2. Viename iš straipsnių minėjote, kad „lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica“. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią lietuvių „meilę“ picoms?

Meilę picoms sugalvojote Jūs ir picas reklamuojantys žurnalistai, bei jų straipsnius spausdinantys spaudos organai, kurie iš tiesų priklauso surogatinių maisto produktų parduotuvių savininkams oligarchams, nes jokios lietuvių meilės picoms iš tiesų nėra, yra tik agresyvus picerijų tinklo plėtimas Lietuvoje. Kiekviename mieste ir miestelyje vyksta arši picerijų ir piceristų tarpusavio kova: tik įsteigė vienas tinklas savo piceriją, čia pat už kelių žingsnių po kelių savaičių atveria duris kita picerija. Šį agresyvumas, klientų verbavimas, picų per prievartą kišimą valgytojui, vaikų ir jaunimo darymą picų masiniais ėdikais aiškinu vienu – galimybę iš niekinių menkaverčių pigiausių produktų gauti maksimalų pelną.

Jei žmonės žinotų iš kokių netikusių, netgi sveikatai pavojingų „miltų“ kepamas picos padas, aptepamas nuodingu surogatiniu „pomidorų“ padažu, apibarstomos dirbtinio aliejinio „sūrio“ tarkiais, nemėsos dešromis ir dešrelėmis, bemėsos faršu, dažytomis alyvuogėmis ir kitokiais dirbtiniais „maisto“ produktais, kurie yra ypatingai pigūs „picų“ gamintojams. Jeigu šiandien pica kainuoja nuo 10 iki 20 litų, tai tikroji jų savikaina yra nuo vieno iki dviejų litų. Ar suvokiate kam yra naudingas dešimteriopas pelnas? O kad užvalgius „picų“ reikia tuoj pat lėkti į šalia jau šiam reikalui įkurtą vaistinę, pirkti nuo sutrikusio virškinimo vaistų, žmonės dažniau linkę kaltinti save, o ne picerijų maisto kokybę.

3. Kiek, Jūsų nuomone, dabartinė lietuvių maisto kultūra lemia sovietmečio maisto kultūrą, o kiek globalizacija?

Sovietmečio Lietuvoje nėra buvę, buvo tik tarybų valdžia Lietuvoje, kurioje gyveno ir okupantams dirbo teseresai – prisitaikę arba parsidavę rusų tarybiniai valdžiai lietuviai. Pavadinimą „sovietmetis“ sugalvojo lietuviai kolaborantai, tam, kad šiandien galėtų nuo savęs nuimti kaltę už kolaboravimą ir Tėvynės išdavystę.

Bet nėra reikalo ieškoti kaltų, – lietuviai nėra tokie labai jau blogi. Pagrindinė problema yra kita, – tai mūsų laiko žmogaus savęs atpažinimo, asmenybės nustatymo, sutapatinimo praradimas. Kodėl lietuviai praranda savo tapatybę – štai kas šiandien visiems turėtų labiausiai rūpėti.

Tapatybė – iš tikrųjų yra besikeičiantis, dinamiškas dydis. Prieš dvi dešimtis metų didžioji lietuvių tautos dalis buvo patapę teseresais – prisitaikėliais su giliai viduje paslėptu nepriklausomybės siekiu, tai kita dalis – Lietuvos išdavikai ir kolaborantai su pataikūniška baime ir Rusijos imperializmo garbinimu, buvo ir tebėra, ir net jų vaikuose liks genetiškai užkuoduotas noras padlaižiauti stipresniam, turtingesniam ir nesąmoningas Maskvos KGB užduočių vykdymas.

Tačiau jei vakar buvome vienokiais, tai nereiškia, kad šiandien esame tokiais pačiais homo sovieticus – sovietžmogiais. Laiko tėkmėje besikeičiančios aplinkybės, istorijos ir ekonomikos raidos pokyčiai – visa tai reikalauja iš naujo save surasti bei suprasti pasikeitusiame pasaulyje.

Ir neduok dieve, kad mūsų laikais lietuviai prarastų savo tapatybę ir tautiškumą, nes po to Lietuvos iš vis nebeliks

Iš tiesų šiandien mes gyvename tarp žodžių, nebeturinčių sąvokų, nebeturinčių tikros prasmės. Žmonių kalbėjimas ima nebereikšti žmonių bendravimo. ES skelbiasi esąs ekonominis, politinis darinys, ir tiek. Lietuvių bėda ta, kad esame įpratę prie diktatūros, todėl elgiamės taip, lyg Briuselis būtų tarybinių laikų Maskva: pasakė – vadinasi, įsakė.

ES Lietuvai nieko negali liepti.

Mane labiausiai piktina, kai nūdienos valdininkais pasiskelbę tarnautojai, vietoje to, kad tarnautų Lietuvos žmogui, ima jį valdyti, mokyti ir bausti, o žodžiais „tokia ES direktyva“ įtikinėja lietuvius tarsi neginčijamu įrodymu, argumentu. O kur sveikas protas, kur savo garbės ir orumo suvokimas?

Blogesnis dalykas yra vietinis profanų ir diletantų entuziazmas. Šiandien, kai tik pradėjo prabusti Lietuvos kulinarijos paveldo daigeliai, juos tuoj pat ėmėsi valdyti specialiai įsikūrusios ir pačios save įteisinusios „činovnikų“ kontoros, kurios visiems, kas suspaudė sūrį, iškepė duonos ar šiaip iškepė kiaušinienę, išrovė visokių ligų bacilomis užkrėstu žmogšūdžiu tręštoje dirvoje augusį burokėlį, ėmėsi prikabinėti „tautinio paveldo“ arba „kulinarinio paveldo“ etiketes. Ir visiems nusispjauti iš kokių maisto produktų, kaip jie augo, kuo maitinosi, kaip buvo nuimti arba pagaminti, – visiems viskas „dzin“, nes svarbu apgauti, apmulkinti, parduoti ir uždirbti pinigų….

4. Spaudoje randame daug straipsnių apie tai, jog labai sveika mityboje vartoti žuvų valgius. Kaip Jūs vertinate Norvegijos lašišą

Lietuviai turėtų įsikalti į galvą, kad parduotuvėse lašišų nėra!!! Tikrų lašišų nėra restoranuose, kavinėse ir kitose maitinimo vietose.

Baltijos lašišos, taip pat šlakiai yra šviesiai rusvos spalvos, kaip upėtakiai, kiršliai, seliavos (seliavos yra didžiausias Lietuvos turtas, kurias jau nuo karaliaus Vytauto laikų lietuviai parūkytas užpildavo dilgėlių arba kanapių aliejumi ir taip ruošdavo maisto atsargas žiemai – kas yra ragavęs šitaip paruoštų seliavų, tai po to benzininiame aliejuje konservuotų šprotų ar sardinių ir į burną nebeima), o sykų ir peledžių žuviena yra rausvai balkšvos spalvos.

Mūsų maisto prekių parduotuvėse ryškiai raudonos į lašišą panašios žuvys yra belyčiai jūriniai upėtakiai, dirbtiniu greituoju būdu auginami Norvegijoje ir šeriami vaistų, cheminių dažiklių (kad mėsa gautųsi raudonesnė), sintetinių augimo stimuliatorių bei sintetinių riebalų kaupiklių dirbtiniu ėdesiu, todėl mąstantys žmonės šių žuvų, ypač savo vaikų mityboje neturėtų iš vis vartoti.

Prisiminkite, kiek kartų Jums suvalgius šios žuvies, kildavo šleikštulys, o užkandus riebių rūkytų papilvių net skrandis sustodavo, pagalvokite kodėl Jūsų vaikeliai tos žuvies ypatingai nemėgsta, nors Jūs ją per jėgą grūdate…

Gėda sakyti, bet šių dienų maisto gamybos technologai ir virėjai moka tiktai žuvį kepti ir tai dažniausiai tik šaldytą. Pats bjauriausias ir šlykščiausias dalykas yra tai, kai Lietuvos pajūrio maitinimo įmonėse lankytojui siūloma chemizuota genetiškai išsigimusi ir net negalinti veistis „lašiša“.

Nukaršusiems pensininkams tą dirbtinę žuvį būtina valgyti – greičiau, rupūžės, nusibaigs ir išmirs, bet šiuo niekšingu norvegų išmislu maitinti jaunus žmones arba vaikus yra sąmoningas savęs ir savo šeimos genocidas, už kurį ir tiekėjai, ir pardavėjai, ir valgių gamintojai turėtų būti susodinti į kalėjimus.

Kuo jaunuoliai, vyrai ir moterys daugiau tos cheminiai kastruotos žuvies suvalgys, tuo daugiau bus chemiškų kastratų: jaunuoliai ir vyrai ne tik nebežinos kas yra erekcija ir orgazmas, bet ir taps bevaisiais.

Tokiomis pat bevaisėmis taps ir moterys…

Jau antra karta moterų nebežinos kas yra lytinis potraukis, orgazmas, padaugės persileidimų atvejų, gims daugiau lesbiečių…

Kol kas niekas pasaulyje neskaičiuoja kiek nuo norvegiškų „lašišų“ pasaulyje padidėjo pederastų ir lesbijiečių, kiek gimsta iškrypėlių pedofilų…

5. Kaip manote, kokia įtaka lietuviu maisto kultūrai turi Lietuvos naryste ES ir globalizmas?

Pagal Europos sąjungos direktyvas pataikūniškai uolūs ir bukagalviai Lietuvos valdininkai jau sunaikino žemės ūkį, sunaikino darbingąją valstietiją, nugirdė ir ubago pašalpomis išlaiko prasigėrusius tinginius. Taip yra kaime. Miestuose ir miesteliuose darbingi žmonės pabėgo į tas šalis, kur galima uždirbti, pragyventi ir sutaupyti. Ten jie įpranta maitintis pačiais pigiausias maisto produktais. Ir kuo maisto produktai prastesni, tuo prastesnė ir žmonių sveikata, užtat didėja vaistus gaminančių pelnai. Bet čia yra lazda su dviem galais. Kuo daugiau rasis ligonių, tuo ateityje mažės vaistų gamintojų pelnai, – nebus kam ir už ką tuos beprotiškai brangius vaistus pirkti. Jei Europos protai to nesupras – visų laukia vienoda dalia – išnykimas.

Europos sąjungos leidžiami ir uolių Lietuvos idiotų valdininkų įteisinti ir leidžiami Lietuvoje auginti genetiškai modifikuoti kukurūzai (o kitokių pasaulyje nėra ir būti jau nebegali) yra mirtinai pavojingi, nes sukelia vėžį, tai įrodė daugelio pasaulio šalių mokslininkai. Štai kaip atrodo kukurūzais šertos žiurkės, kurios susirgo vėžiu…

Kiti genetiškai modifikuoti augalai (rapsai, sojos) dar tiriami, bet rezultatai laukiami panašūs

Apie kokią ES įtaką lietuvių maisto kultūrai galima kalbėti, kai iš Briuselio ateina žmoniją naikinančios direktyvos ir įsakymai.

Kita vertus labiausiai lietuvius naikina patys lietuviai. Ne be reikalo sakoma, kad lietuviui pats skaniausias patiekalas yra kitas lietuvis…Taip elgiasi ir valdininkai- činovnikai, kurie savo beprotiškais sprendimais tėvynėje engia ir iš tėvynės uja savo tautiečius…

Šiandien „gavnopolių“ lentynos lūžta nuo vakarų šalyse gaminamų „energinių“ gėrimų, kuriuos geria vaikai ir jaunimas. Tiesą kalbant, šie „energiniai“ gėrimai buvo sugalvoti JAV specialiai Vietnamo karui, kad JAV kariai taptų bukagalve agresyvia patrankų mėsa. Suvertęs į save skardinę šnypštalo, JAV karys, nebodamas karščio, tvankos, liūčių, džiunglių baimės, apimti neapykantos ir noro žudyti, puldavo atakuoti vietnamiečius. Karą pralaimėjo, daugeliui karių po to sutriko psichika, niekas nepaneigė ir to, kad jų vaikai, net anūkai gimsta agresyvūs, linkę žudyti ir naikinti.

Blogiau yra tai, kad JAV valdžia leidžia ir toliau gaminti vadinamus „energinius“ gėrimus ir juos pardavinėti kaip gaiviuosius gėrimus, nuo kurių vaikai ir jaunimas tampa priklausomais, agresyviais, linkusiais kitus skriausti, tyčiotis, net ir beprotiškai žudyti…

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
68659
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn