Pasaulio vandenynų ir jūrų dugne per amžių bėgį susikaupė daugybė aukso, sidabro, brangakmenių ir vertingų istorinių eksponatų. Nuskendusių laivų nuolaužose slypintys lobiai šiandien verti daugiau kaip 600 milijardų dolerių. Nenuostabu, kad povandeninio Eldorado turtai viliojo ir tebevilioja lobių medžiotojus, gelmių tyrinėtojus, archeologus ir istorikus.

Povandeninė aukso karštligė

Povandeninių lobių paieškos prasidėjo dar XVII amžiuje. Paaiškėjo, jog daugelis ispanų laivų, gabenusių didelius turtus iš užatlantės kolonijų, žuvo per audras ar buvo nuskandinti priešų jūrų trasose nuo Meksikos įlankos iki Ispanijos krantų.

Vienu pirmųjų lobių medžiotojų laikomas laivo dailidė anglas Viljamas Fipsas. 1686 metais jo samdyti nardytojai indėnai per kelis mėnesius iš Karibų jūros dugno ties Haičio sala iškėlė nemažai aukso ir sidabro lydinių. Juos atrado ispanų laivų, nuskendusių per stiprią 1643 metų audrą, nuolaužose. Bendra laimikio vertė siekė apie 300 tūkstančių svarų sterlingų. Su vertingu kroviniu Anglijon grįžusiam V.Fipsui buvo surengtas iškilmingas sutikimas. Didžioji lobio dalis atiteko karaliui ir „Džentelmenų nuotykių ieškotojų kompanijai“, kurie finansavo jūreivio ekspediciją. Neliko nuskriaustas ir pats lobių ieškotojas. Jam buvo išmokėti 25 tūkstančiai svarų sterlingų ir suteiktas gubernatoriaus postas Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje.

Atrodo, kad nuo tada ir prasidėjo povandeninės aukso karštligės epidemija. Kūrėsi įvairiausios kompanijos. Jos rinko lėšas povandeninių lobių paieškų ekspedicijoms rengti. Tačiau daugelis tokių ekspedicijų neįvykdavo: pabėgdavo tik jų organizatoriai, jei akcininkai nespėdavo laiku demaskuoti aferistų. Kita vertus, pasklidęs gandas apie V.Fipso sėkmę pagimdė du naujus būdus greitai praturtėti: buvo slapta pasisavinami jūros dugne rasti lobiai arba „melžiami“ pinigai iš tų lengvatikių, kurie sutikdavo finansuoti fiktyviai sukurtas lobių ieškotojų kompanijas. Antrasis būdas, be abejonių, buvo lengvesnis ir pelningesnis. Atrodo, kad abu šie būdai kartais naudojasi ir iki šiol.

Ekspertų nuomone, ilgą laiką, kol dar nebuvo tobulos povandeninių darbų įrangos, lobių paieškai būdavo išleidžiama daugiau pinigų, negu jų gaunama, iškėlus ir pardavus radinį. Dabar tik romantiškų nuotykių mėgėjai gali leisti sau tokią prabangą. Profesionalūs povandeninių lobių ieškotojai kiekvienai ekspedicijai rengiasi labai rimtai. Jų samdyti istorikai ilgai šukuoja Ispanijos, Portugalijos, Anglijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų šalių archyvus, ieško duomenų apie nuskendusius laivus ir jų gabentus krovinius. Tik apsirūpinus patikima informacija prasideda tikroji lobių medžioklė. Medžioklės plotai kruopščiai slepiami, kol nelegalių lobių ieškotojų neužklumpa istorinio kultūros paveldo ar teisėsaugos institucijų darbuotojai.

Papildė Neptūno iždą

Dar neseniai didžiausiu lobiu buvo laikomas 1985 metais iš nuskendusių senų ispanų laivų iškeltos įvairios brangenybės. Jų vertė siekė apie 400 milijonų dolerių. Kadaise jos turėjo papildyti Ispanijos Karalystės iždą, tačiau likimo valia atsidūrė vandenyno dugne.

1622 metų rugsėjo 4 dieną iš Havanos išplaukė Ispanijos burlaivių flotilė. Ji gabeno sidabrą, auksą, smaragdus ir perlus iš Peru, Meksikos, Kolumbijos ir Venesuelos. Po kelių dienų flotilę ties Floridos pusiasaliu užklupo uraganas. Nuskendo aštuoni laivai. Jie gabeno, kaip tapo žinoma iš archyvinių dokumentų, daug sidabro ir aukso lydinių, brangakmenių, monetų, religinių ir pasaulietiškų papuošalų, įvairiausių prekių. Iš visų nuskendusių laivų, kuriais plaukė ne tik jūrininkai, bet ir kareiviai, keleiviai, vergai, išsigelbėjo vos keli žmonės.

Views All Time
Views All Time
4196
Views Today
Views Today
1
0 0