Jeigu esate skaitę nuotykių knygas, bent kartą pasvajojote apie kvapą gniaužiančią kelionę, ieškant paslėpto lobio… Be abejo, paieškos procesas gali būti smagus nebūtinai tikintis atkapstyti aukso skrynią. Tobulėjant technologijoms, slėptuvių kūrimas ir vadinamųjų lobių ieškojimas, pasitelkiant GPS imtuvus ir internetą, tapo smagiu žaidimu, pavadintu „geocaching“ (angl. „geo“ – geografija, „cache“ – slėptuvė).

Neleidžia pasiklysti

GPS imtuvai – navigaciniai elektroniniai prietaisai – pradėti gaminti daugiausia karybos reikmėms. Imtuvas reaguoja į Žemės palydovų skleidžiamus aukšto dažnio radijo signalus.

Gavęs laiko ir atstumo duomenis, prietaisas juos paverčia geografinėmis koordinatėmis: nustatoma konkreti vieta, kurioje šiuo metu yra GPS imtuvėlio turėtojas. Jei prietaisas turi ir vietovės žemėlapį, pagal koordinates nurodomas ir taškas jame. GPS imtuvas gali fiksuoti ėjimo greitį, viso maršruto taškus.

„Žmogus, įsigijęs imtuvėlį, už jokias paslaugas nebemoka papildomai. Imtuvas automatiškai priima signalus ir juos apdoroja. Jeigu prietaisas turi ir žemėlapį, jame parodo buvimo vietą“, – „Jaunimo lygai“ sakė Edvinas Grigaliūnas, navigaciniais prietaisais prekiaujančios bendrovės GPS produktų vadybininkas ir vienas iš geokešingo žaidimo pradininkų mūsų šalyje.

Iki 2000 metų daugiausia karių naudoti prietaisai labai netiksliai nurodydavo atstumus. Tai buvo net naudinga konspiraciniais tikslais – vykdant karines operacijas, tačiau visiškai netiko keliautojams, norintiems pasižymėti kokią patikusią vietelę ir nepasiklysti girioje.

Patobulinus imtuvus – dabar daugumos jų paklaida sudaro keliolika metrų – ir pradėjus jų masinę gamybą, šiuos prietaisus naudoti gali ir aktyvaus poilsio mėgėjai. Tačiau GPS prietaisai prieš ketvertą metų buvo labai brangus malonumas – imtuvėlis kainavo kelis tūkstančius litų.

Vargu ar galima teigti, jog dabar šis prietaisas jau įkandamas kiekvienam – šiuo metu mėgėjiškų GPS imtuvų kainos siekia kelis šimtus litų, o specialistų, pavyzdžiui, geologų, naudojami prietaisai, kurie yra itin tikslūs, tebėra keliasdešimt kartų brangesni. Vis dėlto prekybininkai pastebi, jog, laikui bėgant, GPS imtuvų perkama vis daugiau.

Grybautojai bei žvejai teigia, jog tai – itin praktiškas ir naudingas prietaisas. Tarkim, suradęs miške grybų karalystės dvarą, pasižymi vietą, kurioje esi, GPS imtuvu, ir šie duomenys saugomi jo atmintinėje. Tad kitąkart bandyti sėkmę ir klaidžioti po mišką nebereikės.

Taisyklės – nesudėtingos

Pasak E. Grigaliūno, jis ir pats turi GPS imtuvą, kurį naudoja keliaudamas, grybaudamas, bei, žinoma, žaisdamas geokešingą.

Šio žaidimo dalyvis, sukūręs vadinamąjį lobį, paslepia jį miške, parke, mieste etc. „Lobis“ paprastai yra tvirtas konteineris, kur sudedamos smulkios dovanėles ar suvenyrai: žaislai, kompaktiniai diskai, knygos, statulėlės, pinigai, nuotraukos etc. Nepageidautina šitaip slėpti maisto, peilių, narkotikų ar sprogmenų. Būtina sudedamoji dalis – užrašų knygutė bei rašiklis.

Informacija apie lobį – jo geografinės koordinatės, kiek miglotas vietovės aprašymas – skelbiama geokešingo svetainėse internete. Užrašų knygutė – tai vadinamasis žurnalas, kuriame pažymima, kas, kada buvo paslėpęs lobį. Vėliau jį pildo kiti dalyviai, kurie lobį suranda, naudodamiesi savo GPS imtuvais. Turėkite galvoje, jog šie prietaisai vis dar nėra preciziškai tikslūs, nurodydami atstumus, tad ieškodamas lobio gali užtrukti.

Yra keletas geokešingo taisyklių: 1. Suradęs lobį, paimk ką nors iš slėptuvės; 2. Palik joje ką nors; 3. Parašyk apie savo apsilankymą žurnale. Jei tu gauni informacijos iš žurnalo, turi ir pats jį papildyti.

Žurnaluose gali būti nurodoma, kur dar galėtumėte rasti lobį, ką gražaus ar įdomaus gali pamatyti šioje vietovėje arba tiesiog surašomi dalyvių pokštai ar įspūdžiai. Lobio negalima perkelti į kitą vietą – šią teisę turi tik jo savininkas. Be to, slėptuvė neturi būti žemėje iškasta duobė. Geriausia konteinerį tiesiog saugiai paslėpti, o ne užkasti, kitaip jo ieškoti bus labiau keblu, negu įdomu.

Pageidautina, kad užduotį įveikęs dalyvis praneštų apie savo sėkmę ir interneto bendruomenei, tačiau, pasak E. Grigaliūno, šitaip yra anaiptol ne visada: „Neretai pasitaiko, kad interneto svetainėje vos vienas kitas praneša radę konkretų lobį, o nuvykęs ten ir atsivertęs žurnalą, perskaitai kur kas daugiau įrašų“. Lietuvos geokešingo tinklapio adresas – http://www.gps.lt/geocaching.

Sportas ir estetika

Pasak pramogos, skaičiuojančios ketvirtus gyvavimo metus, o mūsų šalyje kelią skinančio apie dvejus metus, entuziasto, tai žaidimas įvairiausio amžiaus žmonėms. Pašnekovas pastebi, kad kol kas Lietuvoje daugiausia juo domisi 30-mečiai.

„Kartais paieškau lobio, kai važiuoju per kokią vietovę ir žinau, kad kažkur čia jis turi būti, kitąkart susiorganizuojame su draugais… Manau, tai puiki pramoga, kurią galima suderinti ir su iškyla gamtoje“, – sakė E. Grigaliūnas.

JAV – geokešingo gimtinėje – jau yra paslėpta keli šimtai „lobių“, o žaidimas pamažu virsta orientacinio sporto šaka. Lobių paieškomis užsiimama susibūrus į komandas.

Skiriama keletas geokešingo atmainų. Pavyzdžiui, vadinamoji „grandinėlė“: dalyvis, radęs lobį, perskaito čia slepiamus nurodymus, kur ieškoti kito lobio, drauge – ir tolesnių instrukcijų. Dar vienas variantas – virtualusis geokešingas. Šiuo atveju apčiuopiami daiktai neslepiami – lobis yra tiesiog vieta, geografinis objektas. Suradęs jį pagal interneto svetainėje skelbiamas koordinates, gali įvertinti vietovės neįprastumą, grožį.

Su tuo susijusi ir dar viena geokešingo atmaina: ieškoma vietų ar objektų, pavyzdžiui, paminklų, kurių koordinates – ilgumą ir platumą – atitinka ne trupmenos, o sveiki skaičiai. Šių vietų nuotraukos ir koordinatės skelbiamos internete.

Beje, įprasta ir dalyvaujant žaidime pagal „klasikines“ taisykles lobius slėpti gražiose vietose. Nemažai žaidimo naudojant GPS imtuvus entuziastų akcentuoja jo kultūrinę funkciją: ieškodamas slėptuvės, pastebi iki tol nematytus dalykus, gamtos grožį, pažįsti gimtąją šalį.

Views All Time
Views All Time
4591
Views Today
Views Today
1
0 0