Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19).

Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais.

Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės – Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, – ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis.

Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes. Patikrinamų duomenų šaltinis yra kritinis protas, kuris remiasi tikrove kaip ontologiniu pagrindu. Mokslinės pedagogikos šalininkų nuomone, viską vertinantis, analizuojantis, sisteminantis pagal tikrovę kritinis protas ir yra pedagogikos pamatas. Pagal tai pats žmogus, būdamas riboto žinojimo bei pažinimo, yra pedagoginių svarstymų pradžia. Todėl moksline gali vadintis tik tokia pedagogika, kurios pagrindą sudaro ribotas kritinis protas.

Argi čia taip pat neleistinai į pagrindinę vietą nepastatomas, beje, irgi nemoksliškas pažinimo šaltinis – kritinis protas? Būtent humanistiniai mokslai šiandien atvirai pripažįsta, kad tyrimų rezultatus lemia išankstinės žinios, vyraujančios prielaidos, duomenų bei vertinimo kriterijų pasirinkimas. Kas turi būti tiriama, pastebėta, ištirta bei kokiu būdu interpretuota, kritinis protas nustato subjektyviai, nes pats yra neobjektyvus. Dėl to humanistiniuose moksluose moksliškai objektyvių duomenų tiesiog nėra.

Be to, net ir mokslinėje pedagogikoje šiandien neneigiama, kad kiekviena mokslinė teorinė nuostata paremta prielaidomis, kurios vis dėlto yra metafizinės prigimties ir iš esmės nepaneigiamos. Todėl moksliniu požiūriu nėra neteisinga, jei mes, kalbėdami apie pagrindinius auklėjimo principus, vadovaujamės autoritetingiausiu apreiškimu – Biblija.

Beje, mokslinės pedagogikos atstovai auklėjimo procese pripažįsta didelį nuostatų bei įsitikinimų vaidmenį. Tą svarbą jie vertina tiesiog pragmatiškai ir mano, kad jokia hipotezė neatmestina, jei dėl jos pasiekiamas naudingas rezultatas. Bet tokia svarba galima suabejoti, nes nuostatos ir įsitikinimai gali būti pačių žmonių susikurtos idėjos, nuomonės, mitai, fikcijos, iliuzijos. Taigi subjektyvūs dalykai. O Dievo Žodis būtent suponuoja objektyvią tiesą.
Teisingam žmogaus auklėjimui nereikalingi nuolat kintantys, pačių žmonių nulemti tyrimų rezultatai. Auklėjimui daug reikalingesni iš paties Kūrėjo kylantys, aukščiausią vertę turintys principai. Principai, kurie yra amžini ir labiausiai atitinkantys žmogų. Jie pateikti Biblijoje, Dievo Žodyje.

Meilė ir paklusnumas – tai pagrindiniai auklėjimo principai

Meilė

Dievas iš esmės myli visus žmones (Rom 5, 8). Tą meilę jis įrodė į pasaulį atsiųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų, kad per jį būtų atkurta nuopuolio sugriauta Dievo ir žmonių bendrystė (Jn 3, 16). Su tikėjimu priimdami Kristuje apsireiškusią Dievo meilę, žmonės iš naujo gali tapti Dievo vaikais (1 Jn 3, 1). Dievas, viso pasaulio Kūrėjas, vėl gali tapti jų Tėvu (Rom 8, 15), jau niekuomet nepaliksiančiu ir niekada neapleisiančiu (Hbr 13, 5). Tėvu, švelniai apglėbiančiu iš visų pusių (Ps 139, 5), besirūpinančiu ir nepaliekančiu net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais (Ps 23, 4). Taip, Dievas tikrai mus myli! Šią meilę jis parodo pažadėdamas mums duoti viską, ko reikia mūsų kasdienybėje (Rom 8, 32). O dar kiek visko mes gauname per Jėzų Kristų (Gal 5, 22)! Iš meilės jis pasirengęs mums net nuolatos atleisti (1 Jn 1, 9).

Kaip Dievas myli žmones, taip tėvai ir auklėtojai turi mylėti vaikus. Ši meilė yra nesavanaudiška ir besąlygiška. Bet taip mylėti nei tėvai, nei auklėtojai negali, jei Dievas nepadeda. Dievo dovanojama meilė pasireiškia per palankumą, jautrumą, kantrybę, paslaugumą, tvirtumą ir t. t. O 1 Kor 13, 4-7 ši meilė taip apibūdinama: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Šitokia meilė nereikalauja atlygio, neišskaičiuoja (jei savo vaiką pakankamai mylėsiu, jam geriau seksis gyvenime). Tokia meilė remia augančio vaiko fizinį, sielos bei dvasinį vystymąsi. Ji rūpinasi vaiko gerove ir saugo jį.

Paklusnumas
Šis mylintis Dievas, būdamas aukščiausia dangaus ir žemės valdžia (Mt 28, 18), taip pat tikisi ir žmonių, jo kūrinių, paklusnumo. Koks turi būti tas mūsų paklusnumas, Dievas aiškiai išdėsto savo Žodyje:
– jis tikisi, kad mes su tikėjimu priimsime Jėzų kaip savo Išgelbėtoją (2 Kor 5, 18-20);
– tikisi, kad mes laikysimės Įsakymų, kuriuos jis pats mums sukūrė ir kurie nustato mūsų santykius su juo bei vieno žmogaus su kitu. Visiems, priėmusiems Dievą, jis pats pasirengęs padėti laikytis tų Įsakymų (Rom 8, 4);
– tikisi, kad mes klausysime jo pamokymų ir priimsime jo pagalbą, kurią mums siūlo (Ps 32, 8);
– tikisi, kad mes pagal suteiktas mums dovanas, krikščionių tarpe patarnausime kitiems (1 Pt 4, 10).
Kadangi Dievas yra aukščiausia dangaus ir žemės valdžia, tai savaime suprantama, kad mes turime vykdyti visa, ko jis iš mūsų tikisi. Mūsų užduotis yra paklusti. Paklusdami mes susilaukiame jo pagalbos, apsaugos ir palaiminimo. Bet jei pasirenkame nepaklusti, tuomet turime susitaikyti su neigiamomis to nepaklusnumo pasekmėmis. Kartais Dievas mus nubaudžia (2 Sam 7, 14; Hbr 12, 6-11), bet būtent dėl to, kad mus myli. Tačiau kai dėl savo nepaklusnumo gailimės ir jį išpažįstame, sulaukiame atleidimo (1Jn 1, 9).

Visgi mes neturėtume, kiekvieną kartą vaikams pasielgus ne pagal mūsų norą, sakyti, kad štai Dievas visa tai matė ir dabar nubaus. Toks nuolatinis „gąsdinimas Dievu“ vaikui suformuoja iškreiptą, niekaip Dievo tikrovės neatitinkantį suvokimą.

Paklusnumas nėra įgimtas dalykas, jis įgyjamas. Paklusti reikia išmokti. Net pats Jėzus, būdamas žmogumi žemėje, mokėsi paklusti (Hbr 5, 8). Pirmiausiai jis ieškojo Dievo valios (Jn 5, 30), paskui tą valią vykdė (Jn 6, 38). Laiško filipiečiams 2, 8 Paulius pabrėžia: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“.

Išmokti paklusti nėra lengva, nes paklusnumas yra susijęs su atsisakymu, atsižadėjimu, tam tikru pasikeitimu, anot Pauliaus, net su nusižeminimu. Septyniolikto amžiaus vokiečių pedagogas Augustas Hermanas Franckė rašė: „Paklusnumas yra pagrindinė dorybė, per Šventąjį Raštą vaikams perduota su pridėtu pažadu.“ Ir kiti to laikotarpio bei vėlesni pedagogai labai akcentavo paklusnumą, ragino mokytojus išmokyti paklusnumo visus savo mokinius. Tačiau tuoj pat pabrėždavo, kad visas paklusnumas turi būti pagrįstas paklusimu Dievui. Šis paklusnumas „pažadinamas, įdiegiamas ir puoselėjamas tik per Dievo Žodį ir Dvasią, tik per maldą ir lenkimą prie Viešpaties. Kelias į paklusnumą eina per meilę. Bet kita vertus, kelias į šią meilę veda per paklusnumą…“ (Francke A. H. Von der Erziehung der Jugend. Vorrede 1698. In: A.H. Francke, Werke in Auswahl. – Berlin 1969. – S. 138).

O pagrindinis tikslas yra tas, kad meilė ir paklusnumas tėvams, vestų į meilę ir paklusnumą Dievui. „Paklusnumo mokymas turi būti vienas iš pagrindinių principų nuo pat vaiko auklėjimo pradžios. Ką reiškia paklusti, dauguma atvejų vaikas turėtų išmokti pirmiau, negu kalbėti.“ (Toews J. J. Glückliche Familie – nach Gottes Plan. – Neuwied 1982. – S. 134).

Taip yra todėl, kad tokia yra Dievo užduotis vaikams: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20; Ef 6, 1).

Kai kas šioje vietoje galėtų paprieštarauti: argi šitaip akcentuojant paklusnumą, nesuvaržomas vaiko asmenybės vystymasis? Juk vaikas tampa labai priklausomas nuo įvairių autoritetų, kurie gali juo manipuliuoti! Atsakyti į tokį paprieštaravimą būtų galima šitaip: ugdant biblinį paklusnumą pagrindinis autoritetas yra Dievas. Dievas kaip aukščiausiasis Viešpats, apsireiškęs per Jėzų Kristų bei savo Žodį, Dievas, o ne klystantis ir nepastovus žmogus. Mokydami paklusnumo, tėvai ir auklėtojai svarbiausiu tikslu turi laikyti išmokymą paklusti Dievui. Išmokęs aukščiausiu autoritetu laikyti Dievą, vaikas žinos, kaip elgtis ir su kitais autoritetais, sugebės juos kritiškai įvertinti, supras, kam paklusti, o kam ne. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Paklusnumas Dievo autoritetui niekaip nesunaikina, nesugriauna žmogaus asmeniškumo. Atvirkščiai – žmogaus AŠ visiškai ir galutinai išsilaisvina. Išsivaduoja laisvam vystymuisi, visiškam atsiskleidimui pagal Dievo valią. Kitaip tariant, tik paklusus Dievo autoritetui, žmogaus asmeniškumas pagaliau tampa tikruoju, tokiu, kokiu ir turėjo būti.

Paklusnumo Dievui pradžia, kaip jau anksčiau minėjome, yra Jėzaus Kristaus kaip Išganytojo priėmimas. Taigi tai yra paklusimo aktas. Vaikas, nuo mažų dienų nemokomas paklusti tėvams, sunkiai paklus šiam Dievo reikalavimui.

Tad pagal biblinę žmogaus sampratą pagrindinė auklėjimo nuostata yra ši: visi vaikai turi būti mylimi ir mokomi paklusti.

Mokymas paklusti buvo ir tebėra nelengvas darbas, nes kiekvienas reikalavimas susijęs su vis nauju valingu vaiko apsisprendimu. Todėl paklusnumo mokymas pagal Bibliją yra visiška dinamiškojo prisitaikymo pagal socializacijos ideologiją priešingybė.

Auklėjimas, kai vaikas mokomas paklusti Dievui kaip aukščiausiam autoritetui, yra laisvo žmogaus auklėjimas. Nes prisirišimas prie Dievo, Jėzaus Kristaus kaip Išgelbėtojo ir Išganytojo priėmimas tikrai išlaisvina. Dievo autoritetas suteikia žmogui laisvę. Tikintis žmogus Dievo vertybes bei normas atsineša į savo gyvenimą, į santuoką, šeimą, į krikščionių bendruomenę bei visuomenę. Būdamas laisvas bei laikydamasis tų atsineštų vertybių ir normų, jis prisiima atsakomybę visuomenėje, bažnyčioje ir taip atranda savąjį identitetą. Toks žmogus veikia kaip savarankiška asmenybė.

Biblinės auklėjimo priemonės
Taikant aptartus auklėjimo principus, svarbu atkreipti dėmesį į Biblijoje pateiktas auklėjimo priemones. Tačiau kai kalbama apie priemones, nejučiom kyla kokių nors techninių, manipuliatyvių mechanizmų vaizdas. Todėl būtina pabrėžti, kad aptariamas priemones mes laikysime kaip Dievo sukurtas ir duotas mums, kaip Dievo teikiamą pagalbą auklėjant.

Pavyzdys
Tikrasis pavyzdys yra Jėzus. 1 Pt 2, 21 sakoma, kad pats Jėzus paliko mums pavyzdį (hypogrammos – pavyzdys). Apaštalas Paulius ragino sekti savo pavyzdžiu, nes jis sekė Kristaus pavyzdžiu (1 Kor 11, 1). Jis skatino savo bendradarbius Timotiejų ir Titą būti pavyzdžiais savo tarnystės vietose. Net nurodė kaip: „Žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4, 12), tiesiog „visais atžvilgiais“ (Tit 2, 7). Apaštalai taip pat ragino bendruomenių vyresniuosius pavyzdingai vadovauti bendruomenei (1 Pt 5, 3). Matome, kad Biblijoje, vadovavimo srityje bei asmeninio augimo kelyje pavyzdys laikomas ypatingai svarbiu elementu.

Pagal tai galima daryti išvadą, kad ir auklėjant, kai irgi neapsieinama be vadovavimo, pavyzdys atlieka ypatingą vaidmenį. Netgi sudaro auklėjamojo darbo pagrindą. Tėvai ir auklėtojai savo elgesiu, kalba nuolat rodo vaikams pavyzdį. O vaikai, tai stebėdami ir atkartodami, mokosi. Šitokiu būdu ugdomas pažinimas, lavinami tam tikri elgsenos būdai, formuojasi vertybės.

Pavyzdingas gyvenimas yra gana autentiškas gyvenimas, nes apima visas gyvenimo sferas: kalbą, elgseną, santykius su Dievu, nesvarbu kur – šeimoje, darbe, laisvalaikiu. Veidmainystė yra gana lengvai pastebima.

Tėvų ir auklėtojų pavyzdys padeda vaikui atlikti tai, ko iš jo reikalaujama. Bet vien pavyzdžio nepakanka. Ugdant paklusnumą reikia paskatinti, padrąsinti, pagirti, kartais – paraginti ir pateikti pastabų. Kadangi kiekvienas žmogus iš prigimties yra nuodėminga būtybė, tai blogi pavyzdžiai dažnai veikia stipriau negu geri. Tuos, iš kurių ima pavyzdį, vaikai gerbia ir pripažįsta kaip autoritetus. Todėl labai svarbu, kas ir kokie yra vaikų autoritetai ir pagal kokius pavyzdžius jie formuoja savo gyvenimą.

Tikintiems tėvams ir auklėtojams būti geru pavyzdžiu padeda Jėzus. Šventoji Dvasia skatina pavyzdingą, orientuotą į biblines vertybes ir normas elgesį (Gal 5, 22). Labai svarbu yra tai, kad stengiantis gyventi pavyzdingą gyvenimą, vengiama slėpti ar kaip nors užglaistyti savo klaidas. Kristų priėmęs žmogus savo klaidas pripažįsta ir atvirai jas išpažįsta, tikėdamasis atleidimo. Be to, padaręs kam nors nuoskaudą – vaikui ar suaugusiam – prašo atleidimo ir ieško susitaikymo. Pavyzdys suartina žmones, skatina panašiai veikti. Pavyzdys yra apmąstymų ir vertinimų objektas.

Mokymas
Evangelijoje pagal Matą, 28, 19-20, Jėzus savo sekėjams liepia: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (didasko – mokyti). Kolosų bendruomenės tikinčiuosius Paulius skatina: „Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi“ (Kol 3, 16).

Pagrindinis sąvokos „mokyti“ aspektas yra informacijos perteikimas. Besimokantis žmogus susipažįsta su Dievo Žodžiu, sužino, kaip jis susijęs su visomis gyvenimo sferomis. Bet svarbiausia, kad mokinys sužino pagrindinį dalyką, jog išgelbėtas gali būti vien per Jėzų Kristų. Mokymosi procese taip pat gaunama praktinių patarimų, kaip toliau gyventi su Kristumi, kaip kurti krikščionišką gyvenimą.

Iš Jėzaus raginimo mokyti žmones galima padaryti išvadą, kad augančios kartos mokymas yra dar svarbesnis ir reikšmingesnis uždavinys (Ps 34, 12). Mokymas yra svarbi auklėjimo dalis siekiant biblinių tikslų.

Pirmieji vaikus moko jų tėvai, po to atsakingi asmenys krikščionių bendruomenėse, paskui mokytojai mokyklose. Visas mokymas turi būti grindžiamas Dievo žodžiu. Iš vaiko tikimasi nusiteikimo klausytis, suprasti ir daryti.
– Pradiniai mokymo tikslai yra paprasti, praktiški ir labai konkretūs. Tai pagalba susiorientuoti kasdieniniame gyvenime: kaip tvarkytis kambarį, elgtis prie stalo, pereiti gatvę. Vaikui reikalingi praktiniai patarimai ir pavyzdžiai.
Vėliau mokymas darosi sudėtingesnis, mokoma elgesio mokykloje, visuomenėje. Vaikui nepakanka vien patarimų, jis ieško paaiškinimų bei argumentų. Todėl mokymas dažnai pereina į paprastą bendravimą.
– Vienas iš svarbiausių mokymo akcentų yra vaiko supažindinimas su Jėzumi.
– Viso mokymo esmė – padėti vaikui, gyvenančiam su Kristumi praktiškai įgyvendinti Biblijos keliamus reikalavimus.
Iš pradedančio mokytis vaiko laukiama paklusnumo, iš pramokusio – savarankiškumo. Paklusnumas padeda perprasti išmoktus dalykus bei nuosekliai toliau lavintis. Lavinimuisi reikalingas pagalbininkas, kuris paaiškintų ir parodytų. Lavinantis išvystomi pastovūs įgūdžiai bei įpročiai: darbštumas, sąžiningumas, dėmesys, paslaugumas, jautrumas ir t. t.

Mokymosi motyvaciją ugdo mokytojų (tėvų, mokyklos darbuotojų) pavyzdys. Žodžiai ir gyvenimas turėtų neprasilenkti. Taigi mokant labai svarbu pavyzdys.
Be jo, dar svarbu ir būdas, stilius, kurį renkasi tėvai, mokytojai, siekdami savo tikslų. Tyrimai rodo, kad vaikai teigiamiau priima ir geriau supranta tą pamokymą, kurį šiltai, nuoširdžiai ir su meile perteikia autoritetingas bei paklusnumo vertas asmuo. Šaltas ir dalykiškas mokymas naudos duoda mažiau. Sėkmę tikrai atneša nuoširdumas, nuoseklumas, meilė, autoritetas ir reiklumas. Šie dalykai yra mokymo pamatas. Tą patį pabrėžia ir Biblija.

Paskatinimas
Greta pagalba bei pavyzdžiu grindžiamo mokymo eina paskatinimas (Rom 12, 1; 1 Tim 4, 13). Šiose laiškų vietose graikiškame tekste vartojamas žodis parakaleo, reikškiantis „paraginti, paskatinti, padrąsinti, paguosti“. Paskatinimu sukeliamas veiklumas daryti tai, ką reikia, kam žmogus yra pašauktas. Skatinant dažniausiai apeliuojama į valią.

Vaikų kasdienybėje paskatinimo reikia nemažai. Skatinami vaikai lengviau grumiasi su savo tingumu bei kitomis silpnybėmis. Minėtose laiškų eilutėse kreipiamasi į tikinčiuosius, kur jie skatinami daryti tai, kam yra Kristaus pašaukti.

Vaiko gyvenime skatinimas ugdo pastangas, uolumą, kantrybę. Skatinamas vaikas jaučiasi esąs savo tėvams svarbus.

Kaip turi reikštis paskatinimas?
– Jis turi prasidėti nuo pripažinimo ir pagyrimo.
– Apimti tuos dalykus, kuriuos vaikas jau geba atlikti ir tuos, kurie jam nauji; todėl reikia padrąsinimo.
– Vyresni vaikai gali būti skatinami perduodant atsakomybę.
Paskatinimas žadina norą taikyti išmoktus dalykus praktikoje, padeda įveikti nesėkmes ir nepasiduoti nusivylimui.

Drausminimas
Mokymą sudaro ne tik paskatinimas, bet ir drausminimas (Ef 6, 4; 1 Tes 5, 14). Šiose eilutėse graikiškas veiksmažodis yra noutheteo, kuris gali būti verčiamas „paraginti“, „įspėti“, „drausminti“, „barti“.
Siekdami vaikų auklėjime biblinių tikslų, neapsieisime be drausminimo. Laiške efeziečiams Paulius sako: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

Neretai bandymus praktiškai taikyti tai, ko vaiką išmokėme, stabdo jo užsispyrimas ar sąmoningas priešinimasis. Tokiose situacijose reikia sudrausminti, primenant vaikui nustatytas taisykles bei ribas. Jokio drausminimo, barimo negali būti pirmiau neaptarus taisyklių, kurių privalu laikytis, ir nenustačius ribų, kurių nevalia peržengti.

Drausminant turi būti aiškiai parodomas klaidingas vaiko poelgis, sunkesniais atvejais – išreiškiamas pasipiktinimas. Tačiau greta su drausminimu privalo eiti siekis padėti vaikui elgtis teisingai. Bet visa tai naudos duos tik tuomet, kai drausminantis vaiką pats nesielgs taip, už ką vaiką baudžia. Būna taip, kad tėvai bardami aprėkia savo vaiką, kad šis rėkia ant savo brolių ar seserų.

Drausminimas gali būti trumpas perspėjimas, rimtas pokalbis dviese arba pabarimas šeimos rate. Tačiau turėtume stengtis vaiką kuo dažniau paskatinti, padrąsinti, o ne pabarti. Per daug dažnas drausminimas daro vaikus piktus ir bailius. Būtent dėl to perspėja Biblija (Kol 3, 21). Baugštiems vaikams sekasi sunkiau mokytis, silpnėja motyvacija.

Bausmė
Kai žmogus nereaguoja į sudrausminimą, susilaukia bausmės. Pagal šį principą elgiasi ir pats Dievas. Žmogus, kuris tiki į Dievą ir vadina jį „savo Tėvu“, bet neklauso jo pamokymų, yra baudžiamas (Hbr 12, 4-7). Šeštoje eilutėje pavartotas žodis mastigoo reiškia „plakti, bausti, griežtai auklėti“. Dievo bausmė kyla iš meilės siekiant atitaisymo, trokštant gero. Bausmės tikslas sužadinti atgailą, teikiančią apsivalymą ir šitaip sugražinti paklydusį atgal prie Dievo (Hbr 12, 10).

Vaikai, kurie sąmoningai ir niekinančiai atmeta tėvų pamokymus, duodamus norint padėti ar apsaugoti, privalo būti nubausti.

Tačiau, kaip matėme iš Laiško hebrajams, bausmė naudinga tik tuomet, kai vykdoma neatsietai nuo meilės ir geranoriškumo, o ne vien iš aklo įtūžio, pykčio, nuoskaudos ar netekus kantrybės. Pirmiausiai bausme norima padėti pripažinti klaidą, po to sužadinti atgailą ir norą pasitaisyti. Bausmė turi paskatinti vaiką paklusti ir laikytis pamokymų. Ji turi reikšti, kad tam tikras elgesys niekada nebus toleruojamas.

Vaikų paklusnumas tėvų pamokymams sąlygoja abipusį harmoningą bendravimą, net jei to paklusnumo tenka siekti ir bausmėmis.

Kiekviena bausmė privalo būti paaiškinama ir pagrindžiama, kad vaikas suprastų, dėl ko jis yra baudžiamas. Bausmė be suvokiamo pagrindo duoda priešingą rezultatą. Sąžininga, teisėta bausmė palengvina vaikui susitaikymą su pačiu nubaudimo faktu, pagreitina kaltės pripažinimą, skatina norą daugiau taip nesielgti.

Armin Mauerhofer, šveicaras, teologijos daktaras ir pedagogikos destytojas

Versta iš: Pädagogik nach biblischen Grundsätzen (I), Holzgerlingen, 2001

Views All Time
Views All Time
1685
Views Today
Views Today
1
0 0