Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gimdyti nori: jis toks platus ir nėščias ties horizontu plaukė. Tačiau mane jisai apgavo tuo nėštumu savuoju; ir aš veikiau jau patikėsiu jį vyrą esant, o ne moterimi. Žinia, nekoks jisai ir vyras, tasai drovus nakties svajoklis. Išties nėra jo sąžinė švari, kai jis namų stogais keliauja. Nes pavydus ir geidulingas yra tas sutemų vienuolis, jis geidžia Žemės ir visų džiaugsmų, kuriuos patirt tik mylintiesiems lemta. O ne! Nemėgstu katino stogų aš šito! Man šlykštūs tie, kas apie langus pridarytus slampinėja! Maldingas ir tylus jis žengia dangaus žvaigždėtu kilimu: tačiau ne prie širdies man tylūs vyrų žingsniai, kurių nelydi žvangesys pentinų. Dorų žmonių žingsnius kiti juk girdi, o katinas žeme vis sėlina slapčia.

Kai vieną kartą aš miegojau, priėjusi avis vainiką, nupintą iš gebenės, man nuo galvos kramsnoti ėmė,- ir ėsdama kalbėjo: “Zaratustra jau nebe mokslo vyras.” Išdrožė taip ir, nosį išdidžiai užrietus, ji sau nuėjo. Man vaikas matęs apie tai pasakė. Kaip miela čia gulėti, kur žaidžia tik vaikai, prie mūro sienos, jau baigiančios sugriūti, kur tiek dagių ir raudonų aguonų! Esu dar mokslo vyras vaikams, dagiams ir raudonoms aguonoms. Jie nekalti visi yra, net jeigu jie ir pyksta. Tačiau avims aš nebesu jau toks: likimas mano šitaip lemia – palaimintas jisai tebūna! Nes kas teisybė, tai teisybė: aš išvykau iš tos buveinės, šulai, kur mokslo įsikūrę, ir netgi užtrenkiau duris kaip reikiant. Per daug ilgai siela manoji sėdėjo alkana prie jųjų stalo; aš taip, kaip jie, nesu išmokęs pažint tiesos, lyg riešutus gliaudyti.

“Nuo laiko to, kai kūną aš geriau pažįstu,- Zaratustra kalbėjo vienam iš mokytinių savo, – dvasia yra man ne daugiau kaip vien tiktai dvasia; ir ‘nepraeinamybė’ ta visa taip pat yra tik alegorija gryniausia.” “Aš šitaip jau esu tave girdėjęs kalbant,-, atsakė mokytinis jam,- be to, tu dar tada pridūrei: ‘Tačiau poetai pernelyg meluoja.’ Kodėl gi tu sakei, kad melo daug poetai skleidžia?” “Kodėl? – Zaratustra tą klausimą pagavo.- Tu nori sužinot kodėl? Deja, aš ne iš tų, kurį dėl jų ‘kodėl’ paklausti būtų leista. Ar vakar man šita mintis atėjo? Juk laiko nuplaukė nemaža, kai aš patyriau tai, kas mano pažiūras formavo. Aš kiauras maišas būt turėčiau, kad man galvoj motyvai visi sutilpt galėtų! Išties per daug jau būtų, kad pats mintis savas aš išlaikyt pajėgčiau; kai kas iš atminties tarytum paukštis išplasnoja.

Yra sala, ji jūroj plyti – ten netolies, kur salos Zaratustros palaimingos,- o joj vulkanas nuolat rūksta; apie tą salą žmonės šneka, ir ypač moterėlės senos, jog ji, lyg milžino ola, ties požemio pasaulio vartais sliūgsi: o per vulkaną patį einąs žemyn ten takas siauras, kuris prie vartų šio pasaulio veda. Ir taip nutiko, taip įvyko, kad tuo laiku, kai salose palaimos Zaratustra buvojo, prie tos salos, kurioj vulkanas smilko, atplaukęs laivas inkarą nuleido, o įgula krantan išlipo ir triušių pamedžiot nuėjo. Tačiau pietų artėjant metui, kai kapitonas ir jo žmonės laive vėl susirinkę buvo, staiga visi išvydo žmogų, kurs oru tiesiai į jų pusę ėjo, ir balsas nežinia iš kur kalbėjo aiškiai: “Jau laikas! Jau pats laikas!” Ir kai vaiduoklis šis visai arti atslinko – jis greit, lyg koks šešėlis, pro juos praskrido ta linkme, kur rūkstantis vulkanas matės,- tuomet tiktai jūreiviai atpažino, suglumę visiškai, jog šičia Zaratustros būta; nes jį visi jau buvo matę, išskyrus patį kapitoną, ir jie mylėjo jį, kaip žmonės visad myli: kai meilės ir drovumo lygiom dalim sudėta esti.

“…ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė. Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo – tikėjimas toks plito: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Ir nuo visų kalvų aidėjo: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Teisybė, derlių mes surinkom: tačiau kodėl mūs vaisiai visi supuvo, parudavo? Kas nuo Mėnulio pikto nukrito naktį paskutinę? Per nieką visas mūsų darbas, nuodais pavirto mūsų vynas, negeros akys nužiūrėjo, išdegino laukus ir širdis mūsų. Išdžiūvom mes visi ir patys; ir jei ugnis ant mūs užkristų, tai subyrėtume į dulkes lyg pelenai ataušę:- net ugnį pačią mes išvarginom ir nustekenom. Išseko šuliniai, šaltiniai, ir jūra pasitraukė. Net žemė pleišėja visa, bet gelmės ryt nenori nieko!

Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė: “Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie visiškai tavim tikėtų, dar vieno dalykėlio trūksta – pirma tau reikia mus, luošius, dar perkalbėti! Štai tau dabar puikus pasirinkimas ir gerą progą čia turi daugiau negu su vienu pakalbėti! Aklus galėtumei išgydyt, šlubius – ant kojų pastatyti; o tam, kuris per daug anoj va pusėj turi, galėtum ir – šiek tiek nuimti: ir tai, kaip man atrodo, geriausias būdas būtų luošius patraukti savo pusėn, priverst į Zaratustrą įtikėti!” Tačiau Zaratustra jį kalbinusiam taip atsakė: “Jei kupriui kuprą jo atimsi, atimsi jam ir dvasią – taip patarlė viena mokina. O jei aklam akis jo sugrąžinsi, tai jis išvys per daug blogybių žemėj: todėl šis tą prakeikti gali, kurs jam regėjimą grąžino. O tas, kuris ištiesins šlubiui kojas, jam padarys blogiausią darbą: nes kai tik šlubis vaikščiot imtų, tai ir jo ydos vėl su juo bėgiotų – štai taip apie luošius kalbėti žmonės linkę. Kodėl Zaratustra tad negalėtų iš paprastų žmonių kai ko išmokti, jei žmonės mokosi iš Zaratustros?

Ne aukštis, o stati atšlaitė – yra baisiausia! Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į bedugnę krenta, o rankos aukščio siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio. O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras? Stati atkalnė ir pavojus mano yra ta būsena dvilypė, kai žvilgsnis į aukštybę kyla, o rankos įsikibt ir pasiremt – į gilumą – norėtų! Žmogaus – valia manoji griebias, grandinėm aš rišu save prie jo, nes jis mane prie antžmogio į viršų traukia: tenai antrasis noras mano veržias. Dėl to aklai žmonių pasauly gyvent man lemta, lyg jų nė vieno nepažinčiau: kad mano rankos visiškai dar neprarastų tikėjimo, jog esama kažko ir tvirto. Aš jūsų, žmonės, nepažįstu: tamsa šita ir ši paguoda dažnai mane apgaubus laiko.

Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti – deja, tolyn nuo jūsų eiti! Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta! Tad kas gi man nutiko? Kas liepia tai daryti?- Tokia valia piktos valdovės mano, jinai man apie tai kalbėjo; ar aš kada jos vardą esu jau jums minėjęs? Prieš dieną, vakarėjant, prabilo į mane tyliausia valanda manoji: toks vardas tos baisios valdovės. Iš tikro taip įvyko,- nes viską man jums pasakyti reikia, kad širdys jūsų nerūstautų ant to, kurs šitaip netikėtai pasitraukia! Ar teko baimę jums patirt, kuomet žmogus užmiega?- Per visą kūną ligi kojų pirštų jinai pagaugais eina, nes žemės nebejaust jis ima ir į sapnų nugrimzta karalystę. Sakau, kad jūs suprastumėte. Kai vakar vakare tyliausia valanda atėjo, man žemės jausmas dingo: aš nugrimzdau sapnų pasaulin.

“Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų.” Zaratustra: Apie skaitymą ir rašymą (d. I, p. 50). Kuomet vidurnaktis atėjo, Zaratustra kelionėn leidos per kalnus ir kalnagūbrį salos, kad jau ankstyvą rytą pasiekęs kitą krantą būtų, nes ten į laivą sėst norėjo. O tam krante – ten prieplauka salos geriausia buvo, kurion ir svetimi laivai užsukt ir inkarą išmesti mėgo; ir jie paimdavo ne vieną, kas iš salų palaimingųjų į jūrą plaukt ketino. Tad kopiant jam dabar į kalną, vėl atminty iškilo daugybė vienišų klajonių iš tų laikų, kai buvo dar pradžia jaunystės,- kiek daug kalnų, kalnagūbrių, viršūnių jam pereit teko! Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj.

Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs – nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo – ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi.