Kai keliauninkas, tas šešėlis, dainuoti dainą baigė, oloj iš karto klegesys didžiulis kilo: visi, kas susirinkę buvo, vienu sykiu kalbėti ėmė, ir asilas, padrąsintas to sujudimo, taip pat tylėt nebeįstengė; tuomet Zaratustra pajuto, kad jį pasišlykštėjimas svečiais pagauna ir juos pajuokti noras kyla, nors jų linksmumas jam ir džiaugsmo teikė. Mat Zaratustrai rodės, jog tai yra pasveikimo ženklas. Tačiau vis tiek jisai laukan išsprūdo ir taip žvėrelių savo klausė: “Kur vargas jų dabar pradingo? – ir pats atsikvėpė nuo apmaudo to menko.- Čionai, kaip man atrodo, pamiršo jie nelaimės šauksmą! – Tik gaila, kad dar rėkti nepamiršo.”- Ir tuoj ausis jis užsikimšo, nes tą akimirką prie džiūgavimo triukšmo, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė, ir asilo keistasis T-I-A-A-A-I-P dar prisidėjo.

Bet čia, litanijos šioj vietoj, Zaratustra valdytis jau nebeįstengė, pats dar garsiau nei asilas sušuko T-I-A-A-A-I-P ir puolė į savų svečių, išėjusių iš proto, būrį. “Ką jūs čia darote, o, žmonės? – sušuko jis, nuo žemės keldamas visus, kas klūpodami meldės.- O varge, jei kas kitas – ne aš, Zaratustra – jus čia matytų: Kiekvienas pamanytų, kad jūs tikėjimu savu naujuoju pikčiausiais Dievo niekintojais tapot arba kvailiausiais iš visų senų bobučių! Ir net tu pats, o popiežiau senasis, kaip tu suderini savy dalyką tokį, jog šitaip asilą kaip Dievą čia garbinti pradėjai?”- “O, Zaratustra,- popiežius atsakė,- atleiski man, bet dieviškuos dalykuos daugiau esu nei tu išprusęs. Ir taip yra teisinga. Verčiau jau šitaip Dievą melsti, šitam pavidale jį garbint nei be pavidalo iš viso! Tu apmąstyki mintį šitą, bičiuli mano prakilnusis: ir tu suvoksi greitai, jog išmintis gili čia slypi.

Ir tuo metu jie vienas paskui kitą laukan į gryną orą ir vėsią mąslią naktį ėjo; o pats Zaratustra bjauriausią žmogų vedė, už rankos jį paėmęs, norėdamas nakties pasaulį savo jam parodyt, didžiulį apskritą mėnulį ir lyg sidabras tviskančius krioklius šalia olos savosios. Galiausiai jie visi tylėdami ratu sustojo, vien pagyvenę žmonės, tačiau nurimusiom drąsiom širdim ir patys savimi stebėjos, kad žemėj jiems taip gera buvo; bet greit nakties paslaptingumas į širdis jų gilyn pradėjo smelktis. Ir vėl Zaratustra sau pagalvojo: “O, kaip jie man dabar patinka, šitie didžiųjų siekių žmonės!”- bet garsiai pasakyt nedrįso, nes laimę ir tylėjimą jų gerbė. Ir šią akimirką įvyko tai, kas įstabiausia buvo dieną tą ilgą ir nuostabią atsitikę: bjauriausiasis žmogus pradėjo vėlei ir paskutinį kartą gurgėt ir gargaliuoti, ir kai jisai žodžius lementi ėmė, staiga iš jo burnos iššoko gražiai ir dailiai klausimas suformuluotas, puikus, gilus ir aiškus, sujaudinęs visų, kurie jo klausės, širdis.

Ir kai po tos nakties išaušo rytas, Zaratustra iš guolio savo tuoj pašoko, apjuosė strėnas juosta ir iš olos savos išėjo, toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka. “Tu šviesuly didysis,- prabilo tais pačiais jis žodžiais, kuriuos kadaise buvo sakęs,- skvarbi akie tu laimės, kokia gi tavo laimė būtų, jei neturėtum t ų, kuriems siunti tu šviesą savo! Ir jei landynėse jie pasiliktų, kai tu jau nebemiegi, kai tu jau ateini ir dalini, ir dovanoji,- kaip gėda tavo išdidi rūstautų! Tiek to! Jie dar į aki tebeduoda, šitie didžiųjų siekių žmonės, kai aš esu pakilęs; ne jie tikrieji mano pasekėjai ! Ne jų čionai kalnuos aš laukiu. Aš savo darbo noriu imtis, į savo dieną žengti, bet nesupranta jie, kas ženklus mano rytmečio sudaro, o žingsniai mano – jiems nereiškia pabudimo šauksmo.

Priežasties ir padarinio sukeitimo klaida.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip sukeisti padarinį ir priežastį: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida – vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama “religija”, “morale”. Ji glūdi kiekviename teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo – ir dorybingo – gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų, kurios būtų taip skaitomos; net ir dabar Anglijoje kasmet spausdinama daug tūkstančių jos egzempliorių. Aš neabejoju, kad nė viena knyga (žinoma, išskyrus Bibliją) nepadarė tiek daug žalos, nesutrumpino tiek daug gyvenimų, kaip šis geranoriškas curiosum.

Psichologinis paaiškinimas.- Kažką nežinoma traktuoti kaip kažką žinoma – reiškia atsipalaiduoti, nurimti, jaustis patenkintam, be to, pasijusti stipriam. Nežinomybė susijusi su pavojumi, nerimu, rūpesčiu; pirmas impulsas – pašalinti tas skausmingas būsenas. Pirmasis principas: bet koks paaiškinimas geriau negu joks. Kadangi iš esmės tik trokštama nusikratyti slegiančių vaizdinių, tai priemonės tam padaryti labai nesirenkamos: pats pirmas vaizdinys, padedantis nežinomą paaiškinti kaip žinomą, yra toks malonus, kad jis “laikomas teisingu”. Įrodymas malonumu (“jėga”) kaip tiesos kriterijus.- Taigi priežasčių poreikis yra sąlygojamas ir sužadinamas baimės jausmo. Jei tik įmanoma, “kodėl?” turi pateikti ne apskritai priežastį, o tam tikrą priežastį – raminančią, išlaisvinančią, atpalaiduojančią.

Ko aš neapkenčiu.- Seneca: arba dorybės toreadoras. Rousseau: arba grįžimas į gamtą in impuris naturalibus 27.- Schilleris: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- Dante: arba hiena, kurianti poeziją kapuose.- Kantas: arba cant 28 kaip protu suvokiamas charakteris.- Victoras Hugo: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- Lisztas: arba banalybės mokykla – moterų pavyzdžiu.- George Sand: arba lactea ubertas, vokiškai: “gražaus stiliaus” pieninga karvė. Michelet: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. Carlyle’i s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. Johnas Stuartas Millis: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de Goncourt’ai: arba abu Ajaksai, kariaujantys su Homeru. Offenbacho muzika.- Zola: arba “džiaugsmas gadinti orą”.

Menininko psichologijos klausimu.- Kad egzistuotų menas, kad egzistuotų kokia nors estetinė veikla ir žiūra, reikalinga išankstinė sąlyga: svaigulys. Pirmiausia svaigulys turi suintensyvinti visos mašinos dirglumą: kitaip nebus jokio meno. Tam padeda visi patys įvairiausi sąlyginiai svaigulio tipai: visų pirma lytinio susijaudinimo svaigulys – pati seniausia ir pirmapradiškiausia svaigulio forma. Taip pat ir toks svaigulys, kuris atsiranda kaip visų didelių geidulių ir stiprių afektų padarinys; šventės, dvikovos, bravūros, pergalės, visų ekstremalių judesių sukeliamas svaigulys; žiaurumo svaigulys; griovimo svaigulys; svaigulys, sukeliamas tam tikrų meteorologinių įtakų, pavyzdžiui, pavasarinis svaigulys; arba svaigulys dėl narkotikų poveikio; pagaliau valios, per kraštus trykštančios, galingos valios svaigulys.- Svaigulio esmė yra jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas.

Anti Darwinas.- Kalbant apie garsiąją “kovą dėl būvio”, man atrodo, kad tai kartais daugiau teigiama, negu įrodinėjama. Ji vyksta, tačiau kaip išimtis; vyraujantis gyvenimo aspektas nėra stoka, nėra badas, priešingai, yra gausa, perteklius, net absurdiškas švaistymas,- kur kovojama, ten kovojama dėl valdžios… Nedera painioti Malthuso ir gamtos.- Tačiau tarkime, kad tokia kova vyksta – ir iš tikrųjų ji vyksta,- deja, ji baigiasi priešingai, negu norėtų Darwino mokykla, negu apskritai būtų galima norėti ja sekant: būtent stipriųjų, pranašiųjų, laimingų išimčių nenaudai. Rūšys nesivysto tobulybės link: silpnieji nuolat įveikia stipriuosius – tai lemia jų skaitlingumas, be to, jie gudresni… Darwinas užmiršo dvasią (tai angliška!), silpnieji turi daugiau dvasios… Kad įgytum dvasią, ji turi būti reikalinga,- ji prarandama, kai ji nereikalinga. Kas stiprus, tas nusikrato dvasios (“velniop ją! – taip šiandien mąstoma Vokietijoje,- bet mūsų imperija turi išlikti”…). Kaip matote, mano požiūriu, dvasia yra atsargumas, kantrybė, gudrumas, apsimetimas, didi savitvarda ir visa, kas yra mimikrija (pastarajai galima priskirti didžiumą vadinamųjų dorybių).

Schopenhaueris. – Schopenhaueris, paskutinis šio to vertas vokietis (jis yra ne tik vietinis “nacionalinis”, bet europietiškas reiškinys, kaip Goethe, kaip Hegelis, kaip Heinrichas Heine), psichologui yra didžiausias fenomenas: būtent kaip pikta geniali pastanga nihilistinį gyvenimo nuvertinimą pagrįsti kaip tik priešingais dalykais – didžia “valios gyventi” savitaiga, gyvenimu trykštančiais pavidalais. Meną, heroizmą, genijų, grožį, didžią užuojautą, pažinimą, tiesos valią, tragediją jis paeiliui interpretavo kaip “valios neigimo” arba poreikio ją neigti padarinius,- didžiausia psichologinė falsifikacija (išskyrus krikščionybę), kokia tik žinoma istorijoje. Geriau įsižiūrėjus, jis yra tik krikščioniškosios interpretacijos įpėdinis: skirtumas tėra tas, kad tai, ką atmetė krikščionybė, t.y. didžiuosius žmonijos kultūros faktus, jis siekė pateisinti krikščionybės požiūriu, t.y, nihilistiškai (būtent kaip “išganymo” būdus, kaip pradines “išganymo” formas, kaip “išganymo” poreikio stimulantia 43 …).