Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Bjauriausias žmogus
Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. “Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo – kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!”- Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,- iškart pasikeitė vietovė: Zaratustra dabar mirties jau karalystėn žengė. Aplink kyšojo juodos ir raudonos uolos: nebuvo nei žolės, nei medžio, nei giesmės paukštelio. Tai buvo slėnis toks, kurio visi gyvūnai vengė, net ir plėšriausi žvėrys; tik padermė viena gyvačių – storų, žalių, siaubingų – atsirangydavo čionai praleist dienų paskutiniųjų. Todėl šį slėnį piemenys vadino: mirtis gyvačių.