Įvadas

Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje1, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“. 2 Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.

Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų 3. Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — tačiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.

Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, implikuoja, kad prekybos politikos liberalizacija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rinkos skverbimuisi yra beprasmiška (ypač kapitalo rinkų atveju)4. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Sąjungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savaime neturi didelės prasmės. Žinoma, toks požiūris yra šališkas, tačiau turiu pripažinti, kad šis darbas ir remsis liberalizmo argumentais.

Požiūris į Lietuvos ekonominę politiką globalizacijos atžvilgiu visų pirma kaip į jos integraciją į Europos Sąjungą (ir pirmiausia prekybos integracijos aspektus), lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus aptarti globalizacijos proceso teoriniai ir empiriniai ypatumai. Čia bus apsistota ties keliais ir Lietuvai aktualiais aspektais — pirmiausia mažas pajamas turinčių bei savo gyventojų skaičiumi nedidelių valstybių prekybos bei kapitalo atvirumo problematika apskritai. Antrojoje dalyje pereisiu prie Europos Sąjungos vaidmens pasaulinėje rinkoje. Galiausiai bus analizuojami Lietuvos ekonomikos raidos, integruojantis į Europos Sąjungą scenarijai, pirmiausia prekybos liberalizavimo ir dereguliavimo kaštai bei nauda.

1. Globalizacijos teorija ir praktika

1.1. Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti ir globalizacijos atspindžiu, ir laidininku. Šis procesas daro reikšmingos įtakos tarptautinėms kapitalo rinkoms, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui. Galima skirti tris globalizacijos lygius: (1) transakcijas per sieną (cross-border transactions), (2) transakcijas bendroje rinkoje (open-border transactions) ir (3) transakcijas be sienų (transborder transactions)5 — dažniausiai naudojamą „interneto amžiaus“ ekonomikos pavyzdį.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius: (1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas — naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas; (2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas); (3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“6. Per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą — į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys — dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais7. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo liberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), o globalizavimas ilguoju (galbūt pačiu ilgiausiu) laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų mažėjimo.

Nors kai kurie globalizacijos teoretikai tvirtina, jog vertinant kokybiškai, dabar pasaulio ekonomikos išgyvenami reiškiniai turi istorinių precedentų, ypač 20-ojo amžiaus pradžioje, bent jau kiekybiškai kapitalo ir prekių rinkų augimas per pastaruosius dvidešimt metų atrodo beprecedentis. Juo labiau, pridėjus kokybinį matmenį — prekybos struktūrą: antrinės produkcijos bei paslaugų srautus8, transnacionalinių korporacijų ir prekybos TNK viduje augimą bei visa tai atspindinčius skirtumus tarp investicijų į atitinkamus sektorius — šiuo „antiglobalizaciniu“ požiūriu galima abejoti. Be to, apyvartos augimas pastarąjį dešimtmetį priklausė nuo likvidumo, todėl sparčiausiai augo valiutų prekybos mainai, portfelinės investicijos, tuomet — tiesioginės investicijos ir galiausiai prekyba9. Be to, aptariant prekybos globalizaciją, pastebima stipri koreliacija (–0,89) tarp vidutinių muitų bei tarifų (mažinimo — nors iš dalies juos atsvėrė nauji netarifiniai barjerai) ir prekybos augimo. Kapitalo rinkose buvo pastebimos panašios tendencijos — tačiau šiuo atveju kapitalo reguliavimo liberalizavimą galima laikyti veikiau valstybių atsaku į prasidėjusi portfelinių, o vėliau ir tiesioginių investicijų apimčių didėjimą10. Kita vertus, vidurkių skaičiavimas, kuriuo paremtos šios tendencijos, ne visada korektiškas, nes skirtingose šalyse padėtis, kaip rodo statistinė analizė, reikšmingai skiriasi.

Dar daugiau, globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių atveju skyrėsi nedaug (santykis su bendruoju vidaus produktu buvo atitinkamai 0,67 ir 0,66), galima daryti prielaidą, kad prekybos struktūra buvo visiškai skirtinga. Galima spėti, kad pažangesnės šalys turi daugiau paskatų mažinti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, aukštesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. Be to, tikėtina, kad šalyse su didesnėmis pajamomis, „medianinis rinkėjas“ vartoja daugiau importuotų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biudžeto pajamas taip pat galima užtikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių. Dar daugiau, EBPO valstybėse mažėja darbo jėgos junionizacijos lygis, o kadangi į profsąjungas dažniau jungiasi mažiau konkurentabilių tarptautinėje rinkoje įmonių darbininkai, galima sieti tai su mažėjančiu protekcionizmo poreikiu bei prekybos globalizacija11.

Tiesioginės užsienio investicijos EBPO šalyse buvo beveik dvigubai didesnės negu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės — beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai — EBPO šalyse jų pajamos sudaro 0,9 proc. pajamų iš prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje (standartinis nuokrypis — 1,3 proc.), tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse šie rodikliai yra atitinkamai 25,7 ir 13,8 proc. Maždaug dešimt kartų skiriasi ir atvirumo kapitalo judėjimui rodikliai. Beje, Lietuvos atveju, 1990—1996 m. prekybos vidurkis buvo 106 proc. BVP, tiesioginės užsienio investicijos — beveik pusantro karto mažesnės, o portfelinės — daugiau kaip 10 kartų mažesnės negu EBPO šalyse. Tarptautinės prekybos mokesčių lygis — didžiausias tarp Baltijos šalių (ir net triskart didesnis negu Estijoje) — buvo beveik keturis kartus didesnis negu EBPO šalyse. Kapitalo rinkos dereguliacija pagal duotuosius šaltinyje laiko indikatorius buvo maksimali, tad lyginti su kitomis valstybėmis nėra korektiška.12

Kita vertus, koreliacijos tarp prekybos ir investicijų, ypač portfelinių, nei tarp prekybos ir kapitalo rinkų reguliavimo nėra stiprios — taigi valstybių reguliacinės politikos variacija buvo tik nestipriai koreliuota su prekybos ir kapitalo srautų variacija. Todėl galima spėti, kad globalizacijos procesai vis dėlto realiai veikia prekybos ir investicijų augimą, nepaisant vyriausybių politikos — kuri yra labai skirtinga net vienodo plėtros lygio valstybėse.

Vis dėlto tai dar neatsako į klausimą, ar liberali vyriausybių politika yra tik atsakas į „neišvengiamą“ globalizaciją (o reguliacinė „neišvengiamai“ turės virsti liberalia), ar savanoriškas vyriausybių pasirinkimas. Viena vertus, eurodolerių rinkos susiformavimas13 rodo, kad valstybės institucijos buvo priverstos reaguoti į neišvengiamą finansų rinkos globalizaciją. Kita vertus, nors kontroliuoti kapitalų išplaukimą yra beveik neįmanoma, Azijos ir Rusijos krizės 1997 ir 1998 m. sustiprino kritikus, reikalaujančius bent jau reguliuoti kapitalų įplaukimą, kad būtų įmanoma sušvelninti kapitalo rinkos nestabilumo poveikį (tiesa, šiuolaikinės informacijos technologijos tokį reguliavimą kai kuriais atvejais padaro bevertį), nes ir pažangiausioms, ir besivystančioms valstybėms atvėrus kapitalo rinkas, susiformavę kapitalo srautai iš pirmųjų į pastarąsias liberalios rinkos sąlygomis gali destabilizuoti ne tik ekonomines, bet ir politines sistemas. Vis dėlto vis auga „delokalizacija“ — asimetrija tarp vyriausybių, apribotų geografinėmis ribomis (bei konkuruojančių dėl kapitalo), ir globalinių rinkų, dirbančių suprateritoriniu principu — daugiau kaip du trečdaliai finansinių srautų neturi „savo valstybės“14. Be to, globalizacija kapitalo liberalumo požiūriu nebūtinai reiškia multipoliariškumą: konkuruoti dėl užsienio kapitalo valstybės paprastai gali tik priimdamos tam tikras sąlygas ir terminus, kuriuos nustato pagrindiniai finansų centrai, bankai ir kompanijos.

Panašią tendenciją galima pastebėti ir pasaulio prekyboje. Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį — GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies beveik bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiašalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių „paklausos“, taigi ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aiškinti ir naujų nedidelių valstybių susikūrimu per pastarąjį dešimtmetį. Mažėjant tarptautinės prekybos ir kitos ekonominės veiklos kaštams, vis mažesnių valstybių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, todėl vis daugiau pasaulinės rinkos žaidėjų pasisako už prekybos barjerų mažinimą. Kita vertus, prekybos barjerai paprastai mažinami, kai už tai pasisako didžiosios valstybės.

Vis dėlto prekių ir kapitalo rinkos turi esminį skirtumą: prekybos reguliavimas vis dar lieka vyriausybių rankose, nes prekių judėjimą fiziškai, o paslaugų judėjimą — buhalteriškai kontroliuoti yra įmanoma, lygiai taip pat realu yra kontroliuoti transnacionalinių korporacijų veiklą valstybės viduje. Todėl valstybių ekonominė politika reglamentuojant „fizinių“ prekių bei paslaugų judėjimą per sieną tebegali atnešti realių rezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neišvengiamas kapitalo mobilumas todėl sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Dar daugiau, finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis žingsnis, tuo tarpu importo mokesčių sumažinimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei. Tiesa, nereikėtų atmesti ir galimybės, kad įsitikinusios savo „galingumu“ reglamentuoti prekybą, vyriausybės taip pat tiki sugebėjimu kontroliuoti kapitalo rinkas — arba bent jau siekia tai parodyti rinkėjams kapitalo savininkų pasitikėjimo sąskaita (o mažesnėse valstybėse su nedidele darbo jėgos junionizacija — Lietuvoje — 20 proc.— tokio signalo užsienio kapitalo savininkams kaštai gali būti gerokai didesni už vidaus politinę naudą!).

1.2. Globalizacija ir uždarumas

Tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Šiomis prielaidomis remsis ir tolesnis šio darbo aiškinimas. Tačiau kol kas verta apsistoti ties priešingais argumentais — kad nėra galutinai aiškūs tarptautinio atvirumo kaštai ir nauda. Tik tiesioginių užsienio investicijų nauda yra nekvestionuojama, o tarptautinės finansų rinkos paradoksaliai ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, tad kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus šalutinio vidaus pramonės poveikio (externalities). Be to, prekybos liberalizavimas paprastai neatsižvelgia į kai kuriuos esamus netarifinius barjerus, įvestus konkrečiais tikslais, todėl bet koks globalizacijos modelis turėtų apimti ir atsakomybės dėl valstybės socialinių bei kitokių gerovės funkcijų tęstinumą — galbūt jau tarptautiniu mastu.

Prekybos augimą ir prekių rinkų atvirumą paskatino santykinis jo pigimas skaičiuojant alternatyvos — uždarumo — kaštais. Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai (nontradable), nes ją apibūdina tai, jog skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Iš tikrųjų, transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Tarp 1930 ir 1990 m. vidutinės pajamos už mylios pervežimą aviatransportu nukrito šešis kartus, tarp 1960 ir 1990 m. kompiuterinės technikos vieneto kaina sumažėjo 99 procentais15, o tarp 1970 ir 1996 m. jūros pervežimo vieneto kaina — 70 procentų16.

Vis dėlto tradicinė laisvosios prekybos samprata yra ribota ta prasme, kad kai vidaus rinkoje prekės kaina pasiekia pasaulinį minimumą, tolesnės naudos pasiekti nebeįmanoma. Klausimas, ar laisvoji prekyba skatina augimą vidutiniu laikotarpiu, praėjus „susižavėjimui“ importo pakeitimo industrializacija, sulaukia teigiamo atsakymo tik su sąlyga, kad laisvoji prekyba didina inovacijas, t. y. dinaminę prekybos liberalizavimo naudą galima apibūdinti jos teikiamomis masto ekonomijos galimybėmis, kai eksporto sektoriuose atsilaisvina išteklių, kurie naudojami tyrimo ir plėtros tikslais, taip pat inovacijų plitimu su importu konkuruojančiuose sektoriuose bei galimybe firmoms gauti kuo pigesnių ir geresnės kokybės žaliavų ar sudedamųjų dalių. Be šių sąlygų negalima užtikrintai tvirtinti, kad laisvosios prekybos nauda atsvers pozityvų šalutinį saugomos rinkos poveikį17.

Akivaizdu, kad inovacijoms užtikrinti reikia itin didelių išteklių — todėl efektyviai išnaudoti šias sąlygas gai nebent didžiosios valstybės bei transnacionalinės korporacijos. Transnacionalinių korporacijų veikla valstybei iš tiesų sukuria naudingų šalutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų mažinami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo kaštai prisidėjo prie tiesioginių užsienio investicijų besąlygiško naudingumo — tačiau vyriausybės, kaip rodo ir Lietuvos privatizavimo patirtis, turi įtikinti savo politinio pasirinkimo įsileisti tiesiogines užsienio investicijas naudingumu skeptiškus rinkėjus, bijančius prarasti nacionalumo bei suverenumo simbolius.

Finansų rinkų liberalizacija taip pat laikoma natūraliu sprendimu, atsižvelgiant į alternatyvius — uždarumo — kaštus, o juolab palanki tuo, kad leidžia skolinantis išlaikyti ekonominį augimą be didelių santaupų ar nugalėti ekonominės recesijos laikotarpį, be to, verčia politikus nesiimti nepamatuotų sprendimų, kurie paskatintų kapitalo perkėlimą iš šalies. Tačiau liberalizuotos kapitalo rinkos tik dar labiau kenčia nuo informacijos nepakankamumo ar nepatikimumo, kai, nesikeičiant struktūrinėms sąlygoms, dėl nebūtinai racionalių motyvų kilęs nepasitikėjimas vietos finansų rinkose gali būti staigiai išplėstas į globalines kapitalo rinkas ir vietoj kapitalo įplaukimo atnešti staigų jo judėjimą iš valstybės. Todėl nors teoriškai pasaulinė kapitalo rinka jį paskirstytų efektyviai, čia kyla informacijos patikimumo problemų, o informacijos perdavimo greitis tampa nebe pranašumu, bet trūkumu. Taigi globalizaciniai argumentai dėl augančių uždarumo kaštų tiktų tiesioginėms užsienio investicijoms (TNK steigimui), tačiau tik iš dalies būtų pritaikomi tarptautinei prekybai (statiniu aspektu), finansų rinkų atveju atvirumas nėra tiesiogiai susijęs su augimu18.

1.3. Globalizacija ir integracija

Kaip nurodo Gediminas Vitkus19, globalizacijos teorija turi būti susieta su integracijos teorijomis, kad jas universalizuotų. Vis dėlto globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami integracijos atvejai — kaip ir teorijos — apima pirmiausia prekių bei paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.

Regionių laisvosios prekybos susitarimų skaičiaus augimas per pastaruosius du dešimtmečius netgi laikomas viena iš antiglobalizacinių tendencijų — Europos Sąjungos, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties ir „Rytų Azijos ekonominio centro“ (East Asian Economic Caucus) kūrimasis gali būti laikomas mėginimu suformuoti subglobalines zonas, „hegemoninius prekybos plotus“, kuriuos kontroliuotų trys galingiausios pasaulio ekonomikos (ES, JAV ir Japonija)20. Galima pastebėti, kad daugiau kaip 60 proc. visos prekybos pasaulyje vyksta regioninių organizacijų ribose21. Kita vertus, taip pat galima pastebėti, kad kai kurios iš jų prekybos liberalizaciją pagilino labiau negu egzistuojantys pasaulinio lygio susitarimai. Vis dėlto net ir regioninių prekybos blokų su preferenciniu elgesiu kūrimasis neprieštarauja Visuotiniam susitarimui dėl tarifų ir prekybos (GATT), kurio XXIV straipsnis leidžia kurti regionines organizacijas, kurios naudotų diferencijuotą politiką savo narių ir išorinių prekybos partnerių atžvilgiu.

Sekant viena iš populiariausių integracijos teorijų22, galima išskirti penkias jos pakopas. Pirma, laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų. Antra, muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis. Trečia, bendroji rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą. Ketvirta, ekonominė sąjunga, pasižyminti ir valstybių ekonominės politikos suderinimu. Pagaliau, penkta — visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra ekonominės politikos unifikavimas. Tokia klasifikacija, viena vertus, yra teorinė, kita vertus, pirmosios šio modelio pakopos atitinka Europos ekonominę integraciją.

2. Europos Sąjunga ir pasaulio ekonomika

Nors Europos Sąjungą galima laikyti vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent Europos Sąjungos kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, turėtų tapti pagrindine globalizacijos instrumentų „nešėja“ į Lietuvos rinką. Todėl šioje darbo dalyje bus aptarta Europos Sąjungos vieta pasauliniame darbo pasidalijime, pasaulinėje prekyboje ir Europos Sąjungos santykius su prekybos partneriais.

2.1. Europos Sąjunga ir pasaulinis darbo pasidalijimas

Europos Sąjungą galima laikyti didžiausiu pasaulio eksportuotoju — neskaitant vidusąjunginės prekybos, kuri, įvedus eurą, turi tendenciją didėti išorinės prekybos sąskaita, ES eksportas sudaro 20 proc. pasaulio eksporto srauto23. Kita vertus, užsienio prekyba kaip BVP dalis tebėra apie 10 proc.— maždaug tiek pat, kiek ir prie, 30 metų. Vis dėlto valstybių-ES narių tarpusavio prekyba išaugo, ir dabar vidutinei ES valstybei sudaro apei 60 proc. ES prekybos24. Be to, prekyba su kitomis Europos valstybėmis istoriškai sudarė didelę dalį ES valstybių prekybos — ir, į ES įstojus Austrijai, Suomijai ir Švedijai, ši išorinė prekyba virto vidaus prekyba. Pridėjus tokias šalis kaip Šveicariją ir Norvegiją, iš viso trys ketvirtadaliai vidutrinės ES narės prekybos yra susiję su Europos prekyba, ir po būsimosios ES plėtros šis rodiklis dar augs25.

Didžioji dalis ES išorinės prekybos 1970—1994 metais buvo prekyba tos pačios šakos prekėmis (intra-industry trade), bet ši struktūra ėmė keistis. Mašinų ir transporto sektoriuje, kuris istoriškai sudarė didelę dalį ES eksporto, vis auga importo skvarba. Panašių tendencijų galima pastebėti ir kituose, naujųjų technologijų sektoriuose — telekomunikacijų, duomenų apdorojimo įrangos prekyboje (eksporto/importo santykis smarkiai sumažėjęs). ES išlieka tradicinių sektorių (tekstilės) aukštos kokybės gaminių eksportuotoja, tačiau ir čia jos dalis dėl besikeičiančio pasaulio darbo pasidalijimo mažėja. ES, be to, išliko žaliavų ir kuro importuotoja. Svarbu tai, kad turinčios didžiausio palankumo statusą ES partnerės — Viduržemio jūros valstybės pagal eksportą ir ekonominio augimo tempus smuko, tuo tarpu valstybės, su kuriomis ES neturi tokių susitarimų,— Kinija, Azijos naujosios industrinės valstybės — išaugo. Didžiausio palankumo statusas dažnai būdavo suteikiamas toms valstybėms, kurioms eidavo ir didelė dalis ES užsienio pagalbos, tad galima daryti išvadą, jog prekybos preferencijos buvo viena iš — nelabai efektyvių — pagalbos formų. Visa tai perša išvadą apie nepalankų ES eksporto specializacijos pobūdį, pernelyg didelį pasikliovimą lėtai augančių šalių ekonomika ir importo skvarbą. Nors mažėjantis konkurencingumas aukštųjų technologijų sektoriuose ir paskatino integruoti rinką, per aštuonerius metus iki 1990-ųjų šių produktų prekybos 5 milijardų ekiu perteklius virto 23 milijardų deficitu26. Kita vertus, reikia pastebėti, kad įvairių valstybių prekybos struktūra ir partneriai tebelieka labai skirtingi.

Kaip jau aptarta pirmojoje dalyje, prekyba paslaugomis pastaraisiais metais augo greičiau negu prekyba prekėmis, tas pat pasakytina ir apie tiesioginių užsienio investicijų augimą. Pasaulio mastu šios tendencijos lėmė, kad naujosios technologijos greitai ir plačiai paplito, firmos ėmė bendradarbiauti, ypač pirmojoje dalyje minėtais mokslo tyrimo aspektais. Be to, išaugo prekyba tarpiniais produktais ir prekyba kompanijų viduje. Vis dėlto, neskaitant transnacionalinių korporacijų, didžioji dalis gamybos ir ekonominių mainų išlieka apriboti valstybių vidaus sienomis — o turint galvoje ES integracijos lygį,— ir ES išorinių sienų ribose. Europos Sąjunga niekada nebuvo laisvosios prekybos bastionas27, ir prekybos barjerai, panaikinti jos viduje, kad būtų sukurta didesnė rinka, liko ties išorinėmis sienomis, kad šioji rinka būtų apsaugota.

2.2. Europos Sąjunga ir pasaulinės prekybos liberalizacija

Nedarbo ir atlyginimų nelygybės augimas ES yra paskatinęs debatus, kad jo priežastis gali būti augantis prekių importas iš besivystančių šalių arba technologinių pokyčių sukeltas darbo rinkos restruktūrizavimas. Jei tai būtų įrodyta, ši pozicija galėtų tapti dar vienu argumentu už ES rinkos užvėrimą, kuris ir taip yra gana žymus (nekalbant jau apie darbo rinkos uždarumą). Bendrasis išorinis tarifas tapo muitų sąjungos pagrindu ir užtikrino Europos Bendrijos kaip tarptautinės prekybos veikėjo vieningumą. Kita vertus, 113-asis Romos sutarties straipsnis numato ir kitus prekybos instrumentus — kvotas, eksporto kreditavimą, antridempingo priemones ir antisubsidines priemones. Tačiau integracijai plėtojantis už muitų sąjungos ribų, Europos išorinė prekybos politika buvo papildyta naujais aspektais — standartais ir kokybės reikalavimais.

Vis dėlto pagrindinis prekybos liberalizavimo objektas pasaulio rinkoje buvo prekės ir jų prekybos tarifiniai barjerai bei kiekybiniai apribojimai. Europos Sąjunga prekybos liberalizavimo klausimais GATT ir Pasaulio prekyos organizacijos rėmuose stengėsi vaidinti ne tik aktyvų, bet ir vieningą vaidmenį — ir tai padėjo Europos prekybiniam blokui pakeisti galių balansą GATT viduje. Vidutinis bendrasis išorės tarifas po GATT derybų etapų buvo nuolat mažinamas, nors gana aukštos tarifų normos išliko tokiems „jautriems“ sektoriams kaip tekstilės gaminiai ir drabužiai, popierius ir elektronika. Būtent prekėms, o ne žaliavoms išlaikomi didesni muitai, todėl efektyvus (darbo rinkos) apsaugos lygis yra didesnis negu galima spręsti iš tarifų28.

2.3. Netarifinių barjerų taikymas Europos Sąjungoje

Kita vertus, vis didėjančią dalį rinkos apsaugos priemonių pastaruoju metu sudaro netarifiniai barjerai: techniniai standartai, muitiniai įvertinimai, importo licencijavimas, antidempingo mokesčiai, subsidijos ir antisubsidiniai mokesčiai ir pan. Tokiais barjerais Europos Sąjungoje, be žemės ūkio (prekyba žemės ūkio produktais yra atskiras ES prekybos politikos atvejis, kur pagrindiniai reguliavimo instrumentai yra importo rinkliavos — skirtumo tarp įėjimo į rinką kainų ir eksportuojančios šalies kainų,— eksporto subsidijavimas, tarifai ir kiekybiniai apribojimai), apsaugoti du pagrindiniai sektoriai: daug darbo reikalaujantys produktai, tokie kaip drabužiai ir tekstilė, taip pat odos gaminiai, arba, atvirkščiai, daug lėšų mokslo tyrimams, technologijų plėtrai, masto ekonomijos reikalaujantys produktai — telekomunikacijos, vartotojų elektronikos gaminiai, kuriems negalinti ir neturinti tradicijų imtis strateginės prekybos ir aktyvios industrinės politikos Europos Sąjunga vis dėlto kuria palankias prekybos sąlygas.

Tiesa, buvo panaikinta didelė dalis kiekybinių apribojimų — nacionalinių kvotų (o net ir daugelio mažų nacionalinių kvotų pakeitimas vieningomis didelėmis ES kvotomis jau turėjo liberalizuojančio poveikio),— bet kai kuriose srityse, tokiose kaip tekstilė jos tebėra naudojamos, nors reikia pripažinti, kad kiekybiniai apribojimai nesugebėjo apsaugoti ES rinkos nuo gilėjančios importo iš besivystančių šalių skvarbos. Imamasi ir kitų suboptimalių priemonių, pavyzdžiui, savanoriškų eksporto apribojimų, kurie leidžia aiškiau numatyti prekybos rezultatus ir kainas, taip irgi mėginant mažinti importo skvarbą plieno, avalynės, automobilių bei elektronikos sektoriuose (taigi konkuruoti su Azijos importu), nepaisant potencialių kartelizacijos kaštų.

Įvairios Europos valstybės naudojasi ir antidempingo priemonėmis, tačiau, kadangi nėra apibrėžta, kas sudaro „nesąžiningą prekybą“, tokių priemonių naudojimas paprastai autonomiškas ir savavališkas, paprastai atnešantis mažiau nuostolių didžiosioms valstybėms. ES lygiu antidempingo veiksmai turi būti pagrįsti kainų diskriminavimo ir žalos vidaus gamintojams įrodymais — tačiau ir viena, ir kita sunku universalizuoti. Tokių veiksmų ar tiesiog tik grasinimų pradėti antidempingo bylas (kurie, turint galvoje istoriją, yra veiksmingi) imtasi daugiausia prieš geležies ir plieno importą iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių, chemikalus ir perdirbtas žaliavas iš Kinijos, audinius iš Turkijos ir kitų Azijos valstybių ir elektroniką iš Japonijos bei Rytų Azijos šalių29. Tuo tarpu techninių standartų įgyvendinimas vis dėlto nebuvo išskirtinis prekybos instrumentas ta prasme, kad standartizacijos organizacijų veikla buvo vienoda ir ES narių, ir kitų valstybių atžvilgiu. Be to, ES netgi sutarė dėl sveikatos ir saugumo standartų pripažinimo su kitomis valstybėmis. Vis dėlto įvairių standartų unifikavimas, neatsižvelgiant į produktyvumo diferenciaciją, gali sumažinti kai kurių valstybių sugebėjimą konkuruoti tarptautinėje arenoje, o tai vėlgi gali paskatinti reikalavimus saugoti vidaus rinką.

Dar vienas instrumentas, iki tol naudotas tik didžiųjų valstybių, pirmiausia JAV, buvo eksteritorinė konkurencijos politika, kurią vykdyti įgaliota Europos Komisija. Todėl dabar Europos Sąjunga, sukūrusi precedentą imdamasi bylų prieš kompanijas, esančias už jos ribų, turi stiprių galių atsverti neigiamus pasaulio ekonomikos integracijos poveikius didžiųjų firmų lygiu. Taigi bet kuriuo atveju naujieji užsienio prekybos ginčai bus susiję ne su paprastais protekcionistiniais instrumentais, tokiais kaip tarifai ar kvotos, bet su gerokai sudėtingesniais barjerais, kurie kartu yra ir vidaus politikos instrumentai, turintys socialinį poveikį. Yra netgi bijoma, kad ateityje valstybės-ES narės dar dažniau ims naudoti netarifinius barjerus, kad kompensuotų kvotų ir tarifų liberalizaciją. Todėl protekcionistinė Europos Sąjungos politika bent jau vidutiniu laikotarpiu turėtų atsverti liberalizavimo tendencijas.

2.4. Europos Sąjunga ir būsimieji nariai: preferenciniai prekybos režimai

Europos Bendrijos, o vėliau ir Europos Sąjungos nuostatoms dėl prekybinių režimų su prekybos partneriais darė įtakos du pagrindiniai kintamieji: partnerio ekonominės plėtros lygis ir galimybė jam tapti pačios Europos Sąjungos nariu. Turint galvoje europietiškumo kriterijų, dažnais atvejais šiedu kintamieji sutapdavo, kadangi ekonomiškai pažangiausios Europos valstybės būdavo laikomos potencialiais naujais bloko nariais30. Kitaip negu su mažiau išvystytomis partnerėmis iš Viduržemio jūros baseino bei Artimųjų rytų, su šiomis kandidatėmis buvo sudaromi prekybos susitarimai su abipusėmis liberalizavimo nuostatomis, kuriuos galima laikyti pasirengimu prijungti šias valstybes prie ekonominės sąjungos31. Kita vertus, Europos valstybės, pasilikusios už ES ribų, bet įeinančios į Europos laisvosios prekybos asociaciją (EFTA), atsidūrė nepalankioje padėtyje, kai pagal 1994 m. Europos ekonominės erdvės (EEA) sutartį perėmė didelę dalį acquis bei įvarių sektorių politikas ir net suteikė paskolų bei grantų ekonomiškai atsilikusioms ES narėms, tačiau taip ir negavo realios įtakos nustatant tolesnes taisykles. Tai paskatino tokių valstybių kaip Austrija, Suomija ir Švedija stojimą į Europos Sąjungą bei likusiųjų — Islandijos, Norvegijos ir Šveicarijos nepasitenkinimą.

Jau pastarojo dešimtmečio pradžioje Europos Bendrija ėmėsi prekybos liberalizavimo instrumentų, kad parengtų potencialias kandidates narystei Europos Sąjungoje— prekybos ir bendradarbiavimo sutarčių, taip pat PHARE programos bei kitų priemonių. Vėliau pasirašytomis laisvosios prekybos ir Europos (asociacijos) sutartimis Europos Sąjunga prisiėmė įsipareigojimų sparčiau liberalizuoti savo rinktas Vidurio ir Rytų Europos šalių produkcijai — vėlgi išskyrus „jautriuosius“ sektorius: žemės ūkį (galiausiai kai kurios valstybės kandidatės tapo žemės ūkio produkcijos importuotojos iš ES32), taip pat iš dalies plieno, anglies ir tekstilės pramonę. Darbo rinkta liko neliberalizuota ir atrodo, kad derybose dėl stojimo ES mėgins užtikrinti gana ilgą pereinamąjį laikotarpį laisvam darbo jėgos judėjimui. Rengdama valstybes kandidates integracijai, Europos Sąjunga skatino jų subregioninę prekybos liberalizaciją33, tačiau į šiuos raginimus kai kuriais atvejais būdavo įtariai žiūrima kaip į mėginimus sukurti alternatyvą narystei ES. Vis dėlto atrodo, kad tokie pogrupiai, galbūt mažiau institualizuoti, išliks net ir visoms valstybėms-kandidatėms (ar bent jau dešimčiai) įstojus į Europos Sąjungą dėl skirtingo jų ekonominės raidos lygio ir potencialiai skirtingos ES žemės ūkio, darbo ir struktūrinės politikos jų atžvilgiu. Todėl galima mėginti išskirti būsimosios narystės globaliniame bet proteguojamame prekybos bloke naudą bei kaštus, ir tai bus padaryta baigiamojoje šio darbo dalyje.

3. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir globalizacija

Globalizacija, kaip jau buvo užsiminta, suteikia vis mažesnėms valstybėms galimybę būti savarankiškais globalios rinkos ir pasaulinio darbo pasidalijimo veikėjais. Mažosioms valstybėms prekybos liberalizacija ir dažniausiai kapitalo rinkų liberalizacija (turint galvoje 1.2. poskyryje išvardytus apribojimus) atrodo naudingesnė negu didžiosioms. Vis dėlto absoliuti prekybos liberalizacija nėra vienintelė alternatyva, o turint galvoje gravitacijos modelius ir priklausomybę (ir politinę!) nuo kaimynų bei partnerių dydžių, prekybos apimčių bei artimumo — ir ne visada optimali alternatyva, ypač atsižvelgiant į dinaminius jos aspektus. Todėl dalyvavimas regioninėse ekonominėse sąjungose, nors tėra tik dalinis ekonominės liberalizacijos pavyzdys, gali būti naudingesnis mažai valstybei, matuojant alternatyviais kaštais — klaidų pertvarkant ar tvarkant ūkį galimybe ir jokių politinių svertų paveikti didžiuosius prekybos partnerius neturėjimu.

Remiantis šiais argumentais, Lietuvai narystė Europos Sąjungoje turėtų būti laikoma naudingesne strategija negu visiškas prekybos liberalizavimas su visais prekybos partneriais — pagaliau, toks svarstymas apskritai jau yra pavėluotas. Lietuvos rengimasis narystei Pasaulio prekybos organizacijoje, žinoma, privertė užtikrinti didesnį ekonominės politikos skaidrumą ir panaikinti kai kuriuos netarifinius barjerus, tokius kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai, bet, pasak Ramūno Vilpišausko, „narystė PPO ir su tuo susiję Lietuvos institucijų įsipareigojimai buvo ne tokie reikšmingi šalinant kliūtis prekybai kaip regioniniai susitarimai, ypač susitarimai su ES“34. Dabar pagrįsta tik nagrinėti narystės ES scenarijus ir jos kaštus bei naudą dalyvavimo globalinėje ekonomikoje požiūriu. Vėlgi, globalizacija nėra šiuo atveju visiškai pritaikoma koncepcija, turint galvoje, kad empiriškai Lietuva liktų priklausoma nuo dviejų pagrindinių prekybos partnerių — pačios Europos Sąjungos priimamų sprendimų ir Rusijos, o su kitais pasaulinės ekonomikos veikėjais, pirmiausia JAV ir Japonija, bendrautų tik netiesiogiai, kaip gana protekcionistinio prekybos bloko, taikančio netarifinius barjerus (ir, žinoma, ekonominės sąjungos — apie penktąją pakopą, visišką ekonomikos integraciją kol kas nekalbama ypač po reikšmingo Nicos viršūnių susitikimo, kuris vėl sustiprino tarpvyriausybinį, o ne supranacionalinį ES politikos elementą) narė. Todėl realiai svarbiausia nustatyti ne tik kaip atsilieptų Lietuvos ekonomikai (šiame darbe nagrinėjamais globalizaciniais aspektais) narystė Europos Sąjungoje, bet ir kaip tai paveiktų prekybą su Rusija, kurią galima laikyti pirmąja globalizacijos pakopa („transakcijomis per sieną“).

3.1. Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą ir prekybos restruktūrizavimas

Lietuvos integracija į Europos Sąjungą reikš visišką taisyklių, standartų ir kitų reglamentuojančių normų perėmimą, kuris ekonomikai gali daryti dvejopą poveikį. Šiam darbui aktualus (1) bendrosios rinkos, t. y. laisvo gamybos veiksnių judėjimo, taip pat (2) įvairių politikos sričių bei taisyklių — ekonominės ir valiutų sąjungos, bendrosios prekybos politikos bei iš dalies bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimas ir (3) dalyvavimas priimant sprendimus Europos Sąjungos institucijose arba deleguojant jų priėmimą Europos Komisijai. Pastarasis aspektas svarbus santykių su trečiosiomis šalimis, pirmiausia Rusija, požiūriu.

Bendrosios rinkos aspektas principų lygmeniu Lietuvos siekiams yra priimtinas, tačiau turint galvoje, kad tai yra gana griežtai saugoma nuo išorės konkurencijos rinka, dalyvavimas bendrojoje rinkoje, ypač prekybos aspektu, gali sudaryti Lietuvai tam tikrų kaštų, vertinant pagal alternatyvą — dalyvavimą pasaulinėje rinkoje, kuris galbūt būtų palankesnis dėl inovacijų ir naujų technologijų ar pan. Todėl Elena Leontjeva netgi padarė radikalią išvadą, kad

„[…] ES, kokia ji yra šiandien, taps kliūtimi atskiroms tautoms vykdyti radikalias, laisvosios rinkos principais pagrįstas reformas. Įstojus į ES kelio atgal neliks — tautoms išnyks paskutinė galimybė lenktyniauti kuriant palankiausią aplinką žmonių inciatyvoms reikštis. Būdama stipriu politiniu magnetu, ES gali susilpninti laisvosios rinkos patrauklumą“35.

Taisyklių perėmimo nauda ir kaštai turėtų priklausyti nuo perėmimo pobūdžio. Kol kas nurodoma, kad bent jau prieš kelerius metus Lietuvoje įsigalėjęs nepopuliarių sprendimų argumentavimas ES reikalavimais buvo nepagrįstai nelankstaus įgyvendinimo pavyzdys, tik dar labiau uždaręs kai kurias rinkas, pavyzdžiui, telekomunikacijų. Taip galėjo nutikti dėl to, kad vyriausybė pasirinko netinkamus instrumentus įgyvendinti direktyvoje keliamus tikslus. Kita vertus, Europos Sąjungos įtaka tiesiogiai privertė atverti finansų institucijų bei žemės ūkio rinkas bei atsilaikyti prieš kitų interesų grupių raginimus įvesti tiesioginius apribojimus prekybai: spaudžiant Europos Komisijai buvo panaikinti draudimai Lietuvoje veikti užsienio bankams, o Europos integracijos siekiai apskritai padarė neišvengiamą ir draudimo užsieniečiams įsigyti žemę panaikinimą. Tačiau, kaip rodo pastarasis pavyzdys, šie liberalizavimo žingsniai vėlgi sustojo ties Europos Sąjungos ribomis ir nebuvo pritaikyti plačiau. Bendroji problema yra ta, kad narystės nauda ir kaštai yra asimetriškai išsidėstę laike: Europos Sąjungos normų taikymas sudarys sąlygas intensyvesnei (tarptautinei) konkurencijai, ir gali būti, kad daugelis nelanksčių įmonių bankrutuos dar iki įstojimo į Europos Sąjungą, kai jau bus įmanoma plačiau naudotis narystės finansiniais ir kitokiais pranašumais. Vis dėlto tai ir yra iššūkis vyriausybei — kuo lygiau laike paskirstyti kaštus, ypač turint galvoje būtinybę prisitaikyti prie įvairių standartų (žr. žemiau).

Kapitalo rinkų liberalizavimas, harmonizuojant jo taisykles, visgi turi neigiamų ypatybių, apie kurias užsiminta šio darbo pradžioje: valstybėms konkuruojant dėl kapitalo, taisyklių suvienodinimas, liberalistiniu požiūriu, pašalina prielaidas siekimui sukurti palankesnes sąlygas ekonomikos augimui ir apriboja „signalinę“ kapitalo išplaukimo funkciją. Vis dėlto čia išlieka skirtumų ir tarp pačios Europos Sąjungos valstybių, pasilikusių skirtingą mokesčių politiką. Bendras ES reikalavimas kapitalo rinkų dalyviams Lietuvos atveju, priešingai, gali iškreipti rinką, nustatant pernelyg dideles, besiremiančias ES plėtros vidurkiu, minimalias nuosavo kapitalo normas36.

Dėl panašių priežasčių — skirtingo plėtros lygio ir skirtingų sąlygų, į kurias reaguojant ir buvo nustatyti Lietuvos atveju sunkiai pateisinami normatyvai — yra ir kitokių, Lietuvos prekybos liberalizavimui nenaudingų, integracijos padarinių: pavyzdžiui, ES nustatyti draudimai skirti didesnę negu 30 tūkst. ekiu subsidiją ūkio subjektams Lietuvos mastais gali pasirodyti pernelyg liberalūs37. Standartų ir darbo rinkos taisyklių harmonizavimas taip pat atitiktų jau minėtus teorinius argumentus, tiesa, taikytus ES partnerėms: gamtosaugos, mokesčių, darbo standartų suvienodinimas sudarytų per didelį spaudimą Lietuvos įmonėms ir gali jas bent tam tikrą laikotarpį padaryti nekonkurentabilias arba išvis sužlugdyti. Nauda, nors neabejotina, išryškėtų tik po gana ilgo laikotarpio.

Kita vertus, teigiamas tokių normų poveikis savaime nepašalintų kliūčių prekybai. Kaip rodo pieno pramonės pavyzdys, ES standartų taikymas bent jau teoriškai gali teigiamai atsiliepti, kad būtų panaikinti netarifiniai apribojimai bei antidempingo priemonės tačiau norint pasiekti tolesnio prekybos liberalizavimo, būtina ne tik susitarti dėl standartų perėmimo ar abipusio pripažinimo, bet ir apriboti valstybės pagalbą, interesų grupių įtaką bei laikytis konkurencijos taisyklių — tai leistų ne tik restruktūrizuoti pramonę, bet ir reikalauti atšaukti pagrindines prekybos ribojimo instrumentus — netarifinius barjerus (antidempingo priemones). Todėl apskritai integracijos poveikį rinkos dalyviams galima apibūdinti kaip „balansą tarp naudos iš padidėjusių galimybių ir prisitaikymo prie aukštesnių standartų kaštų“38.

Tiesa, prekybos liberalizavimas, numatytas šio dešimtmečio pirmojoje pusėje su ES pasirašytomis sutartimis, iki šiol buvo viena iš sparčiausiai vykstančios integracijos sričių, ir tai tiesiogiai veikė ūkio restruktūrizaciją, ypač po 1998 m. Rusijos krizės. 1999 m. pradžioje eksportas į ES sudarė apie 50 proc.— maždaug 25 kartus daugiau negu dešimtmečio pradžioje39. Importas iš ES sudarė panašią dalį importo. Lietuvos prekybos politikos su ES liberalizavimas, nors pavėluotai, prisidėjo prie Rusijos krizės padarinių sušvelninimo. Svarbu ir tai, kad Lietuvos įmonės jau įtrauktos į Europos gamybos grandis ir TNK vidaus prekybos srautus (tai sąlygojo tiesioginės užsienio investicijos į tekstilės pramonę). Tiesioginės užsienio investicijos sudarė apie 60 proc. visų TUI Lietuvoje40. Pasikeitė ne tik užsienio prekybos geografija, bet ir prekybos struktūra: nors, EBPO duomenimis, Lietuvos santykinis pranašumas grįžta prie panašių sektorių kaip prieškaryje — gamtos ištekliams ir darbui imlios produkcijos (dabar — drabužių, mineralinių trąšų, naftos produktai, elektros srovė, mediena, baldai),— R. Vilpišausko teigimu, naftos ir trąšų gamybos svarba atspindi paskutiniųjų 50-ies metų ūkio raidą41. Vis dėlto „jautriausio“ žemės ūkio sektoriaus prekyba su ES tebeliko reguliuojama tarifiniais barjerais.

