Mįslių tokių prislėgtas ir kartulio kamuojamas širdy, Zaratustra per jūrą plaukė. Bet kai jis nuo salų palaimos ir nuo bičiulių savo per keturias dienas kelionės jau nutolęs buvo, tada jisai pajuto, jog skausmą savo visą yra įveikęs: su pergalės jausmu ir žengdamas žingsniu tvirtu, jis vėl į kelią savojo likimo stojo. Tuomet Zaratustra į savo džiūgaujančią sąžinę prabilo šitaip: Ir vėl esu aš vienas, ir toks aš noriu būti, su tyru dangumi ir su laisvąja jūra; ir vėlei supa popietė mane aplinkui. Popiet kadaise pirmą kartą radau aš bičiulius savuosius, popiet radau aš juos ir antrą kartą: tą valandą, kai visokia šviesa ramesnė pasidaro. Nes jei kokia dalelė laimės dar tarp dangaus ir žemės vis keliauja, tai ieško ji šviesios sielos nakvynei: dabar iš laimės visokia šviesa yra ramesnė tapus.

O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia. Pakilt aukštybėn tavo – tai mano giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti – tai mano nekaltybė! Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip tu slepi žvaigždes savąsias. Tu nekalbi: tu šitaip išmintį man savo skelbi. Tylus man šiandien patekėjai viršum audringos jūros; tavoji meilė, gėda tavo audringai mano sielai apreiškimą skelbia. Kad atėjai gražus, dailingas, į savo grožį susisupęs, kad man kalbi be balso, neslėpdamas tu išminties savosios: O, kaip man neatspėti visko, kas sieloje tavoj yra gėdinga! Prieš saulei tekant pas mane tu atėjai, tą žmogų vienišiausią.

Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: “Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!” Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką su žmogum nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: “Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta! Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų! Ir kambariai šie, ir kamaros: ar vyrai gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia.”

Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų. Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu neblogai pajėgi skuosti, tai galima nuo jos pabėgti. Ir kojom, ir mintim sušilęs, aš bėgu ten, kur nepučia joks vėjas, kur manojo Alyvų kalno – saulės kampas. Tenai šaipausi ir juokiuosi iš viso to viešnios rūstumo ir dar esu jai geras, kad man buveinėj ji muses išgaudo ir daug triukšmelių visokių mažų nutildo. Nemėgsta ji, kai uodas zyzia, o dar labiau, jei jų – ne vienas; dėl jos ir gatvės ištuštėja, kad net ir mėnesienai naktį čionai baugu įkišti nosį. Viešnia rūsti jinai, negailestinga, tačiau aš ją gerbiu, nesimeldžiu, kaip tie lepūnai, ugnies dievaičiams storapilviams.

Štai taip, sutikdamas žmonių daugybę ir aplankydamas nemaža miestų, Zaratustra aplinkiniais keliais į savo kalnus, savo olą ėjo. Ir va, netyčia, net nepastebėjo, kaip jis prie vartų atsidūrė didžiulio miesto: o čia staiga iššoko išsiskėtęs kvailys apsiputojęs ir jam pastojo kelią. Tai buvo tas kvailys, kurį visi vadino -“beždžionė Zaratustros”, nes buvo jis kai ką iš jo kalbėjimo manieros nužiūrėjęs ir tartum niekur nieko lobius jo išminties naudojo. Kvailys į Zaratustrą taip prakalbo: “O, Zaratustra, didelis čia miestas: tu nieko čia nerasi, tačiau gali prarasti viską. Kodėl panorai brist per šitą purvą? Pasigailėki savo kojų! Verčiau tu spjauk į miesto šio vartus ir eik atgal, iš kur atėjęs! Čia pragaras mintims vienišiaus: čia gyvos šutinamos mintys didžios ir verdamos, kol visiškai suverda.

O, jau nuvyto ir papilko visa, kas neseniai dar pievoj šioj žaliavo ir margavo! Kiek daug vilties medaus esu iš čia sunešęs į avilius savuosius! Šios jaunos širdys visos jau paseno,- ir netgi nepaseno, o tik pavargo, suprastėjo, patogios pasidarė: jos taip vadina šitai: “Mes tapom vėl pamaldžios.” Dar neseniai ankstyvą rytą mačiau aš kojom jas narsiom išbėgant: tačiau nusilpo tos jų pažinimo kojos, ir štai dabar jos savo ryto narsą peikia! Iš tikro būta jų ne vienas, kurie kadaise lyg šokėjai tas kojas savo mėtė, jiems mojo išminties manosios juokas: tuomet jie susimąstė. Ką tik mačiau aš juos prie kryžiaus keliais šliaužiant. Kadais aplinkui šviesą ir aplinkui laisvę jie lyg uodai ir lyg jauni poetai sparnais plasnojo. Bet metams bėgant ir vėsa ateina: ir jau jie tamsininkais, plepiais ir užkrosnio sėdėtojais pavirto.

O, tu vienatve, tėviške manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna! Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: “O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną? – kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar to čionai aš mokiaus? O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai labiau apleistas nei pas mane kadaise vienas! Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip – kai vienišas palieki: štai – ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi: – laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko tausojami būt nori!

Sapne, rytiniame sapne paskutiniajam, jaučiu, kad stoviu aš ant prieškalnės didžiulės,- anoj pasaulio pusėj, laikau sau rankoj svarstykles – pasaulį svarstinėju. Kaip gaila, kad per greit aušra atėjo: žara rytinė, pavyduolė toji,- iš miego ji mane prišildė! Pavydi ji man visuomet apyaušrio sapnų kaitriųjų. Pasaulį tas tik išmatuot galėtų, kas laiko turi, pasvert galėtų jų svėrėjas geras, pasiekt pajėgtų jų sparnai galingi, mįsles atspėti sugebėtų, kas mėgsta dieviškas mįsles įminti,- štai tokį mūs pasaulį esant nustatė sapnas mano:- Tas sapnas mano, tas drąsus jūreivis, pusiau jis laivas ir pusiau jis vėtra, tylutis kaip drugelis, nerimastingas tarsi sakalas taurusis: iš kur jis laika ir kantrybės šiandien ėmė – svarstyt pasaulį! Gal išmintis mana slapčiom jį įkalbėjo” dienos manoji išmintis – ta pašaipūnė, kuri visus “begalinius pasaulius” per dantį traukia?

Liežuvis mano – tai žmonių liežuvis: per daug šiurkščiai ir pernelyg širdingai kalbu šilkuos aš šnarantiesiems. Bet dar keisčiau manasis žodis skamba visiems plunksnagraužiams, rašeivoms. Ranka mana – ranka tai kvailio: tad vargas ir stalams, ir sienoms, ir dar viskam, kas gali pasireikšti leisti puošyboms ir teplionėms kvailio! O kojos mano – arklio kojos, jomis trempiu aš ir šuoliuoju be kelio ir takelio, skersai ir išilgai laukais ir kloniais, ir velnio džiaugsmas ima, kad aš taip greitai bėgu. O skrandis mano – jis, matyt, erelio? Nes iš visų labiausiai jisai ėriuko mėsą mėgsta. Bet, šiaip ar taip, jis – paukščio skrandis. Nekalto maisto trupiniais maitintas, vis nekantrus ir pasirengęs skristi, tolyn iš čia plasnoti – toksai tai būdas mano: ir kaip čia neturėtų būti šiek tiek to paukštiškojo elemento!

Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga. Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie “gėrį”, tiek apie “blogį”. Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, to dar nežino niekas – nebent tiktai kūrėjas! Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei – prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus pajėgia nustatyti, kas gera ir kas bloga. Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų.