymo.

Jūsų vyro sprendimas pradėti savo verslą pajudino santykių svarstykles. Net jei Jums atrodo, kad tebestovite laipteliu ar dviem žemiau, nei draugės šeima, jos subjektyvus jausmas gali būti kitoks. Tai, ko dabar susilaukiate, greičiausiai yra pykčio išraiška. Kai globotinis išsprūsta iš globėjo įtakos, pastarasis gali pasijusti nuvertintas, atstumtas, apgautas, ir natūraliai pykti už tai. Neaišku, ar Jūsų draugė įsisąmonina šiuos savo jausmus, ar tiesiog nenori apie juos kalbėti, tačiau nemažiau svarbu, kad Jūs pati būtumėte atviresnė savo jausmams.

Views All Time
Views All Time
1353
Views Today
Views Today
1
0 0