(1886 – 1944)

Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiui, Piktžirnių kaime.
1908 m. baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės “Žagrės” kooperatyve.
1912 m. su kunigu broliu Juozu Kaune įkūrė “Brolių Vailokaičių ir bendrovės” banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos parceliuoti ir išsimokėtinai parduoti lietuviams.
Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
1919 m. kartu su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.
Vienas “Maisto”, “Metalo” akcinių bendrovių steigėjų ir dalininkų, nuo 1937 m. – “Metalo” valdybos pirmininkas. Įkūrė Palemono plytinę, prekybos “Eksporto ir importo” akcinę bendrovę. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu, 1937 m. – “Urmo” bendrovės pirmininkas bei bankininkų atstovas Prekybos ir pramonės rūmuose.
1940 m. pasitraukė į Vokietiją.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
1927 m. vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų.
Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (Vokietija)

Kai kalbama ar rašoma apie valstybės atkūrimą, dažniausiai minimi politikai ir kariai, nes jų atlikti darbai yra labai reikšmingi ir labiausiai pastebimi. Tačiau valstybiniame gyvenime yra svarbios ne tik politinė ir karinė veikla, bet ir ūkinė. Atkuriant nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, ūkinė sritis buvo ypač svarbi, 120 metų, Lietuvą okupavus carinei Rusijai, jos finansai, pramonė, prekyba ir iš dalies žemės ūkis buvo perimami svetimtaučių ir nuliežti. Okupantas sąmoningai stengėsi įjungti Lietuvą į Rusijos valstybę ir ją nulietuvinti ir kolonizuoti. Didieji Lietuvos dvarai dalimis buvo parduodami kolonistams. Daug lietuvių buvo palikti be žemės. Finansinės įstaigos, kaip bankai, nebuvo leidžiama lietuviams steigti. Net laisvųjų profesijų žmonės sunkiai gaudavo darbo savo krašte. Jie buvo raginami keltis į Rusijos valdomas žemes. Nenorėdami ten vykti, geriau jie emigruodavo į kitus kraštus ieškoti pragyvenimo. Daugelis jų ilgainiui nutausdavo. Didelė dalis Pirmojo pasaulinio karo kovų tarp Rusijos ir Vokietijos vyko Lietuvos teritorijoje. Taip Lietuvos ūkis buvo labai apnaikintas. Taip pat per nepriklausomybės kovas Lietuvos ūkis smarkiai nukentėjo.
Tad Lietuva nepriklausomą gyvenimą pradėjo visiškai nualinta ir be ūkinių išteklių. Užsienio valstybės net netikėjo, kad tokia valstybė išsilaikys. Savaime suprantama, kad tuo metu reikėjo žmonių ne tik kovoti su ginklu dėl nepriklausomybės, bet ir atstatyti pairusį Lietuvos ūkį.

Aš norėčiau supažindinti su vienu iš žymiausių Lietuvos laikotarpio veikėju Jonu Vailokaičiu.
Nepriklausomybės laikais jis išsiskyrė iš kitų didžiųjų veikėjų ypač tuo, kad ūkinėje srityje atliko daug reikalingų ir naudingų darbų: su broliu Juozu įsteigė banką, kelias pramonės įmones, eksportavo maistą. Visa tai buvo labai naudinga atsikuriančiam kraštui.

Iki nepriklausomybės atgavimo, net ir jos pradžioje, Lietuvoje beveik visų pramonės bei prekybos įmonių savininkai buvo nelietuviai. Vailokaičiai buvo vieni pirmųjų, gerą dalį privačios pramonės bei prekybos paveržę iš svetimtaučių, galingų konkurentų. Tiesa, nepriklausomybės metais Lietuvos valdžia kai kurias ūkio sritis gerokai praplėtė ir įsteigė naujų pramonės bei prekybos įmonių. Vienok tai nesumažina Vailokaičių nuopelnų. Jie buvo atsikuriančios Lietuvos vieni pirmųjų ir svarbiųjų privačios pramonės bei prekybos pradininkų.
Jonas Vailokaitis gimė gausioje ir turtingoje ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Penki sūnūs ir trys dukros. Brolis Juozas tapo kunigu, brolis Pranas, baigęs teisės mokslus ir pradėjęs Kaune advokatauti, 1921 m. mirė. Likę šeši – Jonas, Antanas, Viktoras, Ona Užupienė, Agota Švilpienė, Petronėlė Račiūnienė sukūrė šeimas ir užaugino 33 vaikus. Visi jie ūkininkavo Šakių apskrityje, išskyrus kunigą ir Joną, kurie tapo žinomais nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Per visą gyvenimą broliai ėjo drauge, vienas kitam padėdami.

