Špicai – ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs šuneliai. Jiems būdingas smailas snukis, stačios ausys ir susukta į žiedą, užriesta ant nugaros uodega. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmogumi, špicai tapo labai protingi, atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, nepasitikintys svetimais, geri sargai.

Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami.

Pagal ūgį ties ketera skirstomi į 1) nykštukinius (ne daugiau 22 cm), 2) miniatiūrinius (23-28 cm), 3) vidutinius (29-36 cm), 4) didžiuosius (40-50 cm), 5) volfšpicus (45-55 cm, net iki 60 cm).

Špicai skirstomi ir pagal spalvą. Ji įvairi:
1) Volfšpicai būna pilki ir sidabriškai pilki su juodais atspalviais plauko gale. Ant snukio, apie akis, ant kojų, pilvo ir uodegos plaukai šviesesni.
2) Juodo špico plaukas juodas, o poplaukis pilkas, baltų dėmių neturi būti.
3) Balto špico plaukas sniego baltumo, tik ant ausų dažnai pasitaiko gelsvas atspalvis.
4) Rudas špicas vienspalvis, tamsiai rudas.
5) Oranžinis špicas vienspalvis, auksinio oranžinio atspalvio.
6) Pasitaiko įvairių atspalvių špicų – mėlynų, kreminių, margų.
Nykštukiniai ir miniatiūriniai špicai būna tokios spalvos, kaip ir didieji špicai, tik skiriasi ūgiu bei švelnesniu kūno sudėjimu.

Karolis Masilionis „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“

Views All Time
Views All Time
5038
Views Today
Views Today
1
0 0