Rusų kurtas X FCI grupė (193)

Rusų kurtai – carų ir kunigaikščių numylėtiniai.

Jeigu greihaundai laikomi Didžiosios Britanijos karalių palydovais, tai rusų kurtai – Rusijos carų ir kunigaikščių numylėtiniais. Kai rusų didikai išsiruošdavo į medžioklę, su savimi pasiimdavo ne keletą, o šimtus rusų kurtų. Juos šaukė Jermolovo, Karejevo, Mačevarianovo ir kitų dvarininkų kurtais.

Aristokratas – prieš vilkus.

Kinologai mano, kad kurtai Rusijoje atsirado XIII-XV amžiuje, mongolų-totorių antplūdžio metais. Kai mongolų-totorių ordos užkariavo Artimuosius Rytus ir Vidurinę Aziją, atsigabeno į šiuos kraštus Azijos bei persų kurtų. O paskui caro Ivano Rūsčiojo kariai XVI amžiuje užėmė Kazanę bei Astrachanę ir išstūmė totorių kunigaikščius į Rusijos šiaurę. Totoriai, nors ir skubiai traukėsi, bet nepamiršo kurtų. Persikėlę į naujas vietas, mišrino savo kurtus su šiauriečių laikomis.

Tačiau XI a. Prancūzijos kronika mini: atvykusi į Prancūziją tekėti už Henriko I, Kijevo didžiojo kunigaikščio duktė Ana Jaroslavna kartu su kraičiu atsivežė tris rusų kurtus.

Daug vėliau, caro Petro I laikais, didikai kurtus šiek tiek primiršo, bet XVIII amžiaus pabaigoje jais vėl susidomėjo. Kurtų veislė tuo metu buvo labai marga. Štai rašytojas V.Levšinas leidinyje „Knyga medžiotojams“ mini net keturias veisles: rusų, grynakraujus, ilgaplaukius ir kuršių kurtus. Kiekvienas dvarininkas stengėsi išvesti kurtų veislę ir suteikti šunims savo vardą. Tačiau jų paskirtis buvo viena – medžioti. Ir ne šiaip zuikelius ar lapes, o vilkus. Greitakojai kurtai pasivydavo vilką, parblokšdavo ant žemės ir stipriais žandikauliais surakindavo plėšrūno sprandą. Medžiojo ne po vieną, o gaujomis. Vilkus persekiojo toli nuo namų. Medžiotojai išsiruošdavo raiti, o kurtai – paskui juos. Nuo tų laikų tęsiasi rusų kurtų ir žirgų draugystė. Kurtai medžiojo ir su skalikais, dirbo vieni kitiems netrukdydami. Tais laikais susiformavo rusų kurtų „intelektas“, gebėjimas nepriekaištingai įvykdyti užduotis.

Žirgų draugai.

Kurtai skatino profesionalų, rimtą požiūrį į visus šunis. XIX a. didžiausias rusų kurtų veislynas buvo Smolensko gubernijoje (Samsonovo šunys). Žodis „didžiausias“ nurodo įspūdingą kiekį – Samsonovo šunidėse gyveno tūkstantis kurtų! Grožiu ir greičiu išsiskyrė Vladimiro gubernijos kurtai, o piktumu ir medžioklės aistra – Tambovo kurtai. Minėti šunys labai skyrėsi. Vienų ausys buvo stačios, kitų – nulėpę, būta aukštaūgių ir mažaūgių šunų.

Ši įvairovė badė akis ir veisėjams, ir medžiotojams, jie vis dažniau ginčijosi dėl vieningo standarto. Tačiau ne žmonės, o geriausi kurtų draugai – žirgai išvedė šiuos šunis į platųjį pasaulį. Mat į kasmetines Rusijos veislinių žirgų muges dvarininkus atlydėdavo kurtų pulkeliai. Rinkdamiesi bei vertindami žirgus, dvarininkai nepraeidavo pro šunis. „Kiek vilkų įveikė?“ – būtinai pasidomėdavo.

1874 metais į Maskvą sugužėjo pirmosios šunų parodos dalyviai. Ir šioje, ir vėlesnėse parodose ekspertai rėmėsi savo skoniu, nes vis dar nebuvo rusų kurtų standarto. Todėl galima tik įsivaizduoti kinologo N.Jermolovo nepasitenkinimą, pastebėjus teisėjų klaidas. Kinologo patirtis jį verste vertė sudaryti rusų kurtų standartą. N.Jermolovo parašytas rusų kurtų standartas mažai pasikeitė ir šiandien.

1902 metais pradėta Rusijos šunų veislių knyga, jos ėmėsi pats imperatorius Aleksandras II. Pirmojoje knygoje – tik 15 rusų kurtų, o pointerių – šimtai. Dauguma įregistruotųjų – Peršino medžiokliniai šunys (pagal vietovės pavadinimą).

Iki Spalio revoliucijos išleisti 5 šunų veislių knygos tomai. Tai buvo Maskvos šunų veislių knyga, bet juk apsčiai rusų kurtų laikė ne maskviečiai, o Tulos, Tambovo, Saratovo gubernijų dvarininkai – ten daugiausia medžiojo.

Perversmų laikas.

Labiausiai rusų kurtams pakenkė Spalio revoliucija, nes buržuazinius „išmones“, ypač medžioklę ir kinologiją, smerkė. O juk iki revoliucijos veislininkai pasiekė tiek daug – dauguma rusų kurtų atitiko N.Jermolovo standartą. Ypač išsiskyrė didžiojo kunigaikščio Nikolajaus, arba elitiniai Peršino, kurtai. Jais rūpinosi pats kunigaikštis ir medžioklės valdytojas, tikras kurtų mylėtojas D.Valcovas.

Deja, revoliucionieriai nusiaubė dvarininkų sodybas. Išbadėję ir sulaukėję šunys dar kurį laiką bastėsi Rusijos provincijoje, o kai kurie, pavyzdžiui, Peršino kurtai buvo parduoti į užsienį.

Vis dėlto rusų nacionalinis pasididžiavimas – kurtai išliko. Prie to prisidėjo ir nusenusios kilmingos panelės, priglaudusios dvarininkų šunis. Patyrusios nemažai pažeminimų, pašiepiamos, jos oriai vedžiojosi porevoliucinio Piterio ir Maskvos gatvėmis aristokratiškus kurtus. Patyliukais veisė kurtus, dalijosi su jais paskutiniu kąsniu, turguje mainė šeimos relikvijas į kauliukus buvusiems carų numylėtiniams.

Tik 1960 metais pagal išlikusius šunų kilmės aprašus iš dalies pavyko atkurti rusų kurtų veislę. Bet nenustebkite kurto kilmės liudijime perskaitę tik keletą žodžių, nes ir šiandien kai kurių duomenų trūksta. Nepaisant nieko, šie „aristokratai“ išgyvena renesansą. Jie mylimi ir vertinami visame pasaulyje.

Ar dar galėtų medžioti?

Su rusų kurtais vilkų nebemedžioja, tačiau aistros medžioti jie neprarado. Nuolat vykstantys šunų medžioklinių savybių bandymai padeda išlaikyti įgimtas darbines savybes.

Rusų kinologas V.Bedel sako: „Ne kartą teko įsitikinti, kaip gražiai atsiskleidžia rusų kurtų prigimtis. Pirmą kartą atvesti į lauko bandymus zuikį persekioja apie 20 m, kitą dieną – 50-60 m, o po kelių pratybų veja žvėrelį nepailsdami 500-600 metrų. Laukų platybėse rusų kurtai nepaprastai pasikeičia“.

Rusų ilgaplaukis kurtas yra reto grožio šuo. Puošnus kailis, ori laikysena, grakštūs judesiai, nuovokumas, prieraišumas – daugelis šunų gali tuo pasigirti, tačiau iš rusų kurto laikysenos, elgsenos, protingo žvilgsnio dvelkia tikrasis aristokratiškumas. Jis – carų numylėtinis, jam apibūdinti labiau tinka rusiškas posakis: „carstvenaja sobaka“.

Views All Time
Views All Time
3924
Views Today
Views Today
1
0 0