Jonas Vailokaitis suvokė, kad Lietuvai svarbu ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir padėti jai ekonominius pagrindus. Iki tol beveik visos Lietuvos pramonės, prekybos įmonės priklausė rusams, žydams, lenkams, svetimtaučiams priklausė ir beveik visi dvarai. J. Vailokaičio sumaniai vadovaujamas Marijampolėje įsikūręs kooperatyvas “Žagrė” smarkiai sustiprėjo. “Žagrės” sindikatas užsiima prekyba. Jisai stengiasi ištraukti lietuvių prekybą iš svetimtaučių rankų. Nelengvas tai buvo darbas. Jonas Vailokaitis, kad didžiausias šalies gėrybių ir darbų pelnas pereina į svetimtaučių rankas – dėl to jie turtingi, lietuviai pavargę, jie galingi, lietuviai silpni. Negana to: jie lietuvius išnaudoja – dažnai duoda lietuviams prekes, kokios jiems patinka, ir liepia už jas mokėti, kiek jiems patinka. Vailokaitis suprato, kad iš vergijos galima išsivaduoti tik draugiškai visiems lietuviams to siekiant.

Broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai bei J. Totoraitis 1912 m. Kaune įkuria savo vardo prekybos ir pramonės bendriją, kurios svarbiausias tikslas – sukaupti kapitalo. Bendrija pasiskelbė, kad “perka ir parduoda dvarus iš sykio arba dalimis; tarpininkauja juos parduodant ir užstatant paskolas įstaigose; tarpininkauja ūkininkams perkant žemę, išsimokėtinai perleidžia dvarus lietuviams…” Bendrovei vadovavo Jonas Vailokaitis.

Jonas mokslus ėjo brolio kunigo Juozo padedamas. Jis, baigęs Petrapilio prekybos ir pramonės institutą, 1908 m. grįžo į Lietuvą.

Prasidėjus pirmajam pasauliniui karui brolių keliai išsiskyrė: kunigas Juozas Vailokaitis turėjo evakuotis į Maskvą, vėliau į Petrapilį. Rusijoje kunigas tampa aktyviu lietuvių veikėju. Į Vilnių kunigas grįžo 1918 m. pabaigoje. Prasidėjus karui, Jonas iš Lietuvos neišvyko. Jonas Vailokaitis aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje nepriklausomybę atgaunant; per karą , kada vokiečiai buvo okupavę Lietuvą, jis sėdėjo kalėjime, vėliau buvo išsiųstas iš Kauno ir atidžiai policijos saugojamas, kaip politinis nusikaltėlis (vokiečiams). 1917 m. išrinktas į Valstybės tarybą ir joje dirbo, iki susirinko Steigiamasis Seimas. 1918 m. vasario mėnesį 16 d. drauge su kitais Valstybės Tarybos nariais pasirašė nepriklausomybės paskelbimo aktą. Bolševikams miestą okupavus kunigas Juozas Vailokaitis ir dar keletas lietuvių buvo areštuoti ir uždaryti Smolensko kalėjime. 1919 m. liepos 23 d. kunigas Vailokaitis buvo paleistas ir grįžęs vėl įsitraukė į politinį visuomeninį darbą. Jonas rengė projektus nepriklausomai Lietuvai greičiau tapti savarankiškai ekonominiu požiūriu. Jo pasiūlymu išleisti valstybinės paskolos lakštai, kurių pats Jonas Vailokaitis “paėmė realizuoti” bene už pusę milijono markių. 1919 m. pradžioje broliai įsteigė Lietuvos Ūkio banką. Jo skyriai greitai įsikūrė beveik visose Lietuvos apskrityse, “korespondentines sąskaitas” atidarė Anglijos, Amerikos, Šveicarijos, Belgijos ir kitų šalių bankuose. Ne kartą Vailokaičių įsteigtąjį Ūkio banką buvo bandoma sužlugdyti. Svetimtaučiai prekybininkai bei pramoninkai pirmiausia stengėsi bendrauti tik su savo tautiečių finansinėmis įstaigomis. Bet bankas nežlugo, o, priešingai, vis stiprėjo, duodamas kreditus tik esant labai pagrįstiems jų panaudojimo projektams, dalyvaudamas kuriant lietuviškąsias pramonės įmones, kooperatyvus.Vailokaičių bankas, galima sakyti, išgelbėjo ir litą, kuris Lietuvos vyriausybės buvo įvestas 1922 m. spalio 2 d. Daugelis svetimtaučių pramoninkų, verslininkų litu nepasitikėjo ir toliau vartojo markes. Tuomet Vailokaičiai paskelbė litus keičią į markes bei dolerius. Iš pradžių už litą mokėjo po 150 markių, po to po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti atlyginimo litais iš darbdavių, kurie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką… keisti markių į litus, bet jau už litą mokėti po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o svarbiausia – markės buvo beveik išstumtos iš apyvartos. Karu stiprėjo ir visa nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika. Tai atspindi ne egoistinius, o bendarvalstybinius Vailokaičių siekius. Jie įsigyja baigiamą sužlugdyti Šančiuose nuo 1869 m. veikusį Šmitų metalo gaminių fabriką, jį reorganizuoja į akcinę “Metalo” bendrovę ir čia pradeda gaminti atsikuriančios Lietuvos ūkiui labai reikalingus špižiaus, aliuminio, vario, bronzos, misingio ir kitų metalų liejinius, įvairias mašinas žemės ūkiui, jų dalis, grandines, vinis vielas, kibirus. Įmonei betarpiškai vadovavo pats Jonas Vailokaitis, bendrovės valdybos pirmininkas. Jau pirmuosiuose Steigiamojo Seimo posėdžiuose Vailokaičiai siūlė kurti “mūrinę” Lietuvos valstybę, sudaryti naujakuriams sąlygas pasistatyti mūrinių sodybų. Antra vertus, tai turėjo padėti išsaugoti Lietuvos miškus. Vailokaičiai siūlė statyti plytų ir čerpių įmones. Nesulaukdami, kas to imtųsi, 1923 m. patys įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę “Palemonas”, beje, kuri ir dabar dar gyvuoja. Bendrovės tikslas buvo: Lietuvos pramonę ir statybą kelti ir Lietuvos miškų eikvojimą mažinti. Bendrovė pasistatė plytų fabriką prie palemono geležinkelio stoties, taip pat plytų įmones prie Garliavos, Gelgaudiškio, Kybartų, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kitur. Bet ypač Jonas Vailokaitis mėgo Palemono plytinę. Joje daugiausiai laiko praleisdavo, rengdamas vis naujus ir naujus jos techninio tobulino projektus.

Didelis Vailokaičių indėlis pertvarkant ir kitas Lietuvos ūkio šakas. Pirmiausia jie ragino vyriausybę plėsti gamybą, kuri nereikalavo įsivežti žalių ir kuriai užteko specialistų. Tai maisto pramonė, žemės ūkis. Apie 1922 m. ūkininkai atsigavo, ėmė gaminti produktus eksportui. Visame krašte imtos statyti pieninės, mėsos perdirbimo įmonės. 1923 m. pavasarį Vailokaičiaiįkūrė Lietuvos kiaušinių ir valgomųjų daiktų eksporto akcinę bendrovę “Maistas”, vėliau pobūdis truputį pasiketė. “Maistas” siekė kelti Lietuvos gyvulių ir paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius.
Vailokaičiai padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų bendrovę “Lietūkis”.

Apie 15% gautojo pelno Vailokaičiai skirdavo labdarai. Ypač daug lėšų tekdavo studentų stipendijoms, Kauno universitetui. Vaduojant Klaipėdą vėlgi į pagalbą atėjo Ūkio bankas. Jis siuntė sukilėliams pinigų, maistą. Taip pat ir kitose srityse jaučiamas noras kur tik galima ir kaip galima lietuviams padėti. Ūkio bankas nori, kad jauna atgimstanti Lietuva kuo greičiau galėtų susilaukti daug šviesių, išėjusių aukštuosius mokslus žmonių, kurie galėtų dirbti Lietuvai ir savo darbu ją stiprinti. Šalia labdarystės Ūkio bankas deda visas pastangas, kad Lietuvos ūkis kuo geriausiai galėtų stipriai pakilti.

1940 m. vasarą TSRS okupavus Lietuvą, Jonas Vailokaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją . Brolis Juozas trauktis atsisakė. Okupantai nacionalizavo visas Vailokaičių įmones, turtą, butą, palikdami vos vieną kambarį, kurį po poros savaičių taip pat atėmė. Juozas Vailokaitis apsigyveno brolio Viktoro namelyje Žemaičių gatvėje, įsidarbino mokytoju pradžios mokykloje. 1941 m. birželio 14 d. kunigą Juozą Vailokaitį suėmė ir ištrėmė į Altajaus kraštą. Į Lietuvą grįžo 1944 m., į Paštuvą. Mirė – 1953 m. rugpjūčio 5 d.

Jonas Vailokaitis, pasitraukęs iš TSRS okupuotos Lietuvos, kurį laiką gyveno Berlyną, po to persikėlė į Vidurio Vokietiją.
Jonas Vailoakitis kritiškai vertino A. Smetoną ir jo vykdomą politiką. Svajojo, kad karo ir jis, Vailokaitis, daugiau skirs nepriklausomai demokratinei Lietuvai kurti. Bet nesulaukė karo pabaigos – mirė 1944 m. grudžio 16 d. Palaidotas Blankenburge.

Palaikai pargabenti į “Petrašiūnų” kapines.

Naudota literatūra: 1918 m. Signatarai
Kunigas Juozas Vailokaitis
Atsiminimai Danos Knyvienės – Vailokaitytės (Antano Vailokaičio dukros)

Views All Time
Views All Time
4236
Views Today
Views Today
1
0 0