Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo. Tai buvo seniau, o dabar katinas visai nuliūdo, nes senutė svetainėje pakabino didelį dideliausią laikrodį, kurio ilgas liežuvis krypavo į šonus kaip supamoji kėdė. Be to, laikrodis garsiair dejuodavo tik tak, tik tak. lyg jam ką nors skaudėtų. Bet blogiausia, kad tam tikru metu metu iš laikrodžio išlįsdavo rudas paukštelis ir imdavo pasiutusiai rėkti. Katinui net plaukai pasišiaušdavo. O senutė su šypsena žiūrėdavo į laikrodį, kol paukštis dingdavo. Katinas pavydėjo paukščiui, kad senutė šypsosi į jį žiūrėdama. Jis galvojo: “Senutė jį myli, nes jam nereikia duoti nei pieno, nei žuvies. Bet taip ne geriau, nes jeigu paukštis gautų pieno ir žuvies, aš likčiau be pietų. Jei jis taip garsiai rėkia, vadinasi, ir jo gerklė du, o gal tris kartus didesnų už mano!

Ilgus metus virė gyvenimas mažame namelyje su laime ir nesekmėmis, džiaugsmu ir liūdesiu. Ir su kiekviena diena katino neapykanta didėjo.

Tačiau vieną naktiį katinas susapnavo sapną, kad senutė pasiėmė šunį, supamąją kėdę, paukštį su dejuojančiu namu ir paliko katiną vienut vienutėlį, niekam nereikalingą. Ir štai Rainis ima ję labai ilgėtis. Jis bus geras ir ant nieko daugiau nebepyks, kad tik jie grįžtę atgal.

Išaušo rytas, ir katinas suprato, kaip myli senutę, šunį, paukštelį. Ir supamoji kėdė ne tokia bloga, kaip atrodė. Nuo tos dienos katinas buvo geras ir ant nieko nepyko.

Gal ir dabar, jei prieitum mažą miestelį ir seną senutį namelį prie didžiulio miško, jame rastum didelį šunį ir rainą katiną. Pamatytum supamąją kėdę, didelį dejuojantį laikrodį su rėkiančiu paukšteliu ir seną mažutę senutę. Paprašyk jos, ir ji tau papasakos istorija, gal ir įdomesnę už mano.

Iveta Martinaitytė iš Kauno.

Views All Time
Views All Time
1959
Views Today
Views Today
1
0 0