3.2. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir prekyba su Rusija

Nors Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą nulemtų prekybos liberalizavimą ir bendrą dalyvavimą derybose, siekiant tolesnės pasaulio rinkos liberalizacijos, tai, kita vertus, reikštų, kad trečiosioms šalims būtų taikomi bendri Europos Sąjungos išorės muitai, prekybos reguliavimo instrumentai ir susitarimai. Tai jau savaime paveiktų prekybą reglamentuojančių Lietuvos institucijų sąrangą, nes užsienio prekybos reguliavimo galios būtų suteiktos Europos Komisijai. Tai turėtų tam tikrų padarinių interesų grupių veiklai (galima daryti prielaidą, kad sumažėtų jų įtaka, ypač siekiant įvesti netarifinius barjerus, nes daryti įtaką Briuselio institucijoms būtų pernelyg sudėtinga). Vis dėlto platesnį poveikį prekybai narystė Europos Sąjungoje reikštų kaip tik importo iš Rytų struktūrai. Trumpumo dėlei čia aptariama prekyba su Rusija, nors dar vienas svarbus narystės aspektas būtų laisvosios prekybos sutarties su Ukraina atsisakymas (galbūt po pereinamojo laikotarpio).

Importas iš NVS šalių sudaro apie ketvirtadalį viso Lietuvos importo, maždaug 80 proc. šios dalies yra importas iš Rusijos. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva turės perimti bendrąją prekybos politiką (CCP) ir bendąjį išorės muitą (CET), taip pat prisijungti prie galiojančių ES sutarčių su Rusija ir vienašališkų prekybos politikos instrumentų42. Vertinant pagal dabartinę padėtį (nors yra tikimybė, kad eksportas į Rusiją didės, tačiau tai priklauso nuo daugelio ekonominių ir politinių veiksnių), bendrojo išorės muito priėmimas paveiks tik Lietuvos importą iš Rusijos, o ES taikomų importo muitų prekėms iš Rusijos svertinis vidurkis yra mažiau kaip 1 proc. (dauguma prekių įvežama be muito). Kita vertus, gali skirtis Lietuvos ir ES preferencijos dėl muitų taikymo „jautrioms“ prekėms, bet didžiausią Lietuvos importo apimtį sudaranti nafta ir Europos Sąjungoje nėra apmokestinama.

Prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija galėtų būti laikomas veikiau politinio poveikio priemone, o prekybai didesnės įtakos nepadarytų. Tuo tarpu bene labiausiai Lietuvos ekonomiką paveiktų vienašališkų prekybos politikos instrumentų, pirmiausia antidempingo muitų taikymas, kuriuo Europos Sąjunga riboja pigių prekių importą. Pagaliau, standartų suderinimo aspektas, svarbus jau dabar (kaip tam tikras kai kurių interesų grupių siūlomas modelis taikyti netarifinius barjerus importui iš Rytų), narystės atveju galėtų tapti dar reikšmingesnis, tik jau kaip priemonė išvengti netarifinių barjerų importui iš Rusijos. Vis dėlto, kaip ir bendrosios ES sutartys, šis santykių elementas turėtų būti centralizuotų ES derybų su Rusija tema. Čia svarbus ir kitas, jau aptartas standartizacijos aspektas, susijęs su pačia Lietuvos pramone,— nors narystė Europos Sąjungoje padidintų konkurenciją, taigi pakeltų gaminių kokybę ir efektyvumą, ji nebūtinai atpigintų eksportą į Rusiją dėl naujų aplikosaugos, darbo ir kitų standartų taikymo. Todėl Lietuva gali neišnaudoti rinkos pažinimo ir tradicinių ryšių pranašumo, kurį išlaikė dar nuo sovietmečio.

Išvados

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodu pobūdžiu. Šiam darbui buvo svarbūs trys ekonominiu aspektu suvokiamos globalizacijos aspektai: prekybos, finansų rinkų bei investicijų globalizacija. Tik finansų rinkų globalizaciją galima laikyti „transakcijomis be sienų“, kur kapitalo mobilumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tuo tarpu prekybos liberalizacija (neskaitant kai kurių internetu platinamų prekių) daugiausia pasiekusi tik „transakcijas bendroje rinkoje“. Tiesioginių užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.

Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal kapitalui imlių inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu (optimistiniais vertinimais) turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus politinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, pavyzdžiui, kapitalo rinkos liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mažosiose valstybėse. Tačiau tai nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktualu finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių „pernešėja“, bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra vienareikšmiškai įrodyta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į regioninius blokus (patvirtinant gravitacijos teorijas), nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.

Regioninių blokų kūrimasis iš tikrųjų gali būti laikomas tam tikra antiglobalizacine, o kai kuriais atvejais ir suboptimalia, strategija, tačiau valstybėms-narėms dalyvaujantis kaip vienetas pasaulio prekyboje ir derybose dėl jos liberalizavimo blokas gali būti naudingesnis negu autonomiškos pastangos išlaikyti atvirą (ar juolab uždarą) rinką. Europos Sąjunga yra vienas iš tokių regioninių blokų pavyzdžių, remiantis integracijos teorija (o veikiau integracijos teorijai remiantis ES pavyzdžiu), pasiekęs priešpaskutinę integracijos pakopą. Nors tai didžiausias pasaulinėje prekyboje eksportuotojas, dar didesni prekybos srautai nukreipti tarp jo valstybių. Tai patvirtina uždarą jo pobūdį, kurį vis dėlto labiausiai išryškina galiojantis prekybos režimas ir taikomos rinkos apsaugos priemonės. Nors ES dalyvaudama GATT derybose rėmė prekybos tarifų ir kvotų mažinimą, netarifinių apsaugos priemonių — kokybės standartų, subsidijavimo, konkurencijos politikos — taikymas ir toliau išlieka. Kita vertus, šias priemones blokas diferencijuoja tarp „paprastų“ palankiausią prekybos režimą turinčių partnerių ir potencialių narių, pastariesiems suteikdamas daugiau nuolaidų ir laisvesnę prekybą daugeliu prekių. Tačiau apribojimai „jautriausiems“ sektoriams išlieka (ir faktiškai gali išlikti net ir priėmus naujus narius).

Nepaisant šių ypatybių, Lietuvai narystė Europos Sąjungoje atrodo geresnė už alternatyvas dėl galimų aukštų alternatyvų kaštų. Pripažįstant, kad tai tėra tik laisvosios prekybos pakaitalas, galima nurodyti, kad jau pasirengimas narystei gerokai liberalizavo prekybą, pakeitė jos geografiją ir struktūrą ir privertė atverti kitas rinkas. Kita vertus, jis išryškino ir negatyvius padarinius — bendrė ES taisyklių įgyvendinimo netobulumą bei naujus pretekstus interesų grupėms reikalauti rinkos apsaugos. Ypatingas aspektas yra Kopenhagos kriterijus — Lietuvos ūkio gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą. Galima daryti prielaidą, kad dar iki įstojant į Europos Sąjungą ir pradedant naudotis jos pranašumais, Lietuvos ūkis patirs aukštų kaštų, kai perimus standartus ir bendrosios politikos principus dalis gamintojų bus priversti restruktūrizuotis arba bankrutuoti. Todėl būtina užtikrinti, kad kaštai būtų pasiskirstę kuo tolygiau.

Dalyvaudama bendroje rinkoje, Lietuva bus priversta keisti santykus su tradiciniais prekybos partneriais iš Rytų. Prekybos politiką Rusijos ir kitų NVS šalių atžvilgiu lems Europos Sąjungos institucijų sprendimai. Tiesa, sprendžiant pagal dabartinę jos struktūrą, tiesioginių kliūčių eksportui į Rusiją neturėtų rastis, o importo atveju gali nedaug pasikeisti jo struktūra. Tačiau galima daryti prielaidą, kad Lietuvos prekės bus mažiau konkurentabilios dėl didesnės jų kainos, o tai sukels naujų sunkumų Lietuvos įmonėms.

Išnašos

1 Žr.: Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 397.

2 Ibid.— P. 398.

3 Žr.: Garrett G. The causes of globalization // Comparative political studies.— 2000.— Vol. 33.— No. 6/7.— P. 941—991.

4 Žr. ibid.— P. 942—943.

5 Makarychev A. S. Sergunin A. A. Op. cit.— P. 401.

6 Žr. ibid.— P. 401—402.

7 Žr.: Tkachenko S. L. International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 173—174.

8 Pavyzdžiui, 1965—1985 m. ne tik sulėtėjo žemės ūkio, pramonės ir ypač žaliavų gavybos augimas, bet ir sumažėjo šių šakų eksporto augimas, o kalnakasybos eksportas net ėmė mažėti. Žr., pvz., Strange S. Valstybės ir rinkos.— V., 1998.— P. 246—247.— 8.1 piešinys.

9 Pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos tarp 1991 ir 1996 m. augo 12 proc. kasmet,.o eksportas — 7 proc. Tkachenko S. L. Op. cit.— P. 173.

10 Žr.: Garrett G. Op. cit.— P. 947—949.

11 Žr.: Ibid.— P. 973—974.

12 Žr.: Ibid.— 1 lentelė.— P. 950 ir priedas — P. 982.

13 Žr., pvz., Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.— V., 1998.— P. 376—379.

14 Tkachenko S. L. Finance and trade // International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 228.

15 Tkachenko S. L. International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 173.

16 Garrett G. Op. cit.— P. 960—961.

17 Azijos ekonominius stebuklus galima aiškinti ne tik prekybos liberalizavimu. bet ir besikuriančių pramonės šakų apsauga, tuo tarpu Lotynų Amerikos šalių ekonomikos stagnaciją lėmė nebūtinai importo pakeitimo industrializacijos trūkumai, bet naftos krizės. Žr.: Garrett G. Op. cit.— P. 962.

18 Statistinį pagrindimą žr.: ibid.— P. 965.

19 Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 443—444.

20 Žr.: Tkachenko S. L. International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 174—175.

21 Vilpišauskas R. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: dažni nesusikalbėjimai // http://www.lrinka.lt.

22 Žr.: Vitkus G. Op. cit.— P. 426.

23 Iš dalies paradoksaliai pagrindine pasaulio ekonomikos galybe vis dėlto tebelaikomos Jungtinės Amerikos Valstijos, tebesiejant ekonomiką su politine galia.

24 Tsoukalis L. The new European economy revisited.— New York, 1997.— P. 225—227.

25 Ibid.— P. 227—228.

26 Ibid.— P. 229—230.

27 Čia ypač reikėtų pabrėžti, kad beveik pusė ES biudžeto skiriama itin proteguojamai žemės ūkio sričiai. Tai atsiliepė jos pozicijai GATT Urugvajaus raundo derybose, kur Europos Bendrija ypač priešinosi žemės ūkio prekybos liberalizavimui. Kita vertus, Bendrosios žemės ūkio politikos reforma — perėjimas nuo eksporto subsidijų prie pajamų subsidijų — leido ieškoti sutarimo su JAV.

28 Žr,: Tsoukalis L. Op. cit.— P. 233.

29 Žr. ibid.— P. 236—237.

30 Žr. ibid.— P. 242.

31 Tą patį galima pastebėti ne tik ankstesniuose plėtros etapuose, bet ir būsimajame, kai, nepaisant Barselonos viršūnių tarybos nutarimo skirti didelę finansinę paramą Viduržemio jūros baseino šalims, kurių narystės perspektyvos kol kas nesvarstomos, gerokai didesnės sumos skiriamos Vidurio ir Rytų Europos šalių pasirengimui.

32 Žr.: Tsoukalis L. Op. cit.— P. 254.

33 Žr.: Vilpišauskas R. Regioninė integracija Europoje: Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 57—117, ypač p. 80—96.

34 Vilpišauskas R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė // Pinigų studijos.— 2000.— Nr. 3. (http://www.lrinka.lt)

35 Leontjeva E. Integracija į ES netarnauja laisvosios rinkos kūrimui // Laisvoji rinka.— 1998.— Nr. 5. (http://www.lrinka.lt)

36 Pagrindinių kapitalo rinkos plėtros kliūčių apžvalga: Analitinė medžiaga / Lietuvos laisvosios rinkos institutas // http://www.lrinka.lt.

37 Leontjeva E. Op. cit.

38 Vilpišauskas R. Kam naudinga ir kam nuostolinga integracija į Europos Sąjungą // Laisvoji rinka.— 1999.— Nr. 6. (http://www.lrinka.lt)

39 Vilpišauskas R. Integracijos į Europos Sąjungą įtaka pramonės restruktūrizavimui Lietuvoje // http://www.lrinka.lt.

40 Ibid.

41 Vilpišauskas R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė // Pinigų studijos.— 2000.— Nr. 3. (http://www.lrinka.lt)

42 Žr. ibid.— Priedas: Narystės Europos Sąjungoje poveikis Lietuvos prekybai su Rusija.

Literatūra

Garrett G. The causes of globalization // Comparative political studies.— 2000.— Vol. 33.— No. 6/7.— P. 941—991.

Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.— V., 1998.

Leontjeva E. Integracija į ES netarnauja laisvosios rinkos kūrimui // Laisvoji rinka.— 1998.— Nr. 5. (http://www.lrinka.lt)

Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 397—424.

Pagrindinių kapitalo rinkos plėtros kliūčių apžvalga: Analitinė medžiaga / Lietuvos laisvosios rinkos institutas // http://www.lrinka.lt.

Strange S. Valstybės ir rinkos.— V., 1998.

Tkachenko S. L. Finance and trade // International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 221—248.

Tkachenko S. L. International political economy // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 153—176.

Tsoukalis L. The new European economy revisited.— New York, 1997.

Vilpišauskas R. Integracijos į Europos Sąjungą įtaka pramonės restruktūrizavimui Lietuvoje // http://www.lrinka.lt

Vilpišauskas R. Kam naudinga ir kam nuostolinga integracija į Europos Sąjungą // Laisvoji rinka.— 1999.— Nr. 6. (http://www.lrinka.lt)

Vilpišauskas R. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: dažni nesusikalbėjimai // http://www.lrinka.lt

Vilpišauskas R. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė // Pinigų studijos.— 2000.— Nr. 3. (http://www.lrinka.lt)

Vilpišauskas R. Regioninė integracija Europoje: Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 57—117.

Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 425—444.

Views All Time
Views All Time
4541
Views Today
Views Today
1
0 0