Tauta susikuria kalbą sau. Sau. Ne Vakarams, ne Europai” (J. Marcinkevičius)

Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Žodžiai iš tikrųjų keičiasi daug greičiau, negu garsai ar žodžių dalys (galūnės, priesagos ar pan.). Taip yra ne tik dėl žodžių reikšmės kitimo, jos susiaurėjimo ar prasiplėtimo, ne tik dėl nuolatinės archaizmų ir naujadarų „apytakos“, bet ir dėl to, kad, užsimezgus artimesniems ryšiams tarp kaimyninių kalbų, žodžiai perimami iš vienos kalbos į kitą, prisitaiko prie svetimos kalbos, joje prigyja.

Svetimos kalbos žodžius vadiname skoliniais, tačiau skolinys skoliniui nelygu. Kai kurių skolinių šiandien jau negalėtume išvengti. Jie prigyja bendrinėje šnekamojoje ir rašomoje kalboje (koldūnai, soda, arbata ir kt.), o kitų, nors ir gana aktyviai vartotų ir dar tebevartojamų tarmėse, vis dėl to jau senokai atsisakėme (abrozdas, griekas, pančiakos, stonas, fufaikė, tielagreika ir kt.). Kodėl taip atsitiko?

Paaiškinti nesunku: bendrinės kalbos norma leidžia vartoti tuos svetimos kilmės žodžius, kuriems savų atitikmenų nei bendrinėje, nei tarmėse neturime, arba jeigu teikiamas naujadaras vartosenoje neįsigalėjo, kalba priėmė prie jos dėsnių prisitaikiusį skolinį. Pavyzdžiui, taip yra atsitikę su kalbos grynintojų naujadarais VIELABRAUKIS (= troleibusas) ar MAIGŪNAS, siūlytu vartoti sofos, minkšto suolo ar kėdės reikšme. Antra vertus, norminant žodyną kalbos grynumo kriterijus yra labai svarbus, todėl vartoti svetimybes kasdienėje neutralioje, stilistiškai nenuspalvintoje, kalboje neleistina, ypač jeigu tą patį galima pasakyti savais lietuviškais žodžiais.

Žodynas kito ne todėl, kad keitėsi pats gyvenimas, o tarsi priverstinai. Pirmasis tokio priverstinio keitimosi laikotarpis buvo XVIII a., kai per lenkiškus dvarus ir bažnyčią į liaudies šnekamąją kalbą plūste plūdo tik aplietuvinti lenkiški žodžiai. Antrasis laikotarpis – okupacijos. Tai ir XIX a., kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, ir 1940-1990 m., kai mūsų Tėvynė buvo pavergta. Ir dabar, nors gyvename nepriklausomoje valstybėje, mūsų kalbą teršia svetimi žodžiai ir konstrukcijos. Dažniausiai tai angliški verslo ir kompiuterijos srities žodžiai: menedžeris „vadybininkas“, ofisas „įstaiga“, failas „byla“. Tai – barbarizmai. Tiksliau – nevartotinos naujosios svetimybės.

Žodžiai hamburgeris, čipsai, dartai, hotdogas, miusli, ofisas, popkornai, sponsorius yra nevartotini bendrinėje kalboje. Šie žodžiai dažnai girdimi per radiją, televiziją, juos vartoja nemažai kalbėtojų, net nepagalvodami, jog tie yra nevartotini. Visi darome klaidų, todėl reikia nuolat mokytis, kad, kalbėdami oficialiai, jų nedarytume. Taigi, naujosios svetimybės – įvairūs anglų ir kitų kalbų žodžiai naujiems gyvenimo reiškiniams pavadinti yra taip pat taisytini kaip ir kitos svetimybės: kartridžas ir toneris yra nevartotinos naujosios svetimybės (angl. cartridge, toner). Vietoj jų vartotini lietuviški atitikmenys: kartridžas (= kasetė, rašalinė); toneris (= dažomieji milteliai). Lazeriniam spausdintuvui ir kopijavimo aparatui perkama kasetė (arba rašalinė) su dažomaisiais milteliais (ne kartridžas su toneriu).

Nevartotinos naujosios svetimybės yra patvirtintos gana seniai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. gruodžio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 68 (Žin., 1998, Nr. 18), kuriuo susistemino ir patvirtino didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Tarp jų yra nevartotinos naujosios svetimybės „e-mailas, imeilas“, „ofisas“, „sponsorius, -ė“, „pleiofai“, jų atitikmenys ir kt. Kalbos komisijoje veikia Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyrius. Svetimų žodžių atitikmenys skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Kai kuriems svetimų kalbų žodžiams žmonės patys randa taisyklingų ir vartotinų atitikmenų: baikeris – motociklininkas; banketas – pokylis, kviestiniai pietūs; blackmetal – juodasis, sunkusis, stiprusis metalas; bugas – klaida; netikslumas, trūkumas; clubmikso albumas – klubinės muzikos albumas; šokių muzikos, diskotekų muzikos albumas; cool – kietas, šaunus, geras; čiatas – pokalbių svetainė, internetinis pokalbių puslapis; plepėjimo svetainė internete; džiaukas – pokštai, juokeliai, juokai; didžėjus, diskžokėjas – muzikos laidų vedėjas, šokių vakaro vedėjas, diskotekos vedėjas; folk – liaudies, liaudiška muzika; imeilas – elektroninis paštas; elektroninio pašto dėžutė; asmeninis paštas; esamesas – žinutė, trumpoji žinutė; failas – byla, duomenys, aplankas, archyvas; fainas – gražus, geras, įdomus, puikus, nuostabus, fanas – gerbėjas, aistruolis, mėgėjas, sirgalius; fanklubas – gerbėjų, mėgėjų klubas; nikas – slapyvardis; pasvordas – slaptažodis, kodas; remiksas – šokinė versija, klubinė versija, pagreitinta dainos versija; soundas – garsas; stepas – žingsneliai, žingsnių programa, žingsniavimas; superuser vartotojas – ypatingas vartotojas, specialus vartotojas ir panašiai.

Dalis svetimų kalbų žodžių pradedami vartoti platesnėmis reikšmėmis: autsaideris linkstama vartoti platesne reikšme „atsilikėlis; nevykėlis“, kai kas vartoja neteiktina reikšme „pašalinis asmuo; pašalietis“; baksai – ne tik „doleriai“, bet ir apibendrintai „pinigai“; barbecue – ne tik ant grotelių kepamas kepsnys, bet ir išvyka, kai lauke kepama mėsa; bestseleris – ne tik populiari, labai dideliu tiražu parduodama knyga, bet ir bet koks kūrinys – daina, filmas, kompiuterinis žaidimas; kinderis – šokoladinis kiaušinis su žaisliuku viduje ir vaikas ar panašiai.

Kai kurios svetimybės turi kelias reikšmes: crazy 1. išprotėjęs, pamišęs, nuostabus – teigiama konotacija; 2. išprotėjęs, beprotis, pakvaišęs – neigiama konotacija. Taigi ryškėja tendencija tuo pačiu žodžiu įvardyti ne vieną sąvoką. Gal jau veikia kalbos ekonomikos principas ar dėsnis?

Iš pateiktų skliausteliuose lietuviškų žodžių pasirenkant labiausiai tinkantį, dažniausiai vartotiną svetimos kalbos žodį, matyti, turėdami galimybę pasirinkti vieną atitikmenį iš kelių, linkstame vartoti neutralesnį, neturintį stilistinio atspalvio atitikmenį (fitnesas linkstama keisti atitikmeniu lengvasis kultūrizmas; serveris – pagrindiniu kompiuteriu, tarnybine stotimi, valdančiuoju kompiuteriu; peidžingas – paieškos sistema arba pranešimų sistema; svetimžodis aupair keičiamas aukle; koveris – versija, nauja dainos versija; hakeris – interneto piratas, internetinis nusikaltėlis, kompiuterių įsilaužėlis; peidžeris – pranešimų gaviklis; vebsaitas – interneto svetainė; dartsas – smaigstukas, smigis, smiginis ir pan.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad svarbu tai, jog kalbos vartotojas atpažįsta svetimos kalbos žodį, suvokia kaip nevartotiną, ieško jo atitikmenų savo žodyne ar rašytiniuose šaltiniuose. Rečiau kalboje prigyja tos svetimybės, kurios rašytinėje kalboje pavartotos originalo rašyba (pvz.: ambient, house, joy, pleibojus ir pan.). Adaptuotos arba dažniau kalboje pasitaikančios (pvz.: hitas, singlas, instaliuoti) rečiau suvokiamos kaip nevartotinos.

Kodėl vis daugėja anglų kalbos žodžių lietuvių kalboje? Dažniausi argumentai:

1. Anglų kalba yra labai populiari, ja galima susikalbėti visame pasaulyje. Anglų kalbos mokėjimas yra viena iš svetimų žodžių plitimo priežasčių.

2. Vis daugiau gyvenimo sričių panaudojamas kompiuteris, kurio programos beveik visada angliškos. Norinčiajam išmokti dirbti kompiuteriu, reikia angliškų terminų. Tai taip pat turi įtakos svetimžodžių plitimui.

3. Svetimų kalbų žodžiai, ypač atėję iš anglų kalbos, darosi madingi, tampa viena iš socializacijos formų.

4. Kai kas teigia, kad lietuvių kalboje nėra kuo jų pakeisti, nes lietuvių kalba nėra žodinga ir turtinga. Tai jie įvardija kaip modernėjantį požiūrį į lietuvių kalbą.

5. Kartu su naujais išradimais perimami ir jų pavadinimai. Tai dažniausiai yra anglų kalbos žodžiai.

Galima teigti ir tai, kad ryškus nebendrinės kalbos poveikis bendrinei kalbai.

Pramušę lietuvių – vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų – apsauginį sluoksnį, svetimžodžių virusai į ją plūstelėjo neregėtu srautu. Nespėjant sukurti lietuvių kalbos daryba jiems pagristų atitikmenų, svetimžodžiai laipsniškai virsta naujaisiais tarptautiniais žodžiais – įteisintomis svetimybėmis, „ėdančiomis“ ne tik gyvą ir išraiškingą lietuvišką žodyną, bet ir laužančiomis lietuviško sakinio sandarą, keičiančiomis minties dėstymą, jos raišką ir savitą pasaulėraišką.

Pridengti lietuviškomis galūnėmis svetimžodžiai – naujosios svetimybės, pateisinamos pažanga, tačiau užmigdo mūsų kalbinį budrumą ir bukina jautrumą. Dažnas lengvai patiki ir įtikinėja kitus, jog dauguma svetimžodžių lietuvių kalbai yra reikalingi ir net liudija kalbos pažangą. Bėda ta, kad ir savo kasdienę kalbą vis labiau užpildome šiais „specialistų“ terminais.

Dar galima pateisinti svetimžodžių vartojimą, kai nėra kitos išeities, nes nėra, nespėta arba neįstengta sukurti lietuviško atitikmens, o kalbamasis reiškinys ar daiktas mūsų kultūroje jau įsitvirtino ir prigijo. Nėra reikalo pulti ir galvotrūkčiais keisti jau įsigalėjusių ir lietuvių kalbos neatskiriama dalimi per laiką tapusių svetimybių (tokių kaip teatras, kompiuteris, futbolas).

Ne taip jau paprasta sukurti gerą lietuvišką atitikmenį. Tačiau negali būti pateisintas mėgavimasis svetimžodžiais, užuot vartojus įprastus gyvus vaizdingus lietuvių kalbos žodžius: adaptuoti – pritaikyti, priderinti, suderinti…; aplodismentai – plojimai; demonstruoti – rodyti, parodyti, pristatyti, supažindinti…; efektingas – išraiškingas, įspūdingas, patrauklus, nepakartojamas…; emocingas – jausmingas, karštas, gyvas…; energingas – guvus, judrus, veiklus, nerimstantis…; harmoningas – darnus, tobulas; imidžas – įvaizdis, išvaizda; komentarai – pastabos, prierašai, aiškinimai; kompozicija – derinys, išdėstymas, sandara; kontaktas – sąlytis, santykis, ryšys, sąryšis, santykių palaikymas, bendravimas, tarpusavio supratimas; ofisas – būstinė, raštinė, įstaiga; prerogatyva – išimtinė teisė, nuožiūra; publika – žiūrovai, lankytojai, klausytojai, visuomenė, žmonės…; partneris – pora, dalyvis, bendrininkas, bendradarbis, mylimasis, meilužis…; šou – pasirodymas, pramoginis renginys; tempas – sparta, greitis; vizitas – apsilankymas, svečiavimasis, viešnagė, ir dar daug kitų.

Nuo baisios svetimybių griūties nebegelbsti Vyriausybės 2000 m. patvirtinta, bet taip ir likusi deklaratyvi „Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka“. Nepajėgi nuo svetimžodžių kalbą apginti ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija su joje veikiančiu Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriumi.

Apie svetimžodžių keliamą grėsmę yra nekartą perspėjęs Vydūnas bei prieškario kalbininkai. Žymaus kalbininko prof. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ paveikti, mūsų kalbos stojo ginti žinomi kalbininkai, rašytojai, filosofai, nes viskas, kas iš buvusių uždraustų Vakarų ateina į pokomunistinius kraštus, nemažai daliai žmonių vis dar atrodo teigiama, tobula. Svetimą žodžių kilmę aiškino K. Būga, P. Skardžius ir kiti kalbininkai, todėl vartoti juos bendrinėje kalboje nėra ne pamato, nei gyvo reikalo. Dėl to nepataisomą žalą patiria ne tik nykstančios kalbos vartotojai.

Views All Time
Views All Time
74474
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn