Benediktas JanuševičIus

2000-taisiais metais pasirodė Rimanto Buivydo monografija “Architektas Gediminas Baravykas: kūrybos pulsas”, kurioje apžvelgiamas G.Baravyko kūrybos palikimas. Šiemet pasitinkame kitą panašaus pobūdžio leidinį – “Architektas Algimantas Zaviša: gyvenimo aidai”. Kaip matyti iš knygos pavadinimo, čia apžvelgiama ne vien architekto kūryba, bet ir jo gyvenimas apskritai.

Knygą įžangos žodžiu pradeda architekto Algimanto Zavišos paramos ir labdaros fondo pirmininkas Leonardas Vaitys. Jis pažymi, jog A.Zaviša buvo viena ryškiausių ano meto architektūros asmenybių, ir apibūdina jį kaip moderniosios architektūros klasikos žinovą, kas neabejotinai pravertė jam formuojant šių dienų Neringą.

Pirmajame monografijos skyriuje “Brendimo aidas” apžvelgiama A.Zavišos vaikystė ir jaunystė, kada formavosi bei išryškėjo būsimo kūrėjo asmenybės bruožai. Jo tėvas, Stanislovas Zaviša, 1934-aisiais baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, vedė Stefaniją Pinkevičaitę. 1935 m. jiems gimė sūnus Algis. 1940 m. Zavišų šeima persikėlė į Vilnių ir apsigyveno Tilto gatvėje. Po karo, dvasinės ir fizinės įtampos išvargintas, S.Zaviša susirgo ir 1950-aisiais mirė. Šeima skurdo. Tačiau, kaip rašoma knygoje, “Algiui tada neatrodė, jog galima dėl prasto maisto, skurdaus rūbo sielotis ar bejėgiškai nusivilti gyvenimu”. Su draugais Auksučiu Jakštu ir Sauliumi Juška jis nuolat keliaudavo po Neries apylinkes arba ką nors meistraudavo. “Ir mokydamasis mokykloje Algis, panašiai kaip ir gyvenimo saulėlydyje, turėjo tokią gausybę paties susigalvotų reikalų, jog amžinai skubėjo, bendravo su draugais, meistravo ir apskritai ką nors veikė”, – toliau pasakoja R.Buivydas. Beje, kaip mini daugelis su A.Zaviša bendravusių žmonių, vienas svarbiausių jo charakterio bruožų buvo ryžtas viską pasidaryti savo jėgomis.

Kitame skyriuje, pavadintame “Architektūros aidas”, aptariamos A.Zavišos kūrybinės nuostatos ir nuveikti darbai. Pradėdamas šį skyrių, knygos autorius rašo: “A.Zaviša neklupinėdamas kasmet užtikrintai įveikdavo kursinių projektų, dailės darbų ir egzaminų išbandymus ir nuosekliai priartėjo prie diplominio projekto. Kad ir nelabai aiškiai, jau baigdamas institutą jis ėmė suvokti, jog architektūroje yra ne vien “aukštos materijos” ir estetizmo palaima, bet taip pat apstu ir juodo, nekūrybiško darbo, ir visokiausių suvaržymų”.

Beje, diplominiame darbe A.Zaviša suprojektavo savo sporto ir koncertų rūmų variantą. R.Buivydo teigimu, “jeigu dabartiniai Vilniaus sporto rūmai būtų pastatyti toje vietoje, kuri numatyta Algio projekte, o ne kaip yra šiandien (…) šiuo metu svarstomos šios teritorijos išvystymo galimybės neabejotinai turėtų daugiau privalumų”.

Baigęs Vilniaus dailės institutą, A.Zaviša pagal paskyrimą dirbo Vilniaus rajono architekto gamybinėje grupėje. Po to – apie metus dailininku Lietuvos kino studijoje. O nuo 1962 m. – architektu Vilniaus “Komprojekto” institute. Čia dirbdamas, 1963-iaisiais parengė “Palangos” kavinės-restorano Vilniuje rekonstrukcijos ir išplėtimo planą (kartu su R.Šilinsku). 1964 m. suprojektavo viešbutį “Narutis”. “Ko gero, kaip tik tai, kad autorius sugebėjo atsispirti tuo metu madingoms tendencijoms, pagundoms teigti naują architektūrinę kalbą, paneigiant istorinį kontekstą, suformavo gana saikingą kolegų reakciją”, – mano R.Buivydas.

Išsamiau aptariama šašlykinė “Briedis”, kadaise stovėjusi Antakalnio pabaigoje ir alsavusi “savotiškai interpretuotos liaudiškos architektūros romantika”. R.Buivydas daro prielaidą, jog architektas šiuo projektu įgijo keleriopą patirtį. Anot autoriaus, regioniška pastato išraiška suteikė jam artimesnį ryšį su landšaftu; pastatas patiko žmonėms. Architektas nesivaikė madų, “pastato patrauklumą lėmė dar ir tai, kad jis buvo įspūdingai kitoks nei miestų architektūroje dominavę stereotipai”.

Nuo 1967-ųjų A.Zaviša ėmė darbuotis Neringoje. “Po kelerių savaip titaniškos kovos už grožį ir tvarką metų, kai ištikimiausia Algio talkininkė ir ginklanešė buvo jo žmona Aldona, ne tik svečiai, bet ir dauguma neringiškių pamatė lyg atgimusios aplinkos puikumą, – rašoma knygoje. – Naujų pastatų radimasis, projektų ekspertavimas ir derinimas, parengto generalinio plano vykdymo priežiūra, senųjų namų restauracija ir remontas, aplinkos estetinio vaizdo gerinimas tapo jo profesinės veiklos esme”. Kad UNESCO pripažino Neringą Pasaulio kultūros paveldo objektu, dar kartą paliudija, kokį didelį darbą per daugelį metų nuveikė daugybė įvairių sričių specialistų, o ypač – architektas A.Zaviša. Tačiau jis pats savo indėlį sovokė “kaip natūralų jam neprimestos žmogiškosios pareigos vykdymą”.

“Architektūros aide” išskiriamas Marijos krikščionių globėjos bažnyčios Nidoje projektas (kartu su R.Krištopavičiumi). Pasak R.Buivydo, A.Zavišai ši bažnyčia “turėjo įkūnyti jo paties sielos virsmą, netekčių pagerbimą, savo atgailą ir pareigą tikėjimui”.

Atskirame skyriuje “Burių aidas” kalbama apie Algimanto Zavišos potraukį buriuoti, puoselėtą jau nuo vaikystės, suvešėjusį Nidoje ir vainikuotą pergalėmis įvairiose varžybose.

Paskutinis skyrius “Prisiminimų aidas” sudarytas iš architekto bičiulių ir bendradarbių prisiminimų. Čia apie Algimantą Zavišą kalba H.Šablevičius, A.Brazauskas, J.V.Paleckis, A.Švažas ir daugelis kitų. Knyga iliustruota Vacio Valužo fotografijomis, medžiaga iš Lietuvos architektūros muziejaus fondų bei asmeninių archyvų.

Buivydas R. ARCHITEKTAS ALGIMANTAS ZAVIŠA: GYVENIMO AIDAI. – V.: Archiforma, 2002.

Views All Time
Views All Time
3708
Views Today
Views Today
1
0